Vis daugiau pasaulio žmonių nori tapti nepriklausomais nuo valstybės ir užsiauginti maistą patys
Pandemija išryškino dar vieną naują tendenciją vietoje daugiabučių džiunglių didmiesčiuose rinktis kaimus ir atokesnius regionus, kuriuose žmonės gali tapti daug mažiau priklausomais tiek nuo parduotuvių, tiek nuo valdžios sprendimų. Karantino metu itin suaktyvėjus žemės rinkai, žmonės pradėjo vėl gręžtis į gamtą ir galimybę jos gėrybes užsiauginti patys. Visgi, toks sprendimas atitrūkti vertinamas gana kontraversiškai, o visiškos nepriklausomybės nuo valstybės nepavyks išlaikyti net ir pabėgus į atokiau esantį kaimą.
Tokios tendencijos pastebimos ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ypatingai tai išryškėjo COVID-19 pandemijos metu ir jai pasibaigus. Žmonės, nusprendę migruoti į kaimus, savo tokį sprendimą aiškina tuo, jog nori tapti nepriklausomais nuo valdžios sprendimų, kurie vieną dieną gali imti ir apriboti tiek žodžio, tiek apsisprendimo laisvę.
Kitaip tariant, pasaulyje po truputį gviešiasi autarkija – tai galimybė save visokeriopai apsirūpinti su tikslu tapti kuo mažiau priklausomam nuo valstybės. Tačiau kiek visiška autarkija yra utopija, o kiek – reali galimybė, belieka tik spėlioti.
Visiškos autarkijos nėra ir vargu ar ji realiai galėtų egzistuoti
Viena iš Austrijos ūkininkių atkreipė dėmesį, kad ūkininkai taipogi tampa vis labiau priklausomi nuo valdžios sprendimų. Pavyzdžiui, jiems yra nustatomi reikalavimai, o jų nesilaikant galima netekti net licencijos gaminti maisto produktus[1].
Visgi, pasak jos, visiškos autarkijos nėra ir vargu ar tokia apskritai galėtų egzistuoti, mat žmogus yra priklausomas nuo šalies, kurioje gyvena, įstatymų, taip pat nuo žemės, kurioje ketina užsiauginti sau maistą išgyvenimui – jei jis neturi nuosavybės teisių į šią žemę, jis turės mokėti nuomos mokestį, o jei ši žemė jam priklauso – turto mokestį. Kitaip tariant, nuo mokestinės naštos pabėgti nepavyks bet kokiu atveju.
Tuo tarpu gyventojai, nusprendę pasukti visiško savarankiškumo link, susiduria su stipriai įsivešėjusiu valdžios institucijų noru kontroliuoti kiekvieno privataus asmens gyvenimą. Štai jeigu norima turėti nuosavą ūkį, taip pat teks atitikti įstatymuose nustatytus reikalavimus, pagal kuriuos galiausiai paaiškės, kad nieko jūs neturite ir tik įsivaizduojate, kad savo žemėse esate laisvas.
Vis daugiau gyventojų gyvenimui renkasi kaimiškas vietoves
O štai kaimo sąvoka su laiku keičiasi ir, jei seniau manydavome, kad kaime gali gyventi tik žemdirbiai, ūkininkai ir kiti nagingi žmonės, dabar situacija pasikeitusi. Gyvenimą atokiau nuo miestų šurmulio renkasi ir vis daugiau jaunimo, galinčio darbus atlikti nuotoliniu būdu, o gyvulius augina (jei išvis augina) tik savo malonumui. Tiesiog atoki vieta leidžia pailsėti nuo žmonių sukeliamo šurmulio ir atgauti sielos ramybę.
Rudenį situaciją komentavęs Lietuvos socialinių tyrimų instituto vadovas prof. Donatas Burneika atkreipė dėmesį, kad žmonių migracija iš vienų gyvenviečių į kitas yra stebima nuolat, o procesas esą niekada nebuvo vienakryptis[2]. Anot jo, nors ir pastaruoju metu išties pastebima daugiau žmonių, nuolatiniam gyvenimui besirenkančių kaimą, mažesnius miestus ar miestelius, tačiau šis reiškinys esą nėra tokio mąsto, kad akivaizdžiai pakeistų demografinę statistiką ar bendras tendencijas.
Ekspertas taip pat pastebėjo, kad labai dažnai žmonės keliasi gyventi ne į tą tradicinį visų įsivaizduojamą kaimą, kuriame žmonės verčiasi žemės ūkiu, augina gyvulius ir daržoves, bet tiesiog renkasi atokesnes vietoves, kuriose gali sutikti mažiau kaimynų.
Visgi, kartais taip kaime ieškota nepriklausomybė, anot D. Burneikos, gali kaip reikiant apkarsti, ypač tiems, kurie dar savo gyvenime jaučiasi neatradę vietos. Štai nors ir kaime galbūt nemokama komunalinių mokesčių, tačiau tenka rūpintis šildymu malkomis ir pan. Taip pat ne visus tenkina ir ta niūruma tamsiuoju metų laiku, o ypatingai, jei šalia nėra jokių kaimynų.
Didesni atlyginimai ne visada paskatina gyvenimui rinktis didžiuosius miestus
2022 metų pabaigoje „Swedbank“ Finansų instituto užsakymu atlikta reprezentatyvi apklausa parodė, kad sostinė Vilnius toli gražu nėra svajonių miestas visiems gyventojams, o gyventi didžiuosiuose miestuose nevilioja ir beveik 40 proc. didesni atlyginimai nei mažesniuose miesteliuose.
„Tyrimo duomenys iš dalies paneigia nusistovėjusį mitą, kad sostinė vienareikšmiai yra patraukliausia vieta gyventi Lietuvoje. Tiek dalis gyvenančiųjų Vilniuje, tiek savo miestuose ar miesteliuose gyvenimą susikūrusių respondentų pirmenybę teikia arba teiktų ne sostinei. Visgi, didžioji dalis apklaustų gyventojų pripažįsta, kad sostinė yra būtent ta vieta, kurioje galimybės susirasti darbą pagal specialybę yra didžiausios“, – teigė „Swedbank“ Finansų instituto ekspertė Justina Bagdanavičiūtė[4].
Gyventojus į regionus vilioja ne tik galimybės dirbti nuotoliniu būdu, bet ir mažesnės pragyvenimo kainos, todėl tai, kad sostinėje atlyginimai gerokai didesni, gali ir nieko nereikšti, jeigu žmogus dirba Vilniuje įsikūrusioje kompanijoje, gauna sostinės lygį atitinkantį atlygį ir dar gali išleisti mažiau pragyvenimui, gyvendamas atokiau nuo didmiesčio.
J. Bagdanavičiūtė atkreipė dėmesį, kad jeigu atlyginimai šalies sostinėje skiriasi nuo kelių iki kelių dešimčių procentų, tai būsto nuomos kainos esą gali skirtis net kartais, o pigiau neretai kainuoja ir medicinos, grožio bei kitos paslaugos ir procedūros.
„Pavyzdžiui, Statistikos departamento duomenimis, danties plombavimas helio plomba sostinėje vidutiniškai kainuoja 74 eurus, o Varėnoje tai atsieina 50 proc. pigiau – 38 eurus. Reikšmingai čia skiriasi ir moteriškų bei vyriškų kirpimų kainos – Varėnoje ši paslauga yra, atitinkamai, 49 proc. ir 56 proc. pigesnė nei Vilniuje“, – nurodoma „Swedbank“ pranešime[4].
Jei kaime pavyktų išlaikyti mieste gaunamą komfortą, į jį keltųsi ir daugiau jaunimo
Pernai metais „Luminor“ banko atliktas tyrimas atskleidė, kad troškimas gyventi kaime būdingas ir jauniems žmonėms. Žinoma, šie mano, kad gyvenimą ne mieste rinktųsi su sąlyga, jei gyvenvietėje pavyktų užtikrinti mieste gaunamą komfortą – tokios nuomonės laikėsi 62 proc. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų[5].
Tyrimas atskleidė, kad visi miestui būdingi patogumai labiausiai reikalingi 18-27 metų Vilniaus, Rygos ir Talino gyventojams, kurie būtų linkę keltis gyventi į mažesnį miestą. Į šiuos patogumus įeina ir stabilus interneto ryšys, mėgstamos parduotuvės ir paslaugų prieinamumas.
„Luminor“ banko būsto kredito produkto vadovė Žydra Rakauskaitė dalinosi, kad banko tyrimai rodo, jog vis daugiau gyventojų domisi nekilnojamojo turto įsigijimu mažesniuose Baltijos šalių miestuose. Tokį reiškinį esą būtų galima paaiškinti bendrai populiarėjančiu siekiu gyventi arčiau gamtos, ekologiškoje ir erdvesnėje aplinkoje.
Tačiau visų trijų šalių respondentai vienbalsiai nurodė, kad nuo kėlimosi į mažesnį miestą juos atbaido nepakankama medicininė priežiūra bei nepakankamai išvystytas viešasis transportas.
