Juokingi anekdotai

Lietuviškos vasaros orų prognozė: šilta, saulėta, galimas lietus, kruša ir šlapdriba. Visa tai – per vieną savaitgalį Palangoje.

– Kiek tau metų? – Pagal pasą – keturiasdešimt, pagal nugarą – septyniasdešimt, pagal elgesį – septyniolika.

Brangiausias daiktas pasaulyje – nemokamas bandomasis laikotarpis.

Sakoma, kad rytas už vakarą protingesnis. Mano rytas to dar nė karto neįrodė.

Jei pirmadienis būtų žmogus, jo niekas nekviestų į gimtadienį.

Rytą žadintuvą atidėjau penkis kartus. Išsimiegojau puikiai, tik trumpomis serijomis.

Mano „tuoj“ trunka nuo penkių minučių iki trijų savaičių. Mano „rytoj“ – iki kitų metų.

Parduotuvės svarstyklės parodė trimis kilogramais mažiau nei namų. Rimtai svarstau persikelti gyventi į parduotuvę.

Visą savaitgalį taip intensyviai ilsėjausi, kad pirmadienį teks pasiimti laisvadienį.

Sako, kad laimės už pinigus nenusipirksi. Norėčiau tai patikrinti pats. Užtektų ir milijono.

Vaikystėje labai norėjau greičiau užaugti. Užaugau. Kur dabar galima pateikti skundą?

– Kodėl tu kalbi pats su savimi? – Kartais man reikia pasitarti su specialistu.

Nusprendžiau būti spontaniškas. Pradėsiu kitą antradienį, penkioliktą valandą.

Aš niekada nevėluoju. Tiesiog visi kiti ateina per anksti.

Mankštinuosi kasdien: atsisėdu, atsistoju, vėl atsisėdu – ir taip kokius tris kartus, kol randu televizoriaus pultelį.

Turiu fotografinę atmintį. Deja, be atminties kortelės.

– Koks tavo hobis? – Pradėti naujus hobius.

Mano kambariniai augalai tokie stiprūs, kad išgyvena net mano rūpestį.

– Kur tavo skėtis? – Namie. Jis nemėgsta lietaus.

„Dar viena serija“ – frazė, po kurios saulė patenka anksčiau, nei planavai.

Gyvenimo taisyklė: niekada neik į parduotuvę alkanas ir nerašyk žinučių po vidurnakčio. Abiem atvejais gauni tai, ko visai nereikėjo.

Pagaliau ištreniravau katiną: dabar, vos jam sumiaukus, aš iškart atbėgu pripilti dubenėlio.

– Kodėl tu niekada neatsiliepi telefonu? – Atsiliepiu. Po dviejų dienų, žinute: „Skambinai?“

Mesti rūkyti visai nesunku. Aš tai padariau jau keliolika kartų.

Nusprendžiau anksti eiti miegoti. Lovoje buvau devintą, užmigau antrą – telefonas turėjo labai daug ką papasakoti.

– Kiek žmonių dirba jūsų įmonėje? – Maždaug pusė.

Paprašiau viršininko didesnio atlyginimo. Jis sutiko ir padidino šriftą algalapyje.

Atlyginimas mūsų įmonėje kaip lietuviška vasara: visi apie jį kalba, bet niekas jo ilgai nematė.

– Jūsų gyvenimo aprašyme parašyta, kad esate labai kantrus. – Taip. – Puiku. Atsakymo palauksite tris mėnesius.

Žmona sako programuotojui: – Nueik į parduotuvę, nupirk batoną, o jei bus kiaušinių – paimk dešimt. Jis grįžta su dešimčia batonų: – Kiaušinių buvo.

Viršininkas susirinkime: – Mes čia ne šiaip kolektyvas, mes – viena šeima! Darbuotojas iš galo: – Puiku. Tai kada aš paveldėsiu įmonę?

Penktadienio popietę mūsų biure darbas vyksta labai intensyviai: visi intensyviai žiūri į laikrodį.

Kai viršininkas sako „mes padarėme“, vadinasi, dirbote jūs. Kai sako „jūs suklydote“ – irgi dirbote jūs.

Laiške kolegai parašyta: „Kaip ir aptarėme vakar...“ Iš tikrųjų tai reiškia: „Vakar tris kartus sakiau, o tu vis tiek nepadarei.“

– Kodėl jūs miegate darbo vietoje? – Nemiegu. Susikaupęs galvoju užmerktomis akimis. – O kodėl knarkiate? – Idėjos verda.

Darbuotojas prašo laisvadienio: – Rytoj negalėsiu ateiti, žmona liepė padėti sode. – Negaliu leisti, per daug darbų. – Ačiū, viršininke! Žinojau, kad manęs neapleisite.

Mūsų įmonėje lankstus darbo grafikas: ateiti galima bet kada tarp aštuonių ir aštuonių nulis penkių.

Naujokas klausia kolegos: – Kiek laiko čia dirbi? – Nuo tada, kai pagrasino atleisti.

Biuro šaldytuve kažkas paliko jogurtą, kurio galiojimas baigėsi dar prieš du direktorius.

Pervadinau biuro belaidį tinklą į „Viršininkas viską mato“. Darbo našumas pakilo trisdešimt procentų.

– Kodėl jūsų stalas visada toks netvarkingas? – Sakoma, kad netvarkingas stalas – netvarkinga galva. – Na, ir? – O ką tada reiškia visiškai tuščias stalas, viršininke?

Nuotolinis susitikimas prasidėjo dešimt minučių vėliau: pusė dalyvių šaukė „Ar mane girdit?“, o kita pusė – „Jūs išsijungę mikrofoną!“

– Mūsų įmonėje kiekvienas darbuotojas gali pareikšti savo nuomonę. – Ir kas tada? – Tada mes ją išklausome ir darome taip, kaip buvo nuspręsta anksčiau.

Pokalbis dėl darbo: – Kur matote save po penkerių metų? – Švenčiantį penktąsias metines nuo tada, kai išgirdau šį klausimą.

Susirinkimo pabaigoje kažkas pasakė: „Turiu tik vieną trumpą klausimą.“ Pietūs buvo atšaukti.

Projektui davė mėnesį. Dvidešimt devynias dienas planavau, paskutinę – padariau. Viršininkas pagyrė mane už efektyvumą.

Atostogų prašymas: „Prašau suteikti man atostogas, nes jau dvi savaites atrodau kaip savo paso nuotrauka.“

– Kas jūsų įmonėje atsakingas už klaidas? – Praktikantas. – O kai praktikanto nėra? – Tada laukiame naujo.

Darbe sako, kad esu nepakeičiamas. Būtent todėl manęs ir neišleidžia atostogų.

Viršininkas skundžiasi: – Kodėl, kai ateinu į biurą, visi staiga pradeda dirbti? – Nes kai jūsų nėra, mes dirbame tyliai.

– Daktare, aš viską pamirštu. – Nuo kada? – Nuo kada ką?

– Daktare, padėkite, man atrodo, kad esu šuo. – Ir seniai jums taip? – Nuo šuniuko.

– Daktare, kai geriu kavą, man skauda akį. – Prieš gerdamas išimkite šaukštelį.

Akių gydytojas: – Perskaitykite apatinę eilutę. – Kokią eilutę? Kokioje lentoje?

– Ar laikotės dietos? – Griežtai, daktare. Valgau tik tada, kai niekas nemato.

– Daktare, ar gerai, kad kasdien nueinu po dešimt kilometrų? – Puiku! O kur tiek vaikštote? – Po jūsų ligoninę. Ieškau, kur rentgenas.

– Daktare, kas man yra? – Sunku pasakyti. Gal dėl gėrimo. – Gerai, tada ateisiu, kai būsite blaivus.

– Daktare, mano vyras įsitikinęs, kad jis šaldytuvas. – Nesijaudinkite, tai nepavojinga. – Jums gal ir ne. Bet jis miega išsižiojęs, ir nuo tos lemputės aš negaliu užmigti.

– Daktare, labai prastai miegu. – Bandėte skaičiuoti avis? – Bandžiau. Priskaičiavau tris tūkstančius, paskui pradėjau skaičiuoti, kiek kainuotų jų pašaras, ir visai nebeužmigau.

Vaistinėje: – Ar turite ko nors nuo nuovargio? – Turime. Atostogas. Bet jų be recepto neišduodame.

– Daktare, kiekvieną rytą atsikėlus man svaigsta galva. – O jei keltumėtės pusvalandžiu vėliau? – Tada svaigsta pusvalandžiu vėliau.

Odontologas, pažvelgęs į paciento burną: – Gal pradžiai paskambinkite namiškiams. – Kodėl? Bus taip blogai? – Ne, tiesiog pasakykite, kad vakarienės negrįšite.

– Daktare, manimi niekas netiki, visi laiko mane melagiu. – Netikiu.

– Daktare, mane graužia sąžinė. – Tai ne pas mane. Graužimais užsiima odontologas.

– Daktare, man atrodo, kad aš esu užuolaida. – Na, susiimkite!

– Daktare, pasakykite atvirai, kas man? – Atvirai? Tingulys. – Gerai. O dabar pasakykite lotyniškai, kad galėčiau pasakyti žmonai.

Šeimos gydytojas: – Kuo skundžiatės? Pacientas išsitraukia telefoną: – Palaukite, internete radau dvylika ligų. Pradėkime nuo baisiausios.

– Daktare, ar po operacijos galėsiu groti smuiku? – Žinoma. – Puiku! Anksčiau nemokėjau.

Paskambinau į polikliniką: – Norėčiau užsiregistruoti. – Ar esate prisiregistravęs savitarnoje? – Ne. – Tada pirmiausia užsiregistruokite, kad galėtumėte užsiregistruoti.

Ortopedas: – Nuo kada skauda nugarą? – Nuo tada, kai kaimynas paprašė „tik minutėlei“ padėti užnešti jo pianiną į penktą aukštą.

– Daktare, aš visą laiką galvoju apie savo sveikatą. – Tai vadinama hipochondrija. – O ar ji pavojinga? Gal man reikėtų pasidaryti tyrimus?

Mama pas gydytoją: – Sūnui kiekvieną rytą skauda pilvą. – O savaitgaliais? – Keista, bet savaitgaliais niekada.

– Daktare, ar aš sveikas? – Kol kas taip. Tiesiog dar ne visus tyrimus padarėme.

– Ar esate alergiškas kokiems nors vaistams? – Ne, daktare. Tik jų kainoms.

– Turėtumėte numesti svorio. – Kiek? – Na, maždaug trečdalį. – Kurį?

Mokytoja tėčiui: – Jūsų sūnus per pamokas nieko neveikia. – Žinau, namie jis daro tą patį. Gerai, kad bent nuoseklus.

– Ar galima nubausti už tai, ko nepadarei? – Žinoma, ne. – Puiku, nes aš nepadariau namų darbų.

Chemijos mokytojas: – Kas nutiks, jei įmesiu auksinį žiedą į rūgštį? – Jūs jo neįmesite. – Kodėl? – Nes jūs mokytojas, o ne milijonierius.

Mama klausia: – Ką šiandien mokykloje išmokai? – Matyt, nepakankamai – liepė ir rytoj ateiti.

– Jonuk, tavo diktante dvidešimt klaidų! – Gerai, kad diktantas nebuvo ilgesnis.

– Kodėl vakar nebuvai mokykloje? – Sirgau tingėjimu. – O šiandien? – Pasveikau. Pasirodo, sėdėti namie dar nuobodžiau.

Fizikos pamoka: – Kas nutinka kūnams, kai juos šildome? – Jie plečiasi. – O kai šaldome? – Traukiasi. – Pateik pavyzdį. – Vasaros atostogos ilgos, o žiemos – trumpos.

– Matematika tau prireiks visą gyvenimą! – Žinau, mokytoja. Jau dabar kasdien skaičiuoju, kiek liko iki atostogų.

– Mokytoja, ar galima išeiti? – Ne „ar galima“, o „ar leisite“. – Gerai. Ar leisite išeiti? – Ne. – Va, todėl ir klausiau „ar galima“.

Geografijos pamoka: – Kur teka Nemunas? – Ten pat, kur ir tekėjo, mokytoja. Aš jo nejudinau.

– Tu vėl vėluoji! – Bet jūs pati sakėte, kad mokytis niekada nevėlu.

Matematikos mokytoja: – Turi dešimt eurų ir paprašai tėčio dar dešimties. Kiek turėsi? – Dešimt. – Tu nemoki matematikos! – O jūs nepažįstate mano tėčio.

Lietuvių kalbos pamoka: – Kokiu laiku pasakyta: „Aš per atostogas skaičiau knygas“? – Nebūtuoju.

Pirmokas po pirmos savaitės: – Mama, kiek metų dar reikės ten vaikščioti? – Dvylika. – Tai kodėl iš karto nesakėt? Aš maniau, kad tik išbandau.

– Kodėl dvejetas? – Tėti, mokytoja sakė, kad viskas, kas daugiau už vienetą, jau yra progresas.

Rašinys „Kuo norėčiau būti“: „Norėčiau būti mokytoju, nes jie visada žino teisingus atsakymus. Ypač kai vadovėlio gale jie atspausdinti.“

Tėtis vartydamas dienyną: – Ar tavo klasėje yra kas nors, kas mokosi blogiau už tave? – Yra. – Kas? – Petro sūnus. Tas, kurį tu visada man rodai pavyzdžiu.

– Ką veiksi per atostogas? – Ilsėsiuosi nuo mokyklos. – O per mokslo metus? – Ruošiuosi atostogoms.

Per kontrolinį: – Kodėl žiūri į suolo draugo lapą? – Tikrinu, ar jis nepadarė mano klaidų.

Literatūros pamoka: – Ką autorius norėjo pasakyti šiuo eilėraščiu? – Kad jam reikėjo honoraro.

Tėtis: – Kodėl iš matematikos dvejetas? – Mokytoja liepė rasti x. – Ir? – Radau. Apvedžiau ir parašiau „čia jis“. Nepatiko.

– Kodėl laikai vadovėlį aukštyn kojomis? – Vis tiek nesuprantu, tai bent pažiūrėsiu iš kito kampo.

Rugsėjo pirmoji: pirmokai verkia, nes eina į mokyklą, abiturientai verkia, nes eina paskutinį kartą, o tėvai šypsosi, nes namie pagaliau tylu.

– Per pamoką telefonas turi būti išjungtas! – O jei paskambins mama? – Pasakysiu jai, kad tu mokaisi. – Ji vis tiek netikės.

Mokytoja: – Šiandien kalbėsime apie tinginystę. Iš paskutinio suolo: – Gal geriau kitą kartą?

Mieste kaimyno nepažįsti dešimt metų. Kaime kaimynas žino, ką valgysi vakarienei, dar prieš tau nusprendžiant.

Turistas klausia ūkininko: – Ar upė gili? Galima perbristi? – Galima, antims iki pilvo. Turistas įbrenda iki kaklo: – Jūs gi sakėte – antims iki pilvo! – Tai iki pilvo ir yra. Žiūrėk, kaip plaukia.

Kaime naktį tylu: tik šuo loja, gaidys gieda, kaimynas skaldo malkas, o miestiečiai rytą sako: „Kokia rami vieta.“

– Ar moki melžti karvę? – Ne, bet galiu atsisiųsti programėlę.

Miestietis pirmą kartą per šienapjūtę: – Kodėl jūs keliatės ketvirtą valandą? – Kad iki pusryčių spėtume pavargti.

Miesto anūkas pas močiutę: – Močiute, koks čia belaidžio interneto slaptažodis? – Vaikeli, čia oras be slaptažodžio. Kvėpuok, kiek nori.

Miestietis klausia senuko: – O ką čia jūs veikiate vakarais? – Laukiame ryto.

Kaimo autobusas važiuoja du kartus per dieną: rytą į miestą ir kada nors atgal.

Kaime „užsuksiu tik minutėlei“ reiškia: kava, sriuba, cepelinai, nuotraukų albumas ir pasiūlymas pernakvoti.

Mieste už dvi valandas automobilio stovėjimo sumokėjau daugiau, nei močiutė kaime moka už mėnesį elektros.

Senukas iš kaimo pirmą kartą atvažiavo į Vilnių ir pamatė liftą. Įlipo sena moteriškė, durys užsidarė, po minutės atsidarė – ir išlipo jauna mergina. Senukas pasikasė pakaušį: – Reikėjo ir savo bobutę atsivežti.

Miestietis sodyboje giliai įkvepia: – Koks gaivus oras! – Taigi vakar mėšlą išvežėme – po to visada gaivu.

Ūkininko paklausė, ką darytų laimėjęs milijoną. – Ūkininkaučiau toliau, kol pinigai baigsis.

Kaimo parduotuvėje pardavėja: – Jums kaip visada? – Ne, šiandien be „kaip visada“. – Oi. Tai žmona jau sužinojo?

Miestietis iš sodybos skambina draugui: – Čia tokia tyla, kad girdžiu, kaip auga žolė. – Tai pjauk greičiau, kol neužaugo.

Vilnietis visureigiu įklimpo kaimo keliuke. Ūkininkas atvažiavo traktoriumi, ištraukė ir paprašė penkiasdešimties eurų. – Brangiai. Matyt, dirbate dieną ir naktį? – Ne, naktimis aš kelią laistau.

Navigacija kaime: „Ties raudonu namu, kur anksčiau buvo parduotuvė, sukite į kairę ir važiuokite iki tos vietos, kur pernai Petro karvė išvertė tvorą.“

Pas močiutę kaime alkanas neliksi: atsisakai antros lėkštės – ji įdeda trečią, nes „gal antra nepatiko“.

Miestietis pirmą dieną kaime: „Kaip čia ramu, galėčiau čia gyventi.“ Trečią dieną: „Kaip čia ramu. Kada autobusas?“

– Kaimyne, tavo vištos vėl lenda pas mane per tvorą! – Nieko baisaus, jos tuoj grįš. – Iš kur žinai? – Kiaušinių dėti jos visada grįžta namo.

Daugiabutyje kaimynai susipažįsta tik tada, kai kas nors ką nors užlieja iš viršaus.

Ūkininkas klausia kaimyno: – Kai tavo arklys sirgo, kuo jį gydei? – Terpentinu. Po savaitės: – Daviau savo arkliui terpentino, o jis nugaišo! – Mano irgi.

Miesto vaikas grįžo iš kaimo sukrėstas: pienas ten iš karvės, kiaušiniai iš vištos, o internetas – iš kaimyno, kai jo nėra namie.

Ūkininkas orais niekada nebūna patenkintas: lyja – šienas pūva, šviečia saulė – bulvės džiūsta, o kai oras pagaliau idealus, sako: „Ilgai taip nebus.“

Kaimo vestuvėse groja vienas akordeonistas, o šoka trys kaimai. Miesto vestuvėse groja visa grupė, o šoka tik pamergės ir vienas dėdė.

Kaimynas gręžia sieną jau trečią valandą. Arba remontuoja, arba pagaliau nusprendė užeiti į svečius.

Navigacija: – Po dviejų šimtų metrų sukite į kairę. Vairuotojas suka į dešinę. Navigacija ilgai tyli, paskui: – Gerai. Apsimesiu, kad nieko nemačiau. Perskaičiuoju.

Užsisakiau kėdę internetu. Atkeliavo dėžė su šimtu varžtų ir instrukcija be žodžių. Dabar turiu taburetę ir šešis atliekamus varžtus.

Senelis su draugais iš sodų bendrijos įrašė repo dainą apie kraujospūdį, vaistus ir pensiją. Anūkai pasakė, kad senelis turi tikrą gatvės patirtį. – Žinoma, – atsakė senelis, – trisdešimt metų dirbau kelininku.

– Kodėl tavo telefonas visada išsikrovęs? – Nes jis kaip aš: visą dieną daro dešimt darbų vienu metu ir nė vieno nebaigia.

Nusipirkau robotą dulkių siurblį. Dabar katinas turi asmeninį vairuotoją.

Mama išmoko siųsti balso žinutes. Dabar gaunu trijų minučių įrašus, kurių pirmos dvi minutės – „ar čia jau įrašinėja?“

Šeimos grupėje šimtas dvidešimt neperskaitytų žinučių. Atsidarau – teta visiems palinkėjo labo ryto, o visi kiti atsakė tuo pačiu.

Išmanieji namai: šviesa įsijungia balsu, šildymas – programėle, o durų užrakinti negaliu, nes atsinaujina programinė įranga.

Skalbimo mašina – tikras portalas į kitą pasaulį. Tik kažkodėl juo keliauja vien kojinės.

Telefone turiu dvidešimt tūkstančių nuotraukų. Aštuoniolika tūkstančių iš jų – receptų ekrano kopijos, pagal kuriuos niekada nieko negaminsiu.

Paštomatas: „Jūsų siunta laukia.“ Po trijų dienų: „Jūsų siunta vis dar laukia.“ Po savaitės: „Jūsų siunta nebelaukia. Ji grįžo namo.“

Namo kaimynų grupėje: „Kas vakar pastatė mašiną mano vietoje?“ Po valandos – keturiasdešimt komentarų, trys susipykusios šeimos ir nė vieno atsakymo.

– Kas mūsų namuose valdo televizorių? – Tas, kuris randa pultelį.

Senelė pirmą kartą skambino vaizdo skambučiu ir visą pokalbį laikė telefoną prie pat veido, kad „gerai matytų“. Mačiau tik jos nosį. Bet labai gerai.

Telefonas pranešė: „Šiandien žiūrėjote į ekraną devynias valandas.“ Iš nuostabos dar valandą skaičiau, kaip tai įmanoma.

Paklausiau dirbtinio intelekto, kaip greičiausiai sutvarkyti namus. Jis atsakė: „Pakvieskite svečius.“

Kai skambina nežinomas numeris, variantai trys: bankas siūlo paskolą, kažkas siūlo investuoti, arba kurjeris jau stovi prie durų, o tu kitame mieste.

Lentyną žadėjau pakabinti dar pavasarį. Kol kas ji labai sėkmingai tarnauja kaip lentyna ant grindų.

Perkroviau kompiuterį, išjungiau maršrutizatorių, valandą laukiau tiekėjo linijoje. Pasirodo, internetą buvau išjungęs pats – lėktuvo režimu.

Sako, namie kepta duona pigesnė. Mano pirmasis kepalas kainavo penkiolika eurų miltų, keturias valandas ir vieną sudegintą formą. Bet koks kvapas!

Atsisiunčiau programėlę, kuri primena gerti vandenį. Dabar kas valandą jaučiuosi kaltas, bet vandens vis tiek negeriu.

Nupirkau mamai išmanųjį telefoną. Dabar ji man skambina paklausti, kaip man paskambinti.

Mūsų indaplovė turi tik dvi būsenas: pilna nešvarių indų arba pilna švarių, kurių niekas neišima. Tuščia ji buvo tik parduotuvėje.

Mikrobangų krosnelė – vienintelis prietaisas, kurio niekas nesulaukia iki galo: likus vienai sekundei, visi spaudžia „stop“.