Anekdotai suaugusiems

– Tavo akys kaip žvaigždės. – Tokios gražios? – Ne, tokios tolimos. Visą vakarą žiūri į telefoną.

– Kaip sekasi su nauju draugu? – Puikiai. Turime labai daug bendro: abu jį mylime.

Pažinčių profilis: „Vyras, 45 metai, turi butą, automobilį ir humoro jausmą.“ Per pasimatymą paaiškėjo, kad butas – mamos, automobilis – lizingu, o humoro jausmas – tai pats profilis.

– Kokio vyro ieškai? – Rūpestingo, protingo ir turtingo. – O jeigu tik rūpestingas? – Tada liksime draugais.

Vaikinas pirmą kartą pasakė „myliu“ po trijų mėnesių. Mergina atsakė po trijų sekundžių, nes jau tris mėnesius buvo pasiruošusi.

Po trisdešimties žodžiai „gerai praleidome naktį“ reiškia, kad abu išsimiegojome ir nė vienas nesikėlė gerti vandens.

Jaunavedys draugui: – Pirmoji naktis buvo nuostabi. – Ką veikėte? – Iki ryto skaičiavome vokus.

Žentas sutinka uošvę stotyje: – Mama, kiek laiko pas mus pabūsite? – Kol jums atsibosiu. – Tai gal net kavos neužsuksite?

Uošvė visada atveža savo cepelinų, nes „jūs gi taip nemokat“. Tiesa – mes nemokame per vieną vakarą suvalgyti trijų kilogramų cepelinų.

Uošvė paskambina: – Na, kaip jūs ten gyvenate be manęs? – Gerai, mama. – Tai aš ir atvažiuoju tai pataisyti.

– Mano uošvė kaip orų prognozė. – Kodėl? – Kasdien pasako, kas bus, kasdien suklysta, ir kitą rytą vėl kalba visiškai užtikrintai.

Žentas klausia žmonos: – Kodėl tavo mama visada sėdi mano kėdėje? – Nes ji sako, kad iš ten geriausiai matyti, ką tu darai ne taip.

Uošvė padovanojo žentui du kaklaraiščius – mėlyną ir raudoną. Kitą sekmadienį jis atėjo pasirišęs mėlynu. Uošvė apžiūrėjo jį nuo galvos iki kojų: – Taip ir žinojau. Raudonas tau nepatiko.

Uošvės patarimai kaip ūkininko kalendorius: nežinia, ar veikia, bet kasmet tie patys.

Uošvė žentui: – Sakoma, kad žentas šeimoje – svetimas žmogus. – Mama, aš jūsų šeimoje jau dešimt metų! – Va, ir aš sakau: kaip greitai priprantama prie svetimų.

Deklaraciją VMI pildžiau tris valandas. Paaiškėjo, kad valstybė man skolinga keturis eurus dvylika centų. Jaučiuosi kaip tikras investuotojas.

– Kaip gyveni? – Kaip mokesčių sistema: kasmet vis sudėtingiau, o naudos vis mažiau.

Sakoma, kad pinigai nekvepia. Bet mano atlyginimas kiekvieną mėnesį išgaruoja.

– Kaip turėti mažą verslą? – Labai paprasta. Įkurk didelį ir palauk.

Pensijų fondas atsiuntė laišką: „Jūsų sukaupta suma leis jums oriai gyventi.“ Tik nenurodė, kiek dienų.

Būsto paskola – tai kai trisdešimt metų gyveni banko bute ir dar pats moki už jo remontą.

– Pradėjau investuoti. – Į ką? – Į loterijos bilietus. Rizika didelė, bet penktadienio vakarai labai įdomūs.

Turtingas žmogus – tas, kuris sausį perka braškes ir nežiūri į kainą.

Bankas paskambino ir pasiūlė paskolą „bet kokiems tikslams“. Paklausiau, ar galima pasiskolinti ramybės iki mėnesio galo. Pasakė, kad tokio produkto neturi.

Mano finansinis planas paprastas: mėnesio pradžioje esu turtingas, viduryje – taupus, o pabaigoje – kūrybingas.

– Kokia tavo svajonė? – Kad pinigų liktų iki mėnesio pabaigos. – O jei per daug svajoji? – Tada bent iki dvidešimtos.

Finansų patarėjas: – Kiekvieną mėnesį atidėkite dešimt procentų atlyginimo. – Atidedu. Jau trečius metus atidedu tą sprendimą.

Šeštadienio planas: sutvarkyti balkoną. Rezultatas: radau seną nuotraukų albumą, dvi valandas jį vartiau. Balkoną sutvarkysiu kitą šeštadienį.

Supratau, kad jau suaugau: nauju dulkių siurbliu džiaugiausi labiau nei kvietimu į vakarėlį.

Remontas – vienintelis projektas, kuris trunka dvigubai ilgiau, kainuoja trigubai daugiau ir vis tiek baigiasi žodžiais „kitais metais pakeisim ir virtuvę“.

Šeimininkė svečiams: – Atsiprašau už netvarką. Svečiai apsidairo – visur tobulai švaru. Tik vėliau sužino, kad visa netvarka sugrūsta į vieną kambarį, kurio durų niekas nedrįsta atidaryti.

Šaldytuvas – vieta, kurią kas dvi valandas atidarai tikėdamasis, kad atsirado kas nors naujo.

Jaunystėje norėjau, kad vakarėliai truktų iki ryto. Dabar noriu, kad baigtųsi iki dešimtos ir kad niekas nepastebėtų, kaip aš išeinu.

– Kur buvai vakar vakare? – Gimtadienyje. – Ir kaip? – Nieko nepamenu. Matyt, buvo puiku.

– Viduje jaučiuosi dvidešimties. – O nugara apie tai žino?

Penktadienio vakaras po trisdešimties: pižama, arbata ir ilgas svarstymas, ar ne per vėlu žiūrėti dar vieną seriją, nes jau devinta.

Suaugęs žmogus – tas, kuris vakarėlyje kalba apie šildymo kainas ir visi kiti noriai įsitraukia.

Nusprendžiau pradėti sveiką gyvenimą: nusipirkau sulčiaspaudę. Dabar ji sveikai stovi spintelėje šalia duonkepės ir jogurtinės.

Kiekvienuose namuose yra stalčius, kuriame guli baterijos, guminukai, raktai nuo nežinia ko ir laidas, kurio niekas nedrįsta išmesti.

Atostogos Turkijoje: viskas įskaičiuota. Įskaitant tris kilogramus, kuriuos parsiveži namo.

Kalėdų stalas: dvylika patiekalų, keturi žmonės ir silkė, kurią valgysime iki Užgavėnių.

Naujųjų metų pažadai: sportuoti, mesti rūkyti, taupyti. Sausio antrąją jau rūkau prie sporto klubo, kurio abonementą nupirkau už santaupas.

Draugai pakvietė į trisdešimties kilometrų žygį. Sutikau vakare prie trečio bokalo. Ryte supratau, kad sutikti buvo kur kas lengviau nei nueiti.

Gimtadienis po keturiasdešimties: žvakučių ant torto tiek, kad prieš uždegant reikia pasitarti su priešgaisrine.

Vestuvės. Pirmą valandą visi elegantiški. Trečią – šoka basi. Penktą dėdė Algis moko visus suktinio, kurio pats niekada nemokėjo.

Joninių naktį ieškojome paparčio žiedo. Radome tik uodus, šlapias kojas ir kaimyno pamestą šlepetę.

Viešbutyje parašyta: „Kambarys su vaizdu į jūrą.“ Iš tikrųjų jūrą matai, jei atsistoji ant kėdės ir persisveri per balkono turėklą.

Kelionių agentūroje: – Šis viešbutis tik penkios minutės iki jūros. – Pėsčiomis? – Lėktuvu.

Vyrai pirtyje susitarė nekalbėti apie darbą. Po dešimties minučių aptarė mokesčius, kainas ir kiek dabar kainuoja geros beržinės malkos. Apie darbą tikrai nekalbėjo.

Klasės draugų susitikimas po dvidešimties metų: anksčiau kalbėjome apie merginas ir muziką, dabar – apie cholesterolį ir šildymo sąskaitas.

Lietuvis prie Baltijos: – Vanduo šiltas! Termometras rodo šešiolika laipsnių. – Na, šiltas pagal mūsų standartus.