Statybos kaštai gali siekti iki 50 mlrd. eurų
Lenkija 2028 m. pradės pirmosios savo branduolinės elektrinės statybą. Planuojama, jog pirmasis reaktoriaus blokas pradės veikti 2036-aisiais, Varšuvoje. Projekto Baltijos pajūryje į šiaurės vakarus nuo Gdansko užbaigimo metais skelbiami 2038 m[1]. Visgi dalis Lietuvos gyventojų šnabždasi, esą nuo šiol gyvensime „dar didesniame minų lauke” – pradedant Baltarusijoje esančia atomine elektrine, baigiant būsimais statymo darbais. Tačiau kyla klausimas: nejau dabar taip visko ir bijosime? Be to, kai kurie smalsauja: „Kurgi dingo prioritetas saulei bei vėjui – nejaugi švaresne alternatyva galiausiai pripažinta AE?”
Lenkija nori branduoline energija pakeisti aplinkai kenksmingas anglis kaip energijos šaltinį, kurio atsargos, šalies teigimu, yra išties ribotos. Statybas iš pradžių norėta pradėti pora metų anksčiau – 2026-ais. Mat jėgainių statytoja „Westinghouse“ sutartį su Lenkija pasirašė 2022 m. Remiantis naujausiais skaičiavimas, statybos kaštai gali siekti iki 50 mlrd. eurų.
Tiesa, šalis jau planuoja ir antrosios elektrinės statybas, kurios turėtų prasidėti 2032 m., o 2040 m. jėgainė turėtų pradėti veikti. Svarstoma apie jos iškilimą Belchatove netoli Lodzės arba Konine už 100 km nuo Poznanės.
Dalis lietuvių baksnoja į AE pirštu vadindami jas „baubu po stalu“
Dalis lietuvių pranašauja, koks pavojus neva grės Lietuvai… Pastarieji skaičiuoja, jog atstumas nuo Vilniaus iki Lodzės yra 506.5 km[2]. Dar didesne grėsme, jų vertinimu, yra pirmasis suplanuotas Lenkijos reaktorius, – mat atstumas yra dar kiek mažesnis. Dengiasi akis ir stengiasi nežiūrėti į tai, kad Baltarusija yra vos už 23 km nuo Lietuvos sienos, o ten – boluoja Astravo atominė elektrinė (AE).
Žinoma, kad Lietuva dar šių metų pradžioje ragino stabdyti Baltarusijos AE veiklą[3]. Kalbėta, esą šioji dirbo su trikdžiais. Tačiau abejotina padėtis neva ignoruojama. Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija (VATESI) tikino:
„Baltarusijos AE yra eksploatuojama su trikdžiais, apie kuriuos informacija neteikiama, o atominės elektrinės saugos problemos ir toliau nesprendžiamos. Iš kaimyninės šalies reguliuotojo tikimės ne tik formalių deklaracijų, bet ir išsamios informacijos apie praktines pastangas užtikrinti AE saugą pagal aukščiausius tarptautinius saugos standartus“, – sakė VATESI vadovas Michailas Demčenka.
Ir tąsyk buvo imtasi veiksmų, laikinai sustabdant abu elektrinės blokus. Visgi jau netrukus
vienas blokų pradėjo gaminti elektrą.
M. Demčenka prasitarė, jog nepaisant to, kad Baltarusija raštiškai sutarė dalintis informacija apie incidentus Astravo AE, jam kyla abejonių, ar įvykus avarijai Lietuva būtų tinkamai informuota. Anot jo, šiuo klausimu akivaizdžiai trūksta skaidrumo. Jis, priešingai, norėtų gauti išsamią informaciją apie reaktorių taršą organinėmis medžiagomis, jų defektus, neatliktus darbus ir pan. „Atverstų kortų“ jis prašė ir iš Minsko. Jėgainės, kuri turi du po beveik 1,2 gigavato galios rusiško VVER projekto reaktorius, viena didžiausių kritikių Lietuva teigė, kad jos statyba vyko šiurkščiai pažeidžiant technologinius ir aplinkosaugos standartus.
Lenkai stato – o mes uždarėme?
Apžvelgiant Lietuvos radiacinį foną, jis šiuo metu yra nepakitęs, tai reiškia, kad yra saugus[4].
Kita vertus, „nerimautojų“ nuomone, Lietuvą vis tiek apspitę AE kaip skėriai, o tai neva – itin pavojinga. Pastarieji lenkia pirštus, esą pavojų kelia ir mažos galios modulinė atominė elektrinė Lenkijoje, Ostrołęka mieste, kuris yra 160 km nuo Lietuvos sienos[5]. Į baubų sąrašą, anot jų, patenka ir Kaliningrado srityje esanti AE, kurią nuo Vilniaus skiria kiek daugiau nei 300 km. Nors jos statybos buvo sustabdytos, virkaujama dėl menamos galimybės atnaujinti projektą.
Lietuvos padėtis šiuo klausimu – kitokia. Ignalinos atominė elektrinė, veikusi nuo 1983 metų, buvo galutinai sustabdyta 2009 metais, vykdant Lietuvos įsipareigojimus stojant į Europos Sąjungą – mat tokie buvo nurodymai[6]. 2014 m. rugpjūčio 25 d. LR energetikos ministro įsakymu buvo patvirtintas Galutinio Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo plano leidimas.
Žinoma, kad Lietuva užsimojo pasiekti „žaliojo kurso“ stadiją. Nepaisant to, jog siekis neva veda įperkamesnės, saugesnės ir tvaresnės energijos link, kai kurie, skaičiuodami menamą „įperkamumą“, verčia ne tik gautas šildymo sąskaitas, bet ir stengiasi pagauti iki „lubų“ šoktelėjusias elektros kainas. Dar vasario mėnesio pabaigoje kalbėta, kad elektra garantiniame tiekime kovą brangs apie 40 proc. Skaičiuota, jog kilovatvalandės (kWh) kaina pasieks 31,32 cento, ir tai yra net 39 proc. arba 8,78 cento brangiau nei vasarį. Jau tada energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas tikino, jog norint išvengti kintančių kainų, geriausia įsirengti saulės elektrinę arba pasirinkti fiksuotą elektros tarifą iš nepriklausomų tiekėjų. Ateitis – taip pat miglota. Nuo liepos 1 dienos kai kurie, į kieno namus ateina elektros laidas, mokės po 1 eurą už instaliuotuos galios kW.
Nors 2025 metais Lietuvoje nėra planuojama pradėti naujos atominės elektrinės statybų, siekiant pasirengti galimai branduolinės elektrinės su ketvirtosios kartos mažos galios moduliniu reaktoriumi (MBR) statybai, šiemet numatoma pradėti teisinės aplinkos, branduolinės saugos ir reguliavimo infrastruktūros pritaikymo darbus. Šie parengiamieji darbai turėtų būti baigti iki 2028 metų.
