Pasaulinis atšilimas galimai skatins sekti pastarųjų pavyzdžiu
Viename neįprastame miestelyje viskas – nuo bažnyčių iki, rodos, po dangumi privalančių boluoti stovyklaviečių – yra po žeme[1]. Ar pasauliui artėjant prie 2,7C (4,9F) globalinio atšilimo, turėtume sekti šiuo pavyzdžiu?
Ilgame kelyje į centrinę Australiją, važiuojant 848 km į šiaurę nuo Adelaidės pakrantės lygumų, yra keletas paslaptingų smėlio piramidžių. Tiesa, aplink jas kraštovaizdis visiškai apleistas – begalinis lašišos rausvumo dulkių plotas su retkarčiais pasitaikančiais krūmais driekiasi ten, kur akys mato, ir netgi toliau. Visgi, važiuojant toliau greitkeliu, iškyla vis daugiau paslaptingų statinių, atsitiktinai išsibarsčiusių it seniai pamiršti paminklai, šalia kurių kartkartėmis iš žemės kyšo baltas vamzdis. Ką tai simbolizuoja?
Vis daugiau pasauliečių žino: tai – pirmieji Kūberpėdžio (Coober Pedy), opalų kasyklų miestelio, kuriame gyvena maždaug 2 500 žmonių, požymiai[2]. Daugelis paslaptingos vietovės fragmentų liudija ir dešimtmečius trukusios kasybos istoriją, be to, tai reiškia ir vieną iš pagrindinių išskirtinumų – gyvenimą po žeme.
Išgirdote teisingai – šiame išskirtiniame pasaulio kampelyje bene 60 proc. gyventojų gyvena namuose, pastatytuose geležies smiltainio ir dumblo uolienose. Tuo tarpu kai kuriuose kvartaluose vieninteliai gyvenamosios vietos požymiai – į viršų kyšančios ventiliacijos šachtos bei prie įėjimų supiltas gruntas.
Toks trogloditų gyvenimo būdas nėra ekscentriškumo požymis.
Kadangi vasaros dieną Kūberpėdžio miestelyje nuolatos būna 52C – taip karšta, jog paukščiai tiesiog krenta iš dangaus, o elektronikos prietaisai laikomi šaldytuvuose – išeitis atrasta išties neįprasta, bet itin praktiška (o šiais metais minėta strategija dar aktualesnė)[3].
Požemines gyvenvietes slepia ir kiti pasaulio kraštai
Liepos mėn. pietvakarių Kinijoje esantis Čongčingo miestas, Japonijos vykdomų plataus masto bombardavimų metu, atidarė Antrojo pasaulinio karo metais pastatytas priešlėktuvines slėptuves, kad apsaugotų gyventojus nuo 10 dienų tvyrojusios aukštesnės nei 35C temperatūros. Kai JAV tęsėsi tris mėnesius trunkanti alinanti karščio banga, o Lietuvoje dar kartą pakartojome 1959 m. 42C rekordą, ko gi galėtume pasimokyti iš Kūberpėdžio gyventojų?
Tūkstančius metų žmonės buvo linkę „lįsti po žeme“, jog susidorotų su sudėtingomis klimato sąlygomis. Įdomiausia, kad netgi šimpanzės buvo pastebėtos besivėsinančios urvuose, jog galėtų apsisaugoti nuo didelių dienos karščių pietryčių Senegale[4].
Paslaptingomis vietovėmis garsėja ir kiti pasaulio kraštai, – o viskas prasidėjo nuo dingusių viščiukų…
1963 m. vienas vyriškis klampojo po savo namo rūsį, kai vis dingdavo jo naminiai paukščiai. Netrukus jis pastebėjo, kad jie išnyksta netyčia atsivėrusioje skylėje ir, atlaisvinęs kelią, nusekė paskui juos. Pastarasis aptiko slaptą praėjimą – statų požeminį taką, vedantį į nišų ir tolesnių koridorių labirintą. Tai buvo vienas iš daugelio įėjimų į dingusį Derinkuyu miestą Turkijoje, Kapadokijos regione, įsikūrusiame sausringoje plynaukštėje, pastatytoje maždaug VIII a. pr. m. e. Iki dabar žmogaus sukurti urvai garsėja pasyvaus vėsinimo galimybėmis, kurių dėka senovinėse galerijose bei praėjimuose sandėliuojama tūkstančiai tonų bulvių, citrinų, kopūstų ir kitų produktų.
Būsto kainos rungiasi su nekilnojamo turto įkainiais Lietuvoje
Pastebėta, jog požeminiai pastatai Kūberpėdžiuose turi būti bent 4 metrų gylyje, kad nesugriūtų jų stogai, o po tokiu kiekiu uolienų visada būna maždaug 23C temperatūra. Kadangi gyventojams tenka kęsti karštas vasaras ir itin šaltas žiemos naktis, požeminiai namai yra tikras išsigelbėjimas – pastaruosiuose 24 valandas per parą ištisus metus išlieka puiki kambario temperatūra.
Be komforto, vienas svarbiausių požeminio būsto privalumų yra išlaidos.
Vietovė pati gamina visą elektros energiją (70 proc. jos pagaminama iš vėjo ir saulės energijos). Kitu atveju gyvenant virš žemės už šildymą ir vėsinimą kondicionieriais, kai vasarą temperatūra neretai viršija 50C, tektų pakloti visą turtą[5].
Kita vertus, daugelis požeminių namų Kūberpėdžiuose yra palyginti nebrangūs.
Neseniai vykusiame aukcione vidutinis trijų miegamųjų namas buvo parduotas už kiek daugiau nei 24 tūkst. Eur. Nors daugelis šių būstų buvo ganėtinai paprasti arba jiems reikėjo minimalaus remonto, tarp šių vertinimų ir artimiausio didmiesčio, kur vidutinė namo kaina siekia 416 tūkst. Eur, yra didelis atotrūkis.
Tarp kitų privalumų yra ir nulinis vabzdžių kiekis.
Vietiniai tvirtina, jog atėjus prie durų, nuo nugaros nušoka musės – šios gi nenori patekti į tamsą ir šaltį.
Gyventojai atsitiktinai prasigraužia į kaimyno namą – „laba diena“
Požeminis gyvenimo būdas apsaugo nuo žemės drebėjimų, nors tokių statinių saugumas seisminio aktyvumo metu priklauso nuo to, kokio dydžio, sudėtingumo ir gylio jie yra. Kyla klausimas, ar požeminiai namai galėtų padėti žmonėms susidoroti su klimato kaitos padariniais kitur? Ir kodėl jie nėra labiau paplitę?
Yra kelios priežastys, dėl kurių požeminių duobių įrengimas Kūberpėdžiuose yra unikaliai praktiškas.
Pirmoji – tai uoliena: ji labai minkšta – pastarąją galima subraižyti kišeniniu peiliuku arba nagu. Dėl šios priežasties kai gyventojams reikia daugiau vietos, jie kartais tiesiog pradeda kasti – rankomis. Na, o kadangi tai yra opalų gavybos vietovė, neretai renovacijos projektas taipogi uždirba pinigų.
Pavyzdžiui, vienas vyras, įrenginėdamas dušą, aptiko didelį brangakmenį, kyšantį iš sienos, o vietinis viešbutis, statydamas priestatą, atrado opalų krūvą, kurių vertė siekė beveik 900 tūkst. Eur. Tiesą sakant, tunelių kasimas miestelyje toks paprastas, jog daugelis vietinių gyventojų gyvena prabangiuose būstuose su požeminiais baseinais, žaidimų kambariais, erdviais vonios kambariais ir aukštos klasės svetainėmis.
Vėlgi, ne visur būtų įmanoma pasiekti tokius laimėjimus kaip Kūberpėdžiuose dėl milžiniškos drėgmės.
Šiandien vienas iš paskutiniųjų gyvenamų uolose iškaltų kaimų pasaulyje yra Kandovanas, esantis Sahando kalno papėdėje Irane – tai slėnis, nusėtas keistais, smailiais urvais, kuriuose buvo įrengti namai. Nepaisant to, sudėtingas požeminių slėptuvių tinklas tinkamas ne visur: vos 50 m gylyje temperatūra, palyginti su lauko temperatūra, gerokai nukrenta, drėgmei pakylant nuo 40 proc. iki dvigubai daugiau – iš dalies dėl požeminio vandens. Tuo tarpu dėl siaurų koridorių ir ribotų įėjimų oro srautas būna pernelyg silpnas.
