Juodas humoras
Juodas humoras – tai juokas iš to, iš ko paprastai nesijuokiama: mirties, ligų, nesėkmių ir gyvenimo vargų. Šiame puslapyje rasite anekdotus apie laidotuves ir antkapius, gydytojus su blogomis naujienomis, testamentus ir žmones, kuriems niekada nesiseka. Jie aštrūs ir absurdiški, bet nesityčioja iš tikrų tragedijų ar realių žmonių. Skaitykite, kai turite nuotaikos juokui su prieskoniu, ir dalinkitės tik su tais, kurie tokį humorą vertina.
Apie mirtį ir laidotuves 14
Laidotuvių biuro reklama: „Mūsų klientai niekada nesiskundžia.“
Senolis notarui: – Noriu, kad mano pelenus išbarstytų prekybos centre. – Kodėl ten? – Kad žmona bent kartą per savaitę mane aplankytų.
Užrašas ant antkapio: „Sakiau, kad man bloga.“
Užrašas ant buhalterio antkapio: „Pagaliau balansas sutapo.“
Užrašas ant antkapio: „Čia ilsisi optimistas. Iki paskutinės minutės tikėjo, kad grybas valgomas.“
Laidotuvėse kunigas klausia: – Gal kas nors norėtų tarti kelis gerus žodžius apie velionį? Ilga tyla. Pagaliau kažkas iš galo: – Jo brolis buvo dar blogesnis.
Mirtis pasibeldžia į pensininko duris: – Atėjau tavęs. – Pagaliau! O aš maniau, kad greičiau sulauksiu eilės pas šeimos gydytoją.
Paskutiniai žodžiai: „Palaikyk mano alų ir žiūrėk.“
Našlė laidotuvių biure: – Kiek kainuoja nekrologas laikraštyje? – Penki eurai už žodį. – Tada rašykite: „Petras mirė.“ – Mažiausiai septyni žodžiai. – Gerai: „Petras mirė. Parduodamas „Opelis“, mažai važiuotas.“
– Ką padovanosi uošvei gimtadienio proga? – Pernai padovanojau kapavietę. – O šiemet? – Šiemet nieko. Ji dar nepasinaudojo pernykšte dovana.
Kapinių prižiūrėtojas apie savo darbą: kolektyvas didelis, bet niekas nesiginčija.
Giltinė ateina pas senuką. Šis jai sako: – Palauk, dar nepažiūrėjau serialo iki galo. – Kiek liko serijų? – Šimtas aštuoniasdešimt. Giltinė atsisėda šalia ant sofos: – Gerai. Bet ir aš noriu sužinoti, kuo baigsis.
Senelis per devyniasdešimtąjį gimtadienį: – Visi mano priešai jau mirę. – Kaip jums pavyko? – Labai paprastai. Juos pergyvenau.
Kapinių sargo paklausė, ar jis nebijo dirbti naktimis. – Ko čia bijoti? Šitie ramūs. Bijau tik tų, kurie ateina vogti gėlių nuo kapų.
Apie nesėkmes 13
Juoda katė perbėgo man kelią ir pargriuvo. Net jai su manimi nesiseka.
Optimistas sako: „Blogiau jau nebus.“ Pesimistas atsako: „Bus, bus.“
Man taip nesiseka, kad jei pradėčiau gaminti kepures, žmonės gimtų be galvų.
Nusipirkau loterijos bilietą ir laimėjau dar vieną bilietą. Jis nelaimėjo.
Mano gyvenimas kaip zebras: juoda juosta, balta juosta, juoda juosta. O paskui paaiškėjo, kad tai juodas arklys, kurį kažkas apipaišė kreida.
Galvojau, kad pasiekiau dugną. Bet tada kažkas pasibeldė iš apačios.
Tėvai sakė, kad galiu tapti bet kuo. Taip ir tapau – bet kuo.
Pirmadienį sugedo automobilis, antradienį – šaldytuvas, trečiadienį – nuotaika. Ketvirtadienį jau nieko nebebijojau, nes nebeliko kam gesti. Penktadienį sugedo nugara.
Sakoma, kas nenužudo, tas sustiprina. Mano nugara mano kitaip.
– Viskas blogai: žmona išėjo, šuo pabėgo, darbo neturiu. – Nieko, bus geriau. Po metų susitinka: – Na, ar geriau? – Taip. Pripratau.
Mano kaktusas nudžiūvo. Kaktusas. Jei net jis nusprendė, kad su manimi neverta, ką jau kalbėti apie žmones.
Kiekvienas debesis turi sidabrinį pamušalą. Mano debesis – su perkūnija ir kruša.
Psichologas patarė gyventi kiekvieną dieną taip, lyg ji būtų paskutinė. Taip ir padariau – dabar man paskambino iš banko ir paklausė, ar tikrai turėjau omenyje visas santaupas.
Apie gydytojus ir ligonines 11
– Turiu dvi naujienas: gerą ir blogą. – Pradėkite nuo geros. – Jūsų ligą pavadins jūsų vardu.
– Daktare, kiek man liko? – Dešimt. – Dešimt ko? Metų? Mėnesių? – Devyni, aštuoni...
Chirurgas prieš operaciją: – Nesijaudinkite, tai paprasta operacija. – Ačiū, daktare, man ramiau. – Aš sau kalbu.
– Daktare, kiek man liko? – Sunku pasakyti. Bet didelės dantų pastos tūbelės nerekomenduočiau pirkti.
– Daktare, ar operacija bus sėkminga? – Statistiškai iš šimto tokių operacijų sėkminga būna tik viena. – Tai mano šansai prasti? – Kaip tik puikūs. Devyniasdešimt devynios prieš jus nepavyko.
Seselė: – Daktare, pacientas, kuriam ką tik parašėte išrašą, nualpo prie durų. – Greitai apsukite jį, kad atrodytų, jog jis tik ateina.
– Jūsų sveikata puiki. Gyvensite iki aštuoniasdešimties. – Bet man jau aštuoniasdešimt. – Na, ką aš ir sakiau?
– Ar paveldėjote kokių nors ligų? – Ne, daktare. Tik skolas. Bet jos irgi nepagydomos.
Ligoninėje gaivinimo skyrius įrengtas šalia valgyklos. Sako, taip patogiau – pacientams po kotletų nereikia toli eiti.
– Daktare, aš mirštu? – Na, ką jūs. Tai paskutinis dalykas, kurį darysite.
Patologas skundžiasi kolegai: – Mano pacientai niekada nepasako ačiū. – Bet ir nesiskundžia? – Tai jau tiesa.
Apie gyvenimą ir palikimą 12
Senolis kas rytą skaito laikraštyje nekrologų skiltį. Jei savęs neranda – keliasi ir eina virti kavos.
Pesimistas – tai gerai informuotas optimistas.
Senelė anūkams: – Kai numirsiu, nesipykite dėl palikimo. – Kokio palikimo, močiute? – Va, dėl to ir nesipykite.
Testamentas: „Sūnui, kuris visada sakė, kad sveikata svarbiau už pinigus, palieku savo sportbačius.“
Testamentas: „Žmonai palieku namą, dukrai – automobilį, o kaimynui, kuris dvidešimt metų skolinosi mano grėblį, – pagaliau grėblį.“
Žmogaus gyvenimas: pirmus dvidešimt metų tėvai klausia, kur eini. Paskutinius dvidešimt vaikai klausia, kur padėjai buto dokumentus.
Šventasis Petras prie rojaus vartų: – Eilė trys šimtai metų. – Nieko baisaus. Aš iš poliklinikos, man ne naujiena.
Velnias rodo naujokui pragarą: – Čia katilai, čia ugnis, o čia tavo kambarys. – O už šildymą kas moka? – Niekas. – Tai čia ne pragaras, čia kurortas!
Draudimo agentas: – Jei jums kas nors nutiktų, jūsų šeima gautų šimtą tūkstančių. – O jei nieko nenutiks? – Tada jūs mokėsite mums kas mėnesį iki gyvos galvos.
Vampyras skundžiasi kitam: – Vakar įkandau mokesčių inspektoriui. – Ir kaip? – Kažkodėl atrodo, kad tai jis mane išsiurbė.
Senelis visą gyvenimą kartojo: „Kai numirsiu, man nieko nereikės.“ Buvo teisus. Mums irgi nieko neliko.
Gyvenimas – kaip viešasis tualetas: laukti tenka ilgai, užmokestis neaiškus, o išeidamas jau galvoji, ar verta buvo.
Kas yra juodas humoras
Juodas humoras juokauja apie tai, kas mus gąsdina labiausiai. Mirtis, liga, nesėkmė ar skolos tampa absurdu, o absurdas – juoku. Tokie anekdotai seni kaip pats pasaulis: senovės liaudies pasakose velnias ir giltinė dažnai lieka apgauti, o šiuolaikiniuose anekdotuose gydytojas praneša blogą žinią taip, kad pacientas nebežino – verkti ar juoktis.
Psichologai pastebi, kad galimybė pasijuokti iš baisių dalykų padeda su jais susigyventi. Kai mirtis anekdote paklausia, ar pensininkas užsiregistravo pas šeimos gydytoją, ji tampa mažiau grėsminga. Todėl juodo humoro dažnai griebiasi gydytojai, slaugytojai, gelbėtojai ir kiti žmonės, kurie kasdien susiduria su sunkiais dalykais.
Kur riba
Geras juodas humoras juokiasi iš likimo, absurdo ir žmogaus silpnybių, bet ne iš konkrečių aukų. Todėl šiame puslapyje nerasite anekdotų apie tikras nelaimes, katastrofas, smurtą ar savižudybę. Mūsų taisyklė paprasta:
- Taip – mirtis kaip personažas, antkapiai, testamentai, nesėkmių grandinės, absurdiški gydytojai.
- Ne – realios tragedijos, konkretūs žmonės, smurtas, savižudybė ir tai, kas skaudina tikrus nukentėjusiuosius.
Kada ir kam pasakoti
Juodo humoro anekdotai nėra universalūs. Jie tinka draugams, kurie patys mėgsta tokį humorą, kolegoms, dirbantiems sunkų darbą, ir vakarams, kai visi nusiteikę šiek tiek pasišaipyti iš gyvenimo. Jų geriau nepasakoti žmogui, kuris ką tik išgyveno netektį, sergančiam artimajam ar nepažįstamųjų kompanijoje.
- Pirmiausia pajuskite kompaniją. Papasakokite lengvesnį anekdotą apie nesėkmes ir pažiūrėkite į reakciją.
- Pasakokite ramiu tonu. Juodas humoras geriausiai skamba, kai pasakojama rimtai, be šypsenos – kontrastas sustiprina puantą.
- Neaiškinkite. Jei kas nors nesuprato ar nesijuokia, geriau pereiti prie kitos temos.
Ką rasite šiame puslapyje
Anekdotai suskirstyti į keturis skyrius: apie mirtį ir laidotuves, apie nesėkmes, apie gydytojus ir apie gyvenimą bei palikimą. Jei norisi švelnesnio humoro, pagrindiniame anekdotų rinkinyje yra skyrius apie gydytojus be juodų spalvų, o kasdienybės anekdotus rasite puslapyje anekdotai suaugusiems. Vaikams juodas humoras netinka – jiems skirtas atskiras puslapis anekdotai vaikams.
Juodas humoras lietuviškoje tradicijoje
Lietuviai juodą humorą pažįsta seniai. Liaudies pasakose giltinė dažnai apgaunama, velnias lieka be sielos, o kaimo pasakotojai šermenyse prisimindavo ne tik velionio dorybes, bet ir juokingas jo istorijas. Šiuolaikiniame anekdote giltinė laukia eilės kartu su pensininkais, o šventasis Petras pasirodo ne toks baisus kaip poliklinikos registratūra. Toks humoras neniekina mirties – jis tiesiog primena, kad prieš ją visi lygūs, ir leidžia apie tai kalbėti be baimės. Būtent todėl geras juodo humoro anekdotas dažnai baigiasi ne tik juoku, bet ir mintimi, kad gyvenimą verta vertinti, kol jis tęsiasi.
Daugiau anekdotų
Dažni klausimai
Kas yra juodas humoras?
Juodas humoras – tai juokeliai apie mirtį, ligas, nesėkmes ir kitas niūrias gyvenimo puses. Juokas kyla iš absurdo ir kontrasto tarp rimtos temos ir netikėtos pabaigos.
Ar juodas humoras yra įžeidus?
Gali būti, jei juokiamasi iš tikrų aukų ar tragedijų. Šiame puslapyje anekdotai juokauja apie mirtį kaip personažą, nesėkmes ir absurdą, bet ne apie realias nelaimes ar konkrečius žmones.
Kam tinka juodo humoro anekdotai?
Suaugusiems, kurie patys mėgsta tokį humorą. Jų nereikėtų pasakoti netekties išgyvenantiems žmonėms, vaikams ar nepažįstamųjų kompanijoje.
Kodėl žmonės juokiasi iš mirties?
Juokas padeda sumažinti baimę ir lengviau priimti tai, ko negalime pakeisti. Todėl juodą humorą dažnai mėgsta medikai, gelbėtojai ir kiti sunkų darbą dirbantys žmonės.
Kur rasti juodo humoro anekdotų lietuviškai?
Šiame puslapyje surinkta apie penkiasdešimt juodo humoro anekdotų lietuviškai: apie laidotuves, antkapius, gydytojus, testamentus ir nesėkmes.