Išnykimas labiau tikėtinas dabar nei praeitais šimtmečiais
Tai, kad žmonių išnykimas tampa vis dažnesne diskusijų tema, yra gana grėsmingas šio laikmečio ženklas.
Iš tiesų nūdienos realijos atrodo maždaug taip: jei ieškosite žodžių junginio „žmonių išnykimas“ „Google“ paieškos sistemoje, pamatysite, jog nors pastarasis iki tam tikro laiko buvo minimas palyginti retai, tai pasikeitė nuo 2000-ųjų metų, kuomet termino dažnis smarkiai išaugo, netgi eksponentiškai[1].
Visa tai, be jokios abejonės, lemia didėjantis supratimas apie klimato krizę, taip pat įvairūs pavojai, kuriuos kelia naujos technologijos – nuo genų redagavimo iki dirbtinio intelekto.
Akivaizdu, kad egzistencinių pavojų kliūčių ruožas, regis, plečiasi, dėl ko daugelis mokslininkų teigia, jog bendra šio šimtmečio išnykimo rizika yra beprecedentė Homo sapiens istorijoje[2].
Panašiai Stephenas Hawkingas 2016 m. pareiškė, kad neva esame pavojingiausiu žmonijos vystymosi momentu, kol tuo tarpu kiti fizikai perspėja, jog pražūtis yra arčiau nei bet kada anksčiau.
Stebina ir tai, kad, nepaisant sugebėjimo susinaikinti dar šeštajame dešimtmetyje, kai buvo išrastas termobranduolinis ginklas, tik nedaugelis Vakarų filosofų daug dėmesio skyrė žmonių išnykimo etikai. Priešingai, dabar gyvybiškai smalsu, ar mūsų rūšies išnykimas iš tikrųjų būtų blogas, ar tam tikru būdu geras „ženklas“ – ar tiesiog neutralus procesas? Ar būtų moraliai neteisinga, o gal moraliai teisinga sukelti arba leisti įvykti mūsų išnykimui? Ir kokie gi argumentai paremtų atsakymą „taip“ arba „ne“?
Tai tik dalis klausimų, kuriuos vis dažniau kelia pasauliečiai, mindžikuodami ties egzistencinės etikos riba, kurią, kaip minėta, filosofinė bendruomenė kurį laiką iš esmės ignoravo. Bet kokiu atveju, jei manote, jog mūsų išnykimas šiame amžiuje nėra tikėtinas, aukščiau pateiktų klausimų apmąstymas gali suteikti aiškumo.
Faktas, kad egzistencinė etika paliečia kai kuriuos esminius klausimus apie vertę, prasmę, etiką ir egzistenciją apskritai, todėl medituoti, kodėl mūsų rūšiai gali būti verta (ar neverta) išlikti, tikrai naudinga.
Galiausiai jeigu sutinkate su N. Chomsky ir S. Hawkingu, jog mūsų išnykimas yra labiau tikėtinas dabar nei praeitais šimtmečiais, turbūt tikrai teisinga „lįsti“ į amžinąjį kapą, susiejant save su keliais centimetrais prarajos, viliojančios tuo pačiu likimu, prarijusiu dinozaurus – tai, esu tikra, yra situacija, kurią turėtume ne tik taisyti, bet ir keisti su tam tikru moraliniu skubos laipsniu.
Patobulinta gyvybės forma – ateities plano dalis
Be žmonijos nebebūtų poezijos, filosofijos, tapybos, muzikos, teatro, juoko, žinių ir mokslo. Be to, būtų didžiulė gėda, jei žmonija, kitados turėdama galimybę pažinti Visatą, būtų susimąsčiusi, su baime į ją pažvelgusi ir dingusi užmarštyje.
Šiaip ar taip, tai situacijos nekeičia – vis dar egzistuoja begalė klausimų, susijusių su pasaulio „pabaigos pradžia“, ir bene svarbiausi yra šie: „Kodėl egzistencinė etika buvo apleista?“ ir „Kodėl ji nyko santykinai nežinomybėje, kol tiek daug kitų sričių – mašinų etika, verslo etika, gyvūnų etika, bioetika ir t. t. – per pastaruosius kelis dešimtmečius tapo klestinčiomis tyrimų sritimis?“
Vienas iš paaiškinimų yra tas, kad filosofai apskritai neįvertino, kokia turtinga ir sudėtinga yra ši tema.
Ir išties, daugelis žmonių intuityviai tapatina žmogų su mūsų rūšimi Homo sapiens, bet mokslininkai kartais vartoja šį išsireiškimą, norėdami išreikšti ne tik Homo sapiens, bet ir kitus palikuonis.
Pagal pastarąjį apibrėžimą, Homo sapiens gali išnykti visiškai ir amžiams be žmogaus išnykimo. Vienas iš būdų – išsivystyti į naują požmoginę rūšį, kuri, kaip manoma, neišvengiamai atsiras per ateinančius milijonus metų. Ir visgi, ar galime „išnykti“ pakeisdami save, tarkime, kita išmaniųjų „mašinų“ populiacija?
Kol kai kurie tyrėjai ir mokslininkai tai vertina kaip distopinį rezultatą, kiti, kaip žinia, teigia, jog turėtume norėti, kad tai įvyktų.
Vienoje iš savo knygų mokslininkas Hansas Moravecas ne tik sako, kad toks išnykimas yra pageidautinas, bet ir tikisi aktyviai jį įgyvendinti, teigdamas, jog Homo sapiens pražūtis nebūtų didžiulė tragedija, jei tai sutaptų su mechaninių pakaitalų sukūrimu – tokiu atveju tai neva būtų netgi labai palanku (bent jau remiantis pastarojo perspektyva)[3].
Žmonijos sunaikinimas būtų pats didžiausias iš visų įmanomų nusikaltimų
Turbūt beveik visi pasauliečiai sutiktų – išskyrus sadistus ir vaiduoklius – kad jei įvyktų katastrofa, mūsų išnykimas šia prasme būtų mažų mažiausia nelaukiamas.
Pasak kosmologo Carlo Sagano, jei žmonija Žemėje išgyvens dar 10 milijonų metų, galiausiai ši pasieks 500 trilijonų žmonių skaičių. Šis skaičius netgi būtų daug didesnis, jei kolonizuotume kosmosą.
Šiandien žinomiausias tokios pozicijos šalininkas yra Davidas Benataras, teigiantis, jog mūsų kolektyvinis neegzistavimas sukeltų teigiamą efektą: tai, jo manymu, reikštų kančios nebuvimą plačiąja prasme, mat jei civilizacija baigtų savo egzistencinę kelionę piršto spragtelėjimu, o šalia nebūtų nė vieno išgyvenusio asmens, nebūtų ir netekties reiškinio[4].
Tai dera su kognityviniu-emociniu reiškiniu, kurį psichologas Paulas Slovicas apibūdina kaip nesugebėjimą įvertinti gyvybės praradimų, kai pastarosios apima tam tikrą skaičių.
„Vienos gyvybės išgelbėjimo svarba yra didelė, kai ji minima pirmą ir vienintelį kartą, bet reikšmė sumažėja, kai didėja bendras išgelbėtų gyvybių skaičius. Taigi psichologiškai vienos gyvybės išgelbėjimo svarba sumenksta didesnės grėsmės fone: greičiausiai neįvertinsime skirtumo tarp 87 ir 88 gyvybių išsaugojimo, jei tokios perspektyvos bus pateiktos atskirai“, – tvirtina P. Slovicas.
Kitaip tariant, jei vienas žmogus miršta iš bado, tai yra tragedija, jeigu milijonas – tai jau statistika.
Niekas nesuabejotų, kad esame jėga, naikinanti ekosistemas ir miškus, nuodijanti laukinę gamtą, teršianti vandenynus, medžiojanti įvairias rūšis iki išnykimo ir kankinanti naminius gyvūnus gamyklų fermose. Tačiau kiekvienas žinome moralinio pobūdžio liūdesio skonį, beveik tokį patį, kokį patiriame, kai mėgstamiausia sporto komanda pralaimi čempionatą.
Dėl šios priežasties mes, kaip psichiškai sustingę apverstos utopijos atstovai, turėtume padaryti viską, ką galime, kad sumažintume tokio scenarijaus tikimybę; dėl tos pačios priežasties diskusija, braižanti egzistencinės etikos paviršių, suteikia šiek tiek filosofinio aiškumo nepaprastai turtingai ir stebėtinai sudėtingai temai.
Taip, žmonių išnykimas – labai blogai, bet galbūt yra ir kitų dar neatrastų įžvalgų bei perspektyvų. Ir galbūt, jei žmonija išgyvens pakankamai ilgai, būsimieji filosofai jas atras.
