Karas Ukrainoje prasidėjo ne 2022 metais, kaip mėgsta teigti daugelis
Net ir praėjus daugiau nei metams nuo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, karo Ukrainoje tema vis dar yra gan jautri ir sukelianti daug pykčio. Diskusijos šia tema yra beveik neįmanomos, nes pateikus nors šiek tiek kitokius faktus nei kalba populiarioji žiniasklaida, žmonės iš karto apšaukiami vatnikais, dezinformacijos skleidėjais ar tiesiog Rusijai naudingais kvailiais. Pavyzdžiui, seniau buvo nuolat kartojama, jog karo Ukrainoje pradžia – 2022 metai, o kas sako kitaip – yra prorusiški asmenys, bandantys iškraipyti faktus. Tačiau dabar net ir profesorius Vytautas Landsbergis sako, jog karas prasidėjo dar 2014 metais.
Neseniai V. Landsbergis buvo kalbinamas LRT laidoje Izraelio konflikto tema. Tačiau šio pokalbio metu žinomas politikas užsiminė apie Ukrainoje vykstantį karą. Laidos metu jis mestelėjo trumpą repliką, jog karas Ukrainoje prasidėjo dar 2014 metais, o ne 2022 metų vasario 24 dieną[1].
Ar tai reiškia, jog V. Landsbergis taipogi yra prorusiškas? O galbūt taip lengvai klijuojama prorusiškumo etiketė pagaliau krenta žemyn ir pradedama suprasti, jog Ukrainos ir Rusijos santykiai yra kur kas sudėtingesni? Tam, jog pavyktų geriau suprasti, kada ir dėl ko prasidėjo visi nesutarimai, verta prisiminti 2014 metų įvykius.
Ukrainoje didesni neramumai prasidėjo dar 2014 metais
Ukraina turi labai ilgą istoriją, kurios metu buvo valdoma kitų išorinių jėgų ir tik labai trumpą nepriklausomybės istoriją. Ši šalis ilgą laiką buvo iš dalies arba pilnai valdoma Rusijos. Todėl ne nuostabu, jog kas šeštas ukrainietis iš tikrųjų yra etninis rusas, o kas trečias gyventojas kalba rusiškai. Taip pat būtent dėl šios priežasties visada buvo galima įžvelgti susiskaldymą Rusijos tema Ukrainoje: vieni Maskvą mato kaip istorinį prievartos šaltinį, kuriam būtina priešintis, o kiti į ją linkę žiūrėti kaip į labai panašią tautą, su kuria turimas bendras paveldas ir istorija.
Žinoma, kad ir kokios panašios ir istoriškai glaudžiai susijusios yra šios tautos, karas bei betikslės mirtys, apie kurias girdime pastaraisiais metais, nėra pateisinamos. Tačiau žiūrint iš Ukrainos ir Rusijos pusės, žemo intensyvumo karas prasidėjo prieš devynerius metus. 2014 metais Rusija aneksavo Krymą, taip pat prasidėjo karas Donbase.
Neramumų pradžia galima laikyti 2013 metų lapkritį, kai tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius atsisakė pasirašyti ilgai derėtą didesnės integracijos sutartį su Europos Sąjunga. Buvo manoma, jog jis atsitraukė skatinamas Rusijos prezidento, nes drauge iš Rusijos gavo 15 mlrd. Daug ukrainiečių norėjo sudaryti susitarimą su ES, nes manė, jog tai padės nestabiliai Ukrainos ekonomikai ir bus naudinga iš politinės, o galbūt ir kultūrinės pusės.
Netrukus po to, kai buvo atsisakyti pasirašyti ES susitarimą, į Kijevo gatves išėjo daugybė protestantų, kurie rinkosi į Nepriklausomybės aikštę (Maidaną). Jie protestavo ne tik dėl tokio prezidento žingsnio, bet ir dėl to, jog laikė V. Janukovyčių korumpuotu, autokratišku bei pernelyg glaudžiai bendradarbiaujančiu su Rusija. V. Janukovyčių viešai palaikė Rusija, o protestuotojus – Europos Sąjunga ir JAV. Manoma, jog 2014 metų pradžioje V. Janukovyčiaus priimti sprendimai kėlė dar radikalesnes mintis Maidano judėjimo dalyvių galvose, mat buvo pasiųstos vidaus saugumo pajėgos ir išleisti žmonių žodžio bei susirinkimo teises varžantys įstatymai[2].
Tų metų vasarį žuvus 109 demonstrantams ir 13 saugumo pajėgų narių, Ukrainos prezidentas pabėgo į Rusiją. Drauge buvo nuversta ir Ukrainos vyriausybė. Tačiau reikia pažymėti, jog ne visi ukrainiečiai palaikė protestus, nes nemažai jų norėjo būti po Rusijos sparnu. Euromaidane taip pat dalyvavo daugybė kraštutinių dešinių ultranacionalistų grupių, o kai kurios iš jų smurtavo. Tad tiek Rusija, tiek kai kurie ukrainiečiai (ypač rusakalbiai Rytuose) įžvelgė norą susidoroti su rusakalbiais ar kitaip manančiais Ukrainos gyventojais[3].
Deja, ši besikeičiančios valdžios ir pasireiškiančio smurto situacija ypač nepatiko Rusijai, kuri nusprendė įsiveržti į Krymą. Tuo metu V. Putinas kalbėjo apie būtinybę ginti Rusijos piliečių ir rusakalbių teises Kryme ir pietryčių Ukrainoje[4]. Iki tol Krymas buvo Ukrainos regionas, turėjęs ypatingą autonomiją ir dideles Rusijos karines bazes. Tačiau nepaisant buvimo Ukrainos sudėtyje, dauguma Krymo piliečių buvo rusai.
2014 metų kovo mėnesį Vladimiras Putinas paskelbė dekretą dėl Krymo aneksijos, kuri buvo patvirtinta referendumu. Nors daugelis laiko įvykusį referendumą neteisėtu, Krymas tapo Rusijos dalimi. O nuo to laiko Rusija šiam regionui skyrė daugybę lėšų, skatino savo piliečius dar aktyviau čia apsigyventi, o konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos pamažu augo.
Čia reikia paminėti ir Rytų Ukrainą, kur 2014 metais irgi įžengė rusų kariai, kad palaikytų prorusiškais vadinamų asmenų maištą. Rugsėjo 4 dieną buvo pasirašytos paliaubos, po kurių įkurtos Donecko ir Luhansko respublikos. Vėliau buvo tariamasi dėl teritorijų grąžinimo Ukrainai, tačiau visos kalbos taip ir liko tik kalbomis. Tarp šių teritorijų gyventojų, beje, taipogi yra daug rusų.
V. Putinas ne sykį kaltino ukrainiečius dėl vykdomo rusų genocido, nors nei Ukraina, nei Europos Sąjunga šių kaltinimų nelaiko tikrais. Bet kai prasidėjo neramumai Rytų Ukrainoje, V. Putinas užsiminė, kad už sukilėlių mirtis teks atsakysi ir jis įsiverš į Ukrainos teritoriją, kad apsaugotų rusakalbius Rytų Ukrainos piliečius. Tad kai Ukraina pagaliau pradėjo puolimą, siekdama išstumti sukilėlius, slapta Rusijos parama peraugo į atvirą karinių pajėgų įsiveržimą.
Taigi, 2022 metais prasidėjęs tiesioginis karas tėra tik ilgai trukusio karo tęsinys. Tiesiog seniau nebuvo bandoma veržtis į platesnę Ukrainos dalį ir oficialiai nebuvo paskelbtas atviras karas. Tačiau jau tada mirė daugybė žmonių, įskaitant ir civilius.
Kare nekaltų nėra – žūva tiek ukrainiečiai, tiek rusai
Svarbu suvokti, jog dviejų tautų kariavimas yra skausmingas ne tik Ukrainai, bet ir Rusijai. Nors dažnai mėgstama pabrėžti tik karo baisumus patiriančių ukrainiečių likimą, iš tiesų mirčių ar žiauraus elgesio sulaukia ir rusai ar Rusiją palaikantys ukrainiečiai.
Pavyzdžiui, 2014-2021 metais Donbase mirė 14 000 žmonių, tarp kurių buvo ne tik ukrainiečiai, bet ir daugybė rusų. Be to, iš jų 3100 buvo civiliai asmenys, o ne kareiviai[5]. Donecko ir Luhansko srityse nuo seno gyveno daugybė rusų, kurie sudarė apie pusę visų gyventojų.
Tuo tarpu kalbant apie 2022 metais prasidėjusį didesnį karą, jame jau spėjo žūti ar būti sužeisti apie 500 000 asmenų, sudėjus abiejų pusių netektis. Tiesa, ekspertai teigia, jog šis skaičius veikiausiai yra kur kas didesnis, nes manoma, kad Maskva tinkamai neskaičiuoja žuvusiųjų ir sužeistųjų, o Kijevas neatskleidžia oficialių skaičių. Jei kalbant tik apie mirtis, rusai jau neteko 120 000 karių, o ukrainiečiai – apie 70 000[6].
Tiek Ukrainos karo pradžios metai, tiek skaičiuojamos mirtys yra faktai, kuriuos vargu ar galima ignoruoti. O kadangi net ir tokie asmenys kaip V. Landsbergis pradeda kalbėti apie 2014, o ne 2022 metus, kitus prorusiškais mėgstantys apšaukti asmenys veikiausiai bus priversti labiau įsigilinti į Ukrainos ir Rusijos konfliktą, prieš tikėdami, jog karas vyksta tik nuo praėjusių metų.
