Anekdotai apie vyrus ir žmonas

– Brangusis, ar tu manęs klausaisi? – Kodėl tu visada pradedi pokalbį nuo sunkių klausimų?

– Kodėl vedei? – Norėjau, kad kas nors visada žinotų, kur mano kojinės. – Ir kaip? – Dabar žino ji. Aš vis dar ne.

– Ar šioje suknelėje atrodau stora? Vyras ilgai tyli. – Kodėl tyli? – Ieškau teisingo atsakymo, bet visi variantai, kuriuos randu, – iš serijos „blogas“.

– Kaip jums pavyksta dvidešimt metų nesipykti? – Paprastai. Žmona visada teisi, o aš visada sutinku.

– Brangusis, išnešk šiukšles. – Bet aš ką tik atsisėdau. – Tai ir atsistosi. Gimnastika sveika.

– Kodėl tu niekada nesakai, kad mane myli? – Pasakiau per vestuves. Jei kas pasikeis – pranešiu.

– Tu manęs visai nevertini! Pasakyk, kokia mano mėgstamiausia gėlė? – Ta, kurią nupirksiu iškart po šio pokalbio.

– Kodėl tavo kojinės vėl ant grindų? – Jos ilsisi po darbo dienos. Kaip ir aš.

– Tu knarki! – Aš nemiegojau. – Tai ką darei? – Mąsčiau. Garsiai.

– Brangusis, ar atsimeni, kokia šiandien diena? Vyras visą dieną panikuoja: perka gėles, šokoladą, užsako staliuką restorane. Vakare žmona sako: – Ačiū, labai gražu. Bet aš tik klausiau, ar šiandien antradienis.

Ji nori serialo, jis – krepšinio. Problemą išsprendė nusipirkę antrą televizorių. Dabar per reklamas abu ateina į virtuvę papasakoti vienas kitam, kas vyksta.

– Kur buvai taip ilgai? – Laukiau autobuso. – O kodėl kvepi pica? – Nes laukiau prie picerijos.

Žmona grįžta iš parduotuvės: – Sutaupiau tau šimtą eurų! – Kaip? – Nupirkau tris sukneles su nuolaida. Be nuolaidos būtų buvę šimtu brangiau.

– Kaip man ši suknelė? – Graži. – Bet tu net nepažiūrėjai! – Todėl ir graži. Taip saugiau.

Žmona prekybos centre: – Palauk čia, aš tik dešimčiai minučių. Vyras atsisėda ant suolelio. Po valandos šalia atsisėda kitas vyras: – Jūs irgi „tik dešimčiai minučių“? – Taip. Jau trečią valandą.

– Brangusis, ar šitie batai man tinka? – Tinka. – O šitie? – Tinka. – Tu visai neturi nuomonės! – Turiu: abu tinka. O mano kortelė – nebe.

– Važiuojam į parduotuvę tik pasižiūrėti. Po trijų valandų vyras neša penkis maišus ir mąsto, kada „pasižiūrėti“ pradėjo reikšti „nupirkti“.

Vyrui reikia naujų marškinių: įeina, paima, sumoka, išeina. Žmonai reikia naujų marškinių: pasimatuoja dvidešimt, nupirka sijoną, o marškinių ieškos kitą savaitgalį.

– Ką nupirkai? – Nieko. – Tai kodėl iš banko atėjo trys žinutės? – Tai buvo „nieko ypatingo“.

Sutuoktiniai parduotuvėje renkasi užuolaidas. Vyras siūlo pirmas pasitaikiusias. Žmona svarsto dvi savaites. Galiausiai nuperka tas pačias, kurias jis siūlė, nes „pagaliau jas atradau“.

– Brangioji, gal šįkart apsipirkime pagal sąrašą? – Žinoma. Namo grįžta su sąrašu, kuriame dabar dvidešimt naujų eilučių, prirašytų jau parduotuvėje.

Vyras gamina vakarienę: sunaudoja visus indus, du rankšluosčius ir valandą laiko, o tada sako: „Matai, kaip paprasta.“ Žmona dar dvi valandas plauna tą paprastumą.

– Ką valgysim? – Nežinau, ko nori? – Bet ko. – Gal cepelinų? – Ne. – Picos? – Ne. – Tai ko nori? – Bet ko.

– Brangioji, šiandien aš gaminu! – Puiku. Kurios picerijos numerį surinksi?

Vyras pirmą kartą išvirė barščius. Žmona paragavo: – Labai originalu. – Tai receptas? – Ne, tai įvertinimas.

– Šiandien vakarienė bus su prancūziška nuotaika. – Varlės? – Ne. Aš nieko negaminsiu, o mes sėdėsime kavinėje ir kalbėsimės.

– Brangusis, ar tau patiko mano naujas receptas? – Labai. – Tai kodėl tavo lėkštėje viskas sustumdyta į kraštą? – Kad būtų vietos padėkai.

Žmona prašo: – Nupjaustyk svogūną. Po pusvalandžio vyras grįžta ašarotomis akimis: – Nupjausčiau. Bet dabar man reikia pokalbio apie jausmus.

– Kodėl visada valgai tiesiai iš puodo? – Kad tau būtų mažiau indų plauti. Matai, kaip rūpinuosi.

Sekmadienio rytas. Vyras iškepė blynus. Žmona nustebusi: – Kokia proga? – Jokios. Tiesiog radau, kur tu laikai miltus.

Mašinoje vyras sako „žinau kelią“, žmona sako „paklausk“, navigacija sako „perskaičiuoju“. Po valandos visi trys tyli.

Pakuojamės atostogoms. Žmonos lagaminas – po tris sukneles kiekvienai dienai. Vyro – vieni marškinėliai ir įkroviklis. Grįžę žmona sako: „Neturėjau ką apsirengti.“

– Šiais metais atostogaujame Lietuvoje, taupome. – Gerai. Tada aš važiuoju į Palangą, o tu – į sodą.

– Kur atostogausite? – Žmona nori prie jūros, aš – į kalnus. – Ir? – Važiuojame prie jūros. Bet aš galėsiu užlipti ant kopos.

Vyras moko žmoną vairuoti: – Raudona – stok, žalia – važiuok. – O geltona? – Geltona – tai kai tu dar pagreitini, o aš pradedu melstis.

– Brangusis, ar paėmei pasus? – Paėmiau. – O bilietus? – Paėmiau. – O vaikus? Ilga tyla.

Žmona fotografuoja vyrą prie kiekvieno paminklo. Grįžę į namus jie turi tris šimtus nuotraukų, kuriose vyras užstoja visus paminklus.

– Kodėl nepaklausei kelio? – Vyrai nepasiklysta. – O kaip tada tai vadinasi? – Netikėtai ilga ekskursija.

Mašinoje tylėjome valandą. Žmona sako: – Kodėl tyli? – Tu pirma pradėjai.

– Ką padovanosi žmonai dvidešimtųjų vestuvių metinių proga? – Kelionę į Paryžių. – O kai bus dvidešimt penkeri? – Nuvažiuosiu jos parsivežti.

Jauni sutuoktiniai: – Kai būsime seni, ar mane mylėsi? Po trisdešimties metų: – Ar dar mane myli? – Myliu, tik kalbėk garsiau – klausos aparatą palikau ant spintelės.

Senelis močiutei: – Kai pamačiau tave pirmą kartą, pamiršau viską pasaulyje. – O dabar? – Dabar pamirštu viską be jokios priežasties.

Per auksines vestuves vyras sako: – Penkiasdešimt metų kartu, o aš vis dar nežinau, kur mūsų namuose laikomos žirklės.

– Ko norėtum gimtadieniui? – Nieko nereikia. Vyras nieko ir nenupirko. Dabar jis žino, kad „nieko“ – pati brangiausia dovana pasaulyje.

– Kaip jums pavyksta taip ilgai būti kartu? – Aš sprendžiu didelius klausimus, žmona – mažus. – Pavyzdžiui? – Ji sprendžia, kur gyventi, ką pirkti ir kur atostogauti. Aš sprendžiu, ar Lietuvos rinktinė laimės čempionatą.

– Ar mane myli taip pat, kaip prieš dvidešimt metų? – Labiau. Prieš dvidešimt metų dar nežinojau, kaip skaniai tu kepi blynus.

– Ar įsimylėjai mane iš pirmo žvilgsnio? – Taip. – Tai kodėl vedei tik po septynerių metų? – Norėjau įsitikinti, kad įsimylėsiu ir iš antro.

Penkiasdešimties metų sukaktis. Žurnalistas klausia senelių: – Kokia jūsų laimingos santuokos paslaptis? Močiutė: – Jis manęs niekada neklausė, o aš jam niekada nesakiau, kiek kainavo.

Po trisdešimties metų santuokos jie pagaliau išmoko suprasti vienas kitą be žodžių. Dabar tik niekaip nesutaria, kuris pirmas pradėjo tylėti.

Senelis per jubiliejų: – Vesdamas žadėjau tau visą pasaulį. – Ir? – Kol kas nupirkau gaublį. Bet dar turime laiko.