Diskusijos pritraukia visuomenės dėmesį
Šiandien mokslo bendruomenė kovoja su daugybe naujų genetinių ir archeologinių duomenų, kurie yra ganėtinai prieštaringi.
Pastarieji, kaip žinia, yra gaunami iš naujų archeologinių kasinėjimų, įrankių, skirtų ankstesnėms vietoms ir artefaktams iš naujo analizuoti, naujai suskirstytų senovės tautų ir jų šiuolaikinių palikuonių genomų, taip pat iš pakartotinės ankstesnių sekos duomenų analizės. Visgi kartais atrodo, jog naujų duomenų generavimas pranoksta pastangas integruoti juos į nuoseklias aiškumą suteikiančias išvadas.
Būtent todėl kyla daug klausimų: ar žmonės pirmą kartą apgyvendino Ameriką prieš 100 000 metų, prieš 30 000 metų, ar prieš 13 000 metų? Ar jie atvyko laivu, ar sausumos keliu? Ar vietinių amerikiečių protėviai buvo iš vienos, ar kelių populiacijų? Atsakymai į juos, akivaizdu, padėtų mums suprasti didžiulę žmogaus evoliucijos istorijos dalį.
Taip, Amerika buvo vienas iš paskutinių žemynų, į kurį pateko anatomiškai modernūs Homo sapiens – tokie žmonės kaip mes, bet tiksliai nežinoma, kaip tai atsitiko. Tuo tarpu šie seniai vykstantys tyrinėjimai suteikia užuominų apie iššūkius, su kuriais teko susidurti senovės tautoms visame pasaulyje per paskutinį užsitęsusį šalčio ir sausumo laikotarpį, kai gyvūnai, augalai bei žmonės mėgino išgyventi ledynmetį.
Nepaisant to, iki šiol įdomu, kokie technologiniai ir biologiniai pritaikymai atsirado dėl šių aplinkos sąlygų.
Visa tai užvaldo populiarią vaizduotę ir meta dar vieną iššūkį mokslininkams, siekiantiems atskleisti praeityje gyvenusių žmonių gyvenimų detales.
Bendraukime su tyrimo proceso dalyviais – tada istorijos bus tikslesnės
Šiaurės ir Pietų Amerikos vyriausybės, žiniasklaida ir korporacijos dažnai ignoravo tuometinių žmonių pretenzijas į žemes, siekdamos sudaryti vietos pasakojimams, kurie neva yra malonesni, įdomesni ar patogesni tam tikroms nevietinėms grupėms. Būtent todėl vietinių tautų atskirtis nuo konkrečių sprendimų dėl savo protėvių ir žemių padarė didelę žalą bendruomenėms.
Kalbant apie konkrečius skaičius, dalis įrodymų rodo, kad čiabuviai Amerikoje buvo bent prieš 15 000 metų. Tačiau mokslininkai nesutaria, kada žmonės pirmą kartą čia atvyko.
Pavyzdžiui, kai kurie archeologai tvirtina, jog tai turėjo būti daug seniau, remdamiesi tokiais įrodymais kaip lūžę mamuto kaulai, datuojami prieš 130 000 metų Kalifornijoje.
Trumpiau tariant, bet kokios teorijos nūdienoje vis dar yra ginčytinos.
Faktai gimsta „atmetimo būdu“
Pirmosios tautos, kurios visoje Amerikoje pastatė įspūdingus žemės statinius, paminklus, šventyklas ir piramides, naujakurių ideologinio patogumo sumetimais buvo pervadintos į prarastus izraelitų, airių jūreivių ar galbūt vikingų genties narius.
Apsimetinėjimas, kad pirmosios Amerikos tautos neva buvo kitokios rasės nei vietiniai amerikiečiai – toks požiūris šiandien žinomas kaip piliakalnių statytojų mitas – itin išpopuliarėjo XVIII–XIX a. Visgi archeologijos sričiai subrendus, mokslininkai pradėjo tai atmesti.
Derėtų paminėti, jog iki XIX amžiaus pabaigos JAV vyriausybė finansavo piliakalnių visoje Šiaurės Amerikoje tyrimą, kad nustatytų jų kūrėjus. Galiausiai įrodymai įtikino tyrėjus, jog piliakalnius statė šiuolaikinių vietinių amerikiečių protėviai, o ne kokia nors paslaptinga, pasiklydusi rasė.
Laikui bėgant archeologiniai, kultūriniai ir biologiniai įrodymai rodė bendrus protėvius su azijiečiais, o tai rodo, kad vietinių amerikiečių protėviai atkeliavo į žemynus per sausumos tiltą tarp Sibiro ir Aliaskos.
Tik išliko klausimas, kada ši migracija prasidėjo.
1927 m. Naujojoje Meksikoje atrastas ieties smaigalys tapo lūžio tašku
Ieties smaigalys buvo siejamas su pleistoceno pabaigoje (maždaug prieš 11 700 metų) išnykusio bizono liekanomis. Tuo tarpu net ir nenaudodami radiometrinių datavimo metodų, mokslininkai žinojo, kad žmogaus artefaktas, įterptas į gyvūną, atitolino datą, kada žmonės gyveno Amerikoje.
Tai buvo dar vienas svarbus poslinkis tiriant žmonių kilmę Vakarų pusrutulyje.
Dėl staigaus įrankio atsiradimo, daugelis archeologų manė, kad tai buvo pirmųjų Amerikos gyventojų įrodymas, žymintis, jog nedidelė medžiotojų-rinkėjų grupė keliavo iš Sibiro į Šiaurės Ameriką, tokiu būdu greitai pasklisdama po teritoriją.
Žmonių atvykimo į Ameriką mįslę padėjo užminti ne tik atrasti įrankių prototipai, bet ir genetikos mokslas – konkrečiau, DNR sekos nustatymas bei prielaida, kad DNR bazės mutuoja žinomu ir pastoviu greičiu, leidusiu genetikams įvertinti, kada gi skirtingos populiacijos paskutinį kartą turėjo bendrą protėvį.
Taigi, priklausomai nuo to, koks mutacijų greitis buvo naudojamas, genetiniai įrodymai parodė, jog paskutinis bendras vietinių amerikiečių protėvis buvo prieš 15 000–30 000 metų. Tačiau tai dar ne viskas, ką atskleidė senovės ir šiuolaikinių Amerikos indėnų genetiniai tyrimai.
Sužinota, kad pirmųjų tautų protėviai išgyveno izoliacijos laikotarpį, prasidėjusį maždaug prieš 21 000–20 000 metų. Tai yra tada, kai klimato sąlygos visame pasaulyje privertė žmones ir gyvūnus trauktis. Visgi kadangi negalime susieti pirmųjų tautų gyventojų su jokia konkrečia technologine ar kultūrine apraiška archeologiniuose įrašuose, jų vieta laikotarpiu nuo 23 000 iki 16 000 metų kol kas lieka paslaptimi, nors genetikai vis dar bando išsiaiškinti sudėtingas skirtingų vietinių grupių populiacijos istorijas tiek iš šiuolaikinių, tiek iš protėvių genomų.
Pagrindinė problema – genetinės įvairovės mėginiai visoje Amerikoje yra labai neišsamūs. To priežastys iš dalies yra istorinės bei etinės, mat kai kurie mokslininkai iš mūsų protėvių perėmė išnaudojančių tyrimų motyvą, dėl kurio čiabuviai neturėjo jokios paskatos patikėti mums savo protėvių palaikus. (Jei norime, kad tai pasikeistų, ko gero, turime žmogiškai atsižvelgti į daugelį veiksnių.)
Vis tik ilgainiui pridėjus daugiau senovinių genomų iš vietinių gyventojų laike ir erdvėje, tikėtina, ateityje bus pateikta įdomios informacijos apie gyvenimą, pasirinkimus ir judėjimą. Tačiau kad ir ką atskleistų ši sritis, tai tik patvirtins tai, ką čiabuviai jau seniai žinojo esant tiesa: jie čia buvo nuo neatmenamų laikų.
