Petriuko anekdotai

50 anekdotų · Atnaujinta 2026 m. spalio 14 d.

Čia surinkti petriuko anekdotai – apie išradingą mokinį, kuris į kiekvieną suaugusiųjų klausimą randa netikėtą, bet logišką atsakymą. Rasite anekdotų apie Petriuką mokykloje, namie su šeima, kieme su draugais ir jo gudrybes. Visi jie švarūs, trumpi ir tinka vaikams, todėl juos galima skaityti garsiai klasėje ar prie pusryčių stalo. Išsirinkite skyrių, nukopijuokite patikusį anekdotą ir nusiųskite draugui arba papasakokite gyvai.

Visi anekdotai 50

Petriukas mokykloje 13

Mokykla – pagrindinė Petriuko scena, todėl ir petriuko anekdotai dažniausiai prasideda klasėje: mokytoja klausia, o Petriukas atsako ne taip, kaip tikėtasi. Juokas kyla iš to, kad jis neklysta iš kvailumo – jis tiesiog supranta klausimą pažodžiui arba randa išeitį, apie kurią suaugęs nepagalvotų. Tokie anekdotai apie mokyklą artimi kiekvienam, nes visi esame sėdėję prie lentos neišmokę pamokos ir ieškoję, kaip išsisukti. Šie juokeliai tinka papasakoti vaikams prieš pamokas, pralinksminti klasę per pertrauką ar įrašyti į mokyklos laikraštį. Mokytojai juos irgi mėgsta – ypač tuos, kuriuose paskutinį žodį taria ne Petriukas, o mokytoja.

– Petriuk, kodėl tavo namų darbų sąsiuvinis tuščias? – Viską parašiau nematomu rašalu, mokytoja. – Puiku. Tada ir pažymį parašysiu nematomu rašalu.

– Petriuk, kodėl atsinešei skėtį į pamoką? – Jūs vakar sakėte, kad šiandien bus klausimų lietus.

– Petriuk, ar žinai, kiek kaulų turi žmogus? – Tiksliai nežinau, bet po kūno kultūros pamokos jaučiu kiekvieną.

– Petriuk, kodėl rašinyje „Mano mėgstamiausia pamoka“ parašei apie pertrauką? – Nes tai vienintelė pamoka, kurios niekada nepraleidžiu.

– Petriuk, turi dešimt obuolių ir suvalgai tris. Kiek lieka? – Dešimt. – Kaip dešimt? – Septyni krepšelyje ir trys manyje.

Mokytoja grąžina diktantus: – Petriuk, tavo rašysena tokia, kad nieko neįskaitau. – Tai ir gerai, mokytoja. Tada ir klaidų nematote.

– Petriuk, kodėl šiandien atėjai pirmas, dar prieš mokytojus? – Mama sako: kas anksti keliasi, tam Dievas duoda. Tai atėjau pasiimti kontrolinio atsakymų.

– Petriuk, išvardink tris būdus taupyti vandenį. – Neplauti indų, nesiprausti ir nevalyti dantų. – Petriuk, čia ne taupymas. – Žinau. Mama irgi sakė, kad čia mano vasaros atostogų planas.

Per kūno kultūrą: – Petriuk, kodėl nebėgi? – Mokytojau, jūs pats sakėte bėgti savo tempu. Mano tempas – stovėti.

– Petriuk, kas yra Saulės sistema? – Tai labai didelė tema, mokytoja. Tokia didelė, kad nespėjau jos išmokti.

– Petriuk, kodėl per kontrolinį žiūrėjai pro langą? – Laukiau įkvėpimo. – Ir atėjo? – Atėjo. Bet jau po skambučio.

Mokytoja: – Petriuk, sugalvok sakinį su žodžiu „rytoj“. – Rytoj tikrai išmoksiu šiandienos pamoką.

– Petriuk, kodėl tavo kuprinė tokia lengva? – Nes visas žinias nešiojuosi galvoje. – Tai kodėl galva tokia lengva?

Petriukas namie ir su šeima 12

Namie Petriukas – tas pats gudruolis, tik jo publika kita: mama, tėtis, sesutė, močiutė ir senelis. Šiuose anekdotuose apie Petriuką juokinga tai, kaip vaikas pažodžiui pritaiko suaugusiųjų pamokymus ir parodo, kad tėvų taisyklės ne visada nuoseklios. Tokios scenos atpažįstamos kiekvienoje šeimoje: dantų valymas, saldainių dalybos, senelio pasakojimai apie „mano laikus“. Šeimos anekdotai tinka skaityti garsiai prie pusryčių stalo ar vakare prieš miegą, nes juose nėra nieko, ką reikėtų nutylėti. Jie geri ir tėvams – kartais iš Petriuko atsakymų galima pamatyti save iš šono ir nusijuokti iš savęs.

– Mama, ar galiu gauti šuniuką? – Kai išmoksi susitvarkyti kambarį. – Tai gal pradžiai nuperkam robotą siurblį, o šuniuką – paskui?

Tėtis piktinasi: – Mes vaikystėje vakarais skaitydavome knygas, o ne spoksodavome į ekranus! – Tėti, o dabar tu vakarais ką skaitai? Televizijos programą?

Močiutė: – Petriuk, valgyk daugiau, kad užaugtum didelis. – Močiute, jei valgysiu tiek, kiek tu dedi, užaugsiu ne didelis, o platus.

– Petriuk, ar pasidalinai saldainiais su sesute? – Žinoma, mama. Saldainius suvalgiau aš, o popierėlius atidaviau jai – ji juos kolekcionuoja.

– Petriuk, kodėl svečiams pasakei, kad pyragas iš parduotuvės? – Tu pati sakei, kad meluoti negražu.

Tėtis moko Petriuką važiuoti dviračiu. Po dešimties minučių Petriukas atsigręžia ir pamato tėtį kitame kiemo gale. – Tėti, tu sakei, kad laikysi! – Ir laikiau, sūnau. Kumščius.

– Mama, ar galiu žiūrėti filmuką? – Kai padarysi matematikos namų darbus. – O jei žiūrėsiu ir skaičiuosiu, kiek minučių liko iki pabaigos? Juk čia irgi matematika.

Senelis: – Petriuk, mano laikais vaikai į mokyklą eidavo penkis kilometrus pėsčiomis. – Seneli, tai kodėl nepersikraustėte arčiau?

– Petriuk, kas sudaužė vazą? – Ne aš, mama. Ji pati nukrito, kai į ją atsitrenkė kamuolys.

– Mama, kodėl tėtis plikas? – Nes daug galvoja. – O kodėl tu turi tiek daug plaukų? – Eik ruošti pamokų.

– Tėti, ko norėtum gimtadienio proga? – Kad tu gerai mokytumeisi. – Ne, aš klausiau apie kažką, ką galėčiau nupirkti už penkis eurus.

– Petriuk, ar išsivalei dantis? – Taip, mama. – Tai kodėl šepetėlis sausas? – Nes aš tvarkingas. Visada jį nušluostau.

Petriukas kieme ir su draugais 12

Kiemas – vieta, kur Petriukas laisvas nuo mokytojų ir tėvų, todėl čia jo išmonė pasireiškia visu gražumu: futbolas prie kaimynų langų, slėpynės, dviratis be stabdžių ir limonado prekyba. Šie vaikiški anekdotai primena laikus, kai visa diena prabėgdavo lauke ir namo grįždavai tik su purvinomis kelnėmis ir nauja istorija. Juos mėgsta ir vaikai, ir tėvai, nes kiekvienas turi savo išmuštą langą ar skylėtus kelius. Kiemo anekdotai trumpi, dinamiški ir lengvai papasakojami, todėl puikiai tinka stovykloje, žygyje ar ilgoje kelionėje automobiliu, kai reikia trumpų anekdotų, kurie pralinksmina visus iš karto.

Petriukas skambina tėčiui į darbą: – Tėti, turiu gerą žinią: radau savo futbolo kamuolį. – O bloga žinia? – Jis kaimynų virtuvėje.

– Petriuk, kodėl taip greitai grįžai iš kiemo? – Žaidėme slėpynių. – Ir? – Taip gerai pasislėpiau, kad niekas manęs net neieškojo.

– Petriuk, kodėl tavo kelnės visos purvinos? Juk žaidėte ant žolės! – Aš buvau vartininkas, mama. O vartai stovėjo baloje.

Draugas: – Petriuk, kodėl tavo šuo toks liūdnas? – Išmokiau jį sėdėti. O atsistoti dar neišmokiau.

Petriukas giriasi kieme: – Mano tėtis toks stiprus, kad vienas pakelia automobilį! – Netiesa! – Tiesa. Su domkratu.

– Petriuk, kodėl lipi per tvorą, jei vartai atviri? – Pro vartus visi gali.

– Petriuk, kur tavo kepurė? – Ant sniego senio. – Kodėl? – Jis lauke visą žiemą, o aš tik iki vakarienės.

– Petriuk, kodėl tavo dviratis be stabdžių? – Kad greičiau važiuotų. – O kaip tada sustoji? – Kaimyno serbentuose.

Petriukas kieme pardavinėja limonadą. – Kodėl jis toks rūgštus? – Cukrų suvalgiau, kol laukiau pirkėjų.

– Petriuk, einam į kiemą! – Negaliu, esu nubaustas. – Už ką? – Už tai, kad vakar ėjau į kiemą, kai buvau nubaustas.

– Petriuk, kas išmušė kaimynų langą? – Kamuolys. – O kas spyrė? – Tomas. – Tai kodėl langas, jei Tomas spyrė į tave? – Nes aš pasilenkiau.

Petriukas su draugu ginčijasi, kieno tėtis drąsesnis. – Mano tėtis nieko nebijo! – O mano tėtis nebijo net mano mamos. – Tikrai? – Tikrai. Kai jos nėra namie.

Petriuko gudrybės 13

Šiame skyriuje surinkti anekdotai, kuriuose Petriukas pasirodo kaip mažasis strategas: jis visada randa logišką, nors ir netikėtą, išeitį. Gudrumo anekdotų mechanika paprasta – klausytojas tikisi įprasto atsakymo, o Petriukas apverčia situaciją taip, kad suaugusiems belieka pasikasyti pakaušį. Kartais jis pats patenka į savo spąstus, kartais jį pergudrauja mama, ir tai daro istorijas dar smagesnes. Tokie juokingi anekdotai tinka bet kokiai kompanijai: juos supras pirmokas ir jo senelis. Jei norite vieno anekdoto, kuris pralaužtų ledus nepažįstamoje kompanijoje ar susitikime su vaikais, pasirinkite būtent iš šio skyriaus.

– Mama, duok du eurus vargšui senukui. – Koks tu geras vaikas! O kur tas senukas? – Ten, prie kiosko. Jis pardavinėja ledus.

– Petriuk, kodėl suvalgei visą šokoladą? – Nenorėjau, kad sesutė gadintų dantis.

Petriukas skambina į mokyklą prikimusiu balsu: – Petriukas šiandien neateis, jis serga. – O kas kalba? – Mano tėtis.

– Petriuk, jei turėtum penkis saldainius ir draugas paprašytų dviejų, kiek tau liktų? – Penki. – Kodėl? – Prašyti jis gali kiek nori.

– Petriuk, išnešk šiukšles. – Mama, vaikų darbas yra žaisti. – Gerai, žaidžiam: kas pirmas nubėgs iki konteinerio, tas laimės. Petriukas nubėga ir grįžta: – Ką laimėjau? – Teisę išnešti ir rytoj.

– Mama, kambarį sutvarkiau! – Taip greitai? Kaip? – Uždariau duris. Iš koridoriaus atrodo puikiai.

Petriukas paprašė tėčio padėti išspręsti uždavinį. Tėtis sprendė visą vakarą. Kitą dieną Petriukas grįžta iš mokyklos: – Tėti, sveikinu, gavai ketvertą.

– Petriuk, kiek tau metų? – Mamai sakau, kad septyneri, autobuse – kad šešeri, o kieme – kad dešimt.

– Petriuk, kodėl tavo kišenėje varlė? – Tu sakei nieko iš kiemo nebetempti į namus. Tai aš ir netempiau. Ji pati įšoko.

– Petriuk, kodėl miegi su tėčio akiniais? – Vakar sapnas buvo labai neryškus.

Petriukas parduotuvėje: – Ar turite ledų be cukraus? – Turime. – O be kainos?

– Petriuk, ar tu klausaisi, ką aš kalbu? – Klausausi, mama. – Tai ką aš ką tik pasakiau? – Kad aš nesiklausau.

– Petriuk, kodėl davei draugui eurą, kad jis išspręstų tavo uždavinį? – Tėtis sako, kad laikas – pinigai. O mano laikas brangesnis už eurą.

Kas yra Petriukas ir kodėl jis toks populiarus

Petriukas – vienas mylimiausių lietuviškų anekdotų herojų. Tai mokyklinio amžiaus berniukas, kuris nėra nei piktas, nei kvailas: jis tiesiog mąsto savaip. Kai mokytoja klausia, jis atsako pažodžiui; kai mama pamoko, jis pritaiko pamokymą ten, kur ji visai nesitikėjo; kai tėtis giriasi savo vaikyste, Petriukas užduoda vieną klausimą, po kurio nebelieka ką pridurti. Būtent dėl to petriuko anekdotai tinka ir vaikams, ir suaugusiems: vaikai jame mato save, o suaugusieji – savo vaikus ir savo pačių taisykles iš šono.

Lietuvių humore Petriukas gyvena greta kito mokinio – Vovytės. Vovytė į mūsų anekdotus atkeliavo iš rusų kalbos aplinkos, kur Vovočka yra klasikinis išdykėlio personažas, ir dažnai pasako tai, ką suaugusieji norėtų nutylėti, todėl jo anekdotai būna ir dviprasmiški. Petriukas skamba lietuviškiau ir paprastai yra švaresnis: jo juokas kyla ne iš to, ką jis nugirdo iš tėvų, o iš jo paties logikos. Todėl anekdotai apie Petriuką dažniau skaitomi klasėje, rašomi į vaikų žurnalus ir pasakojami šeimos šventėse, kur prie stalo sėdi visos kartos.

Iš kur atsiranda anekdotai apie mokinius

Pats žodis „anekdotas“ kilęs iš graikų kalbos ir reiškė tai, kas nebuvo išleista ar viešai paskelbta. Ilgainiui juo imta vadinti trumpus, iš lūpų į lūpas perduodamus pasakojimus su netikėta pabaiga. Anekdotai neturi autorių – juos kas kartą perpasakoja kitas žmogus, pakeisdamas vardus, vietas ir detales. Todėl tas pats juokelis viename kieme būna apie Petriuką, kitame – apie Jonuką ar Tomuką, o pačios situacijos gyvena dešimtmečius.

Mokinys yra beveik idealus anekdoto herojus. Mokykloje visada yra aiški hierarchija (mokytojas klausia, mokinys atsako), aiškios taisyklės ir daug vietų, kur taisyklę galima suprasti per daug tiesiogiai. Kiekvienas suaugęs žmogus pats yra sėdėjęs prie suolo, todėl anekdotai apie mokyklą nereikalauja jokio paaiškinimo: užtenka pasakyti „Mokytoja klausia Petriuko...“, ir klausytojas jau mato klasę, lentą ir kreidą.

Sovietmečiu anekdotai Lietuvoje buvo ypatingas reiškinys: juos pasakodavo virtuvėse, darbovietėse ir traukiniuose, ir jie keliavo greičiau už bet kokį laikraštį. Dalis tų anekdotų buvo apie kasdienybės absurdą – eiles, deficitą, biurokratiją. Mokyklinių anekdotų herojai, tokie kaip Petriukas ir Vovytė, buvo saugesnė ir universalesnė žanro dalis: juos pasakodavo visi, nepriklausomai nuo pažiūrų, ir jie išgyveno iki šių dienų, tik vietoj pionierių kaklaraiščių dabar juose atsiranda telefonai, robotai siurbliai ir elektroniniai dienynai.

Kodėl Petriuko anekdotai juokingi

Beveik kiekvienas anekdotas apie Petriuką pastatytas pagal tą pačią schemą:

Įprasta situacija. Pamoka, vakarienė, kiemas, parduotuvė – vieta, kurią pažįsta visi.
Suaugusiojo klausimas arba taisyklė. „Kodėl vėluoji?“, „Ar išsivalei dantis?“, „Pasidalink su sesute.“
Petriuko atsakymas, kuris yra logiškas, bet visai ne toks, kokio tikėjosi klausiantysis.

Psichologai juoką dažnai aiškina kaip reakciją į netikėtą, bet prasmingą neatitikimą: smegenys laukia vienos pabaigos, gauna kitą ir per sekundę supranta, kad ir ji „teisinga“. Petriukas yra to neatitikimo meistras. Jis nemeluoja ir nesityčioja – jis tiesiog naudojasi tais pačiais žodžiais, kuriuos jam sako suaugusieji. Todėl ir juokas būna geras, be pykčio.

Smagiausi tie anekdotai, kuriuose Petriukas kartais pralaimi. Kai mama jį pergudrauja su šiukšlių išnešimo „žaidimu“ ar mokytoja pasižada pažymį parašyti nematomu rašalu, klausytojas mato, kad suaugusieji irgi turi humoro jausmą. Toks balansas daro rinkinį malonų skaityti vaikams: herojus gudrus, bet ne visagalis.

Kaip papasakoti anekdotą apie Petriuką

Net geriausias anekdotas gali nuskambėti blankiai, jei jį papasakosite paskubomis. Keli patarimai, kurie tinka ir vaikams, ir suaugusiems:

Pradėkite iškart nuo situacijos. Ne „žinai, girdėjau tokį juokingą anekdotą“, o „Mokytoja klausia Petriuko...“. Įžanga apie tai, kaip bus juokinga, sumažina netikėtumą.
Atskirkite balsus. Mokytojos ar mamos klausimą pasakykite rimtai, šiek tiek griežčiau, o Petriuko atsakymą – ramiai, lyg tai būtų savaime suprantama. Kontrastas sustiprina puantą.
Padarykite pauzę prieš paskutinį sakinį. Pusė sekundės tylos leidžia klausytojui pačiam pabandyti atspėti pabaigą. Kai jis neatspėja, juokas būna garsesnis.
Puantą sakykite paskutinę ir nieko nepridurkite. Jei po jos pradėsite aiškinti, kodėl tai juokinga, anekdotas mirs. Jei kas nors nesuprato, tegul paklausia.
Pritaikykite detales. Vaikams galite pakeisti mokytojos vardą į jų klasės auklėtojos ar kaimyno kiemą į savo kiemą. Tokia smulkmena istoriją padaro gyvą.

Jei mokote vaiką pasakoti anekdotus, pradėkite nuo trumpiausių – tų, kur tik vienas klausimas ir vienas atsakymas. Kai vaikas pajunta, kaip veikia pauzė ir puanta, jis pats ims kurti savo „Petriukus“ apie savo klasę. Tai puikus būdas lavinti kalbą, atmintį ir drąsą kalbėti prieš kitus.

Kam ir kada tinka šie anekdotai

Šiame puslapyje surinkti vaikiški anekdotai be keiksmažodžių ir be suaugusiųjų temų, todėl juos galima drąsiai skaityti garsiai. Jie tinka:

pradinių klasių mokiniams – skaitymo pratyboms, rytiniam ratui ar klasės valandėlei;
tėvams, kurie nori pralinksminti vaikus pakeliui į mokyklą ar ilgoje kelionėje;
stovykloms, būreliams ir vaikų gimtadieniams, kai reikia trumpos pertraukėlės tarp žaidimų;
suaugusiems, kurie nori nusiųsti draugui ar kolegai lengvą, niekam neįžeidų juokelį į pokalbių grupę.

Jei ieškote daugiau švarių juokelių mažiesiems, užsukite į rinkinį anekdotai vaikams – ten rasite juokelių apie gyvūnus, mįslių su netikėtais atsakymais ir šeimos scenų. Tiems, kurie mėgsta mokyklinius herojus, verta paskaityti ir anekdotus apie Vovytę, tik atminkite, kad ten paskutinis skyrius skirtas vyresniems.

Kada su anekdotais reikia būti atsargiems

Petriuko anekdotai švarūs, bet net ir nekaltas juokelis gali nuskambėti netinkamai, jei pasakomas ne vietoje. Vaikui, kuris ką tik gavo blogą pažymį ir dėl to verkia, anekdotas apie Petriuko dvejetą gali pasirodyti pašaipa. Klasėje venkite anekdotų, kuriuose herojaus vardas sutampa su konkretaus vaiko vardu, jei tas vaikas jaučiasi nejaukiai, – tiesiog pakeiskite vardą. Ir svarbiausia: anekdotas turi juokinti visus, o ne vieną žmogų kitų sąskaita.

Suaugusiųjų humoras – kita tema. Jei ieškote aštresnio juoko, tam skirti atskiri rinkiniai: anekdotai suaugusiems ir juodas humoras. Juos rinkitės tik tada, kai tikrai pažįstate savo publiką ir žinote, kad niekam nebus skaudu. Vaikų kompanijoje laikykitės šio puslapio ir panašių švarių rinkinių.

Kaip naudotis šiuo rinkiniu

Pasirinkite skyrių: Petriukas mokykloje, namie, kieme arba Petriuko gudrybės.
Perskaitykite kelis anekdotus balsu – taip lengviau pajusti jų ritmą ir išsirinkti, kuris jums patinka labiausiai.
Nukopijuokite tekstą ir nusiųskite žinute arba įsiminkite ir papasakokite gyvai.
Jei norite pasidalinti vaizdu, užsukite į juokingų paveikslėlių galeriją – ten anekdotai paruošti kaip paveiksliukai, kuriuos patogu siųsti telefonu.

Daugiau temų – apie darbą, gydytojus, kaimą, buitį ir vyrus su žmonomis – rasite pagrindiniame anekdotų puslapyje. Visi Petriuko anekdotai čia papasakoti savais žodžiais, o rinkinys pildomas naujais. Geras anekdotas, kaip ir Petriukas, niekada nepasensta: jis tik persirengia naujais drabužiais ir vėl prajuokina.

Daugiau anekdotų

DUK

Dažni klausimai

Kas yra Petriukas anekdotuose?

Petriukas – lietuviškų anekdotų mokinys, kuris į suaugusiųjų klausimus atsako pažodžiui arba netikėtai logiškai. Jis nėra piktas ar kvailas, tiesiog mąsto savaip, todėl jo atsakymai ir prajuokina.

Ar petriuko anekdotai tinka vaikams?

Taip. Šiame puslapyje surinkti švarūs anekdotai be keiksmažodžių ir suaugusiųjų temų. Juos galima skaityti garsiai klasėje, namie ar stovykloje.

Kuo skiriasi anekdotai apie Petriuką ir apie Vovytę?

Abu herojai yra mokiniai, tačiau Vovytė dažniau pasako tai, ką nugirdo iš suaugusiųjų, todėl jo anekdotai kartais būna dviprasmiški. Petriuko humoras paprastai švaresnis ir kyla iš jo paties logikos.

Kur rasti trumpų anekdotų apie Petriuką?

Trumpiausių anekdotų ieškokite skyriuose „Petriuko gudrybės“ ir „Petriukas kieme“ – daugelis jų telpa į du ar tris sakinius ir puikiai tinka žinutei.

Kaip papasakoti anekdotą apie Petriuką, kad būtų juokinga?

Pradėkite nuo situacijos be ilgos įžangos, suaugusiojo klausimą pasakykite rimtai, o prieš Petriuko atsakymą padarykite trumpą pauzę. Puantą sakykite paskutinę ir jos nebeaiškinkite.

Ar galima petriuko anekdotus naudoti mokykloje?

Taip, jie tinka klasės valandėlėms, skaitymo pratyboms ar mokyklos laikraščiui. Jei klasėje yra vaikas vardu Petras ir jam tai nemalonu, tiesiog pakeiskite herojaus vardą.

Ar yra anekdotų apie Petriuką su paveiksliukais?

Taip, dalis anekdotų paruošta ir kaip paveikslėliai, kuriuos patogu siųsti telefonu. Juos rasite juokingų paveikslėlių galerijoje.

Ar šie anekdotai nukopijuoti iš kitų svetainių?

Ne. Anekdotai papasakoti savais žodžiais: dalis jų – lietuviško folkloro motyvai, perpasakoti iš naujo, kita dalis sukurta specialiai šiam rinkiniui.