- Mokslininkai yra nupirkti – kaip ir jų tyrimai
- Dalis tautiečių yra naivūs, kliaudamiesi kitų pažadais, kurie niekuomet nebus įvykdomi
- Pandemija privertė uždaryti sporto klubus
Mokslininkai yra nupirkti – kaip ir jų tyrimai
Nors gyvenimas – spalvotas, Žydrūnas Savickas – žmogus, kurio laimėjimai daro įspūdį kitiems sportininkams, o atvirumas – kerta į paširdžius nusistovėjusiai tvarkai, itin atviras: einame beprotnamio link. Tad sveikas protas yra būtinybė, suvokiant, ties kur prasideda melas. Kadangi pastarasis nevengia rėžti tai, ką mano, siūlo bent kelis kartus pagalvoti prieš priimant svarbų sprendimą, mat šiais laikais – „netgi tyrimai gali būti nupirkti ir kažkieno sėkmingai „vadeliojami“.
Žymus savo pasiekimais ir kai kam – pernelyg atviras savo šneka, vyras teigia 30 metų praleidęs sporte. Vis dėlto, pastarajam liūdna, jog dėl pandemijos metu įvestų pernelyg griežtų ribojimų dalis turėjo „užraukti“ savo veiklą arba persiorientuoti. Esą taip atrodo žmonės, pasidavę propagandai: išgąsdinti ir keliaklupsčiaujantys.
Savickas tikina, kad globalistiniame pasaulyje visų kompanijų savininkas yra vienas. Tad dalis turi užsisiūti burnas – ypač sportininkai, norintys pasiekti kažko daugiau. Jis teigia, jog tokių drąsuolių kaip jis – vienetai. Nepaisant nuostolių, anot galiūno, kalbėti reikia – ypatingai tuo atveju, kai atsiranda vis daugiau tikinčių melu.
Nors disciplina ir konkurencija, kaip žinome, reikalauja ne tik stipraus kūno, bet ir užgrūdintos sielos, Ž. Savickas išduoda paslaptį: prieš kiekvienas varžybas jis darydavo tam tikras susitelkimo praktikas. Tačiau, kaip ten bebūtų, teigia visuomet tikėjęs savo jėgomis – tiek, kiek jų reikia iškovoti pergalei.
Dalis tautiečių yra naivūs, kliaudamiesi kitų pažadais, kurie niekuomet nebus įvykdomi
Kad ir kaip galėtų pasirodyti, Savickas pripažįsta esantis paprastas žmogus. Dėl šios savybės daugelis jam reiškia palankumą. Kita vertus, nuogąstauja, esą dalis tautiečių vis dar yra naivūs, kliaudamiesi kitų pažadais, kurie niekuomet nėra įvykdomi.
Versdamas vaikystės lapus, kaip ir daugelis iš mūsų, sportininkas taip pat sakosi turėjęs savo dievukus. Tačiau, priešingai nei kiti, jis nemažai daliai pasauliečių dievaičiu ir išliko. Nors statistikos neveda ir rankų pirštų nelenkia, pripažįsta nemažai plakatų su savo autografu išsiunčiantis į svečias šalis, kadangi daugeliui sportininkų ir paprastų jaunuolių jis – valios ir ryžto pavyzdys. Ne ką mažiau džiaugiasi, jog atsiranda tautiečių, drąsiai prieinančių prie jo ir pareiškiančių pagarbą, prisipažįstant, jog Savickas įkvėpė pelnyti tam tikras pergales ir eiti savo svajonių keliu.
Tiesa, galiūnas atvirauja išskirtinį jėgos braižą apčiuopęs dar anksti vaikystėje.
Jam buvo 4-eri, kai, būdamas pas senelius, iš didelių sunkiai pajudinamų blokų pasistatė namuką. Prie užsigrūdinimo, ko gero, prisidėjo ir kiemo draugai, su kuriais ne tik žaisdavo, bet ir organizuodavo varžybas su dviračiais. Šmaikštauja, esą atsirasdavo tokių, kurie neturėdami dviračio lėkdavo „paskui vėją“ su taip vadinama tačka. Nors su draugais imituodavo kariuomenes, atkartodami pseudokarinius veiksmus, tačiau viena konkrečia sporto šaka, kaip pats teigia, iš pradžių susidomėjimo nebuvo.
Sulaukęs paauglystės, maždaug 13 metų, Ž. Savickas įžengė į sporto salę, ir iš karto suprato, jog tai – jo antri namai. Skuba patikinti, kad prie didelės motyvacijos prisidėjo ir artimieji – visuomet palaikę ir lydėję jį į bene kiekvienas varžybas.
Iš tiesų, profesionalaus sportininko amatas, pavyzdžiui, laiko atžvilgiu, nėra pats blogiausias užsėmimas. Kadangi Lietuvoje ne itin populiarios sportinių stovyklos, grafikas – gana laisvas, ypatingai tada, jei sporto salė įsirengiama namuose. Vis dėlto, atviraudamas, ar sportinio piko metu jį galima buvo sutikti naktiniuose klubuose, Savickas pabrėžia, kad kai prieš 20 metų pradėjo dominuoti pasaulinėse varžybose, dažniausiai po jų eidavo miegoti. Kita vertus, griežta disciplina – vienas iš sportininko palikimų, dėl kurio jo nevengia „kopijuoti“ kiti, siekdami geresnių rezultatų.
Galiūnas tvirtina iš viso laimėjęs tris hammer’ius. Vienas iš jų netgi buvo pagamintas Arnoldui Švarcnegeriu, tačiau kadangi jis nenorėjo jo vežtis į Ameriką, automobilis atiteko Ž. Savickui. Dabar jis džiaugiasi: išskirtinė patirtis ne tik užgrūdino jo asmenybę, bet taip pat leido suprasti pagrindines vertybes.
Prasitardamas, ko reikia jauniems sportininkams idant pasiekti laimės paukštę, galiūnas – itin atviras: reikia domėtis ir sportu, ir tuo, kas dedasi aplinkui, kitu atveju – prapultis.
Pandemija privertė uždaryti sporto klubus
Savickas dėl pandemijos suvaržymų ir subsidijų negavimo buvo priverstas uždaryti Vilniuje esančius sporto klubus. Vis dėlto, iki šiol tvirtina, kad žodžio laisvė – vienas svarbiausių nūdienos prioritetų.
Kalbėdamas apie tai, ką geriausiai išmano, galiūnas teigia, jog nors Lietuvoje finansavimas sportui yra ganėtinai mažas – tiek mėgėjiškam ar profesionaliam sportui, tiek sveikatingumui apskritai – aiškina, kad fizinis aktyvumas sutaupytų valstybei pinigų; mat tai ne tik vaistas nuo visų ligų, bet taip pat – geresnė psichinė sveikata bei didesnė motyvacija. Farmacija – būtent ta sfera, kuriai, priešingai – derėtų surišti rankas.
Esą yra viso labo kelios sporto šakos, kurios remiamos pakankamai. Ž. Savicką liūdina tai, kad žmonių interesams atstovauja tik vienas kitas tautos atstovas, mat daugelis iš jų – arba atstovauja save, arba Europos Sąjungą bei Amerikos interesus ir pan. Turbūt nederėtų stebėtis, jog, jei turėtų galimybę, gertų kavą su Leonardu da Vinči – nes, tarp pasirinkimų gausos ir pasaulietinės painiavos, regis, tik menininko portretas iš tiesų yra gyvas.
Dėmesio, pilna ir necenzūruota laidos „Riba“ versija visuomet prieinama tik 77.lt Ugniaus Kiguolio paskyroje.&t=7s