Vos 30 gyventojų turinčiame Lietuvos kaime kolekcininkas žada įkurti unikalų muziejų

Patirtį turintis kolekcininkas Zarasų rajone ketina įkurti unikalų muziejų

30 metų kolekcionavimo patirtį turintis ir per savo rankas perleidęs nemenką skaičių meno kūrinių ir kitų kolekcinių vertybių Ramutis Petniūnas Zarasų rajone, Stelmužės kaime įsigijo šimtmečius skaičiuojančią apleistą dvarvietę ir ketina čia įkurti unikalų muziejų.

Yra keletas sričių, kurioms kolekcininkas yra skyręs nemažai dėmesio ir kurias, kaip pats sako, pakankamai gerai išmano.

„Tos sritys, tai lietuvių liaudies menas, antikvarinės knygos, senoji Lietuvos dailė, modernioji Lietuvos skulptūra, fotografija, antikvariniai baldai ir keletas kitų. Mano domėjimosi laukas nuolat kinta – kai, atrodo, išsemi vieną sritį, atsiveria kita, ir taip be pabaigos. Nemėgstu rutinos, kad būčiau gyvas, man svarbu nuolat judėti ir save stebinti. Be kolekcionavimo, neįsivaizduoju jokios kitos veiklos, galinčios suteikti tokią įvairiaspalvę įspūdžių paletę. Tai yra mano gyvenimas“, – apie aistrą meno kūriniams ir kolekcionavimui pasakojo pašnekovas.

R. Petniūnas lankosi parodose, meno galerijose, bendrauja su menininkais, turi įsigijęs nemažai šiuolaikinio meno kūrinių. Kolekcininkas teigė, kad su metais lavėja akis ir skonis.

„Man patinka stebėti, kaip šiuolaikinis menas atvaizduoja mūsų laikotarpio dvasią ir kontekstą. Jaučiu pareigą įsigyti šiuolaikinių autorių kūrinių, taip pripažindamas jų pastangas ir skatindamas kurti toliau. Sukaupta patirtis ir mano amžius jau neleidžia žavėtis besąlygiškai viskuo, nepastebėti paviršutiniškumo, nemokšiškumo ar idėjų skurdo, kurių šiuolaikiniame mene tikrai daug. Kadangi viskas vyksta čia ir dabar, dažnam labai sunku išlikti nešališkam, nepasiduoti akimirkos įspūdžiui ar nepasikabinti ant trumpalaikės autoriaus ar stiliaus populiarumo bangos. Esu įsitikinęs, kad geriausias meno vertintojas ir teisėjas yra laikas, neretai viską apverčiantis aukštyn kojomis“, – tvirtino R. Petniūnas.

Pašnekovo nuomone, šiuolaikinis menas – labai rizikinga investicija. Jei po kurio laiko pats menininkas nori atpirkti savo kūrinį, tai yra geras ženklas.

Kolekcionavimas teikia pažinimo džiaugsmą ir azartą

Pirmasis impulsas kolekcionuoti R. Petniūnui kilo dar vaikystėje. Tėvai sūnų vesdavosi į visus „Lėlės“ teatro spektaklius, o po spektaklio jis į namus visada parsinešdavau teatro programos lankstinukus ir per ilgą laiką jų daug prisikaupė.

„Dar vienas ryškus prisiminimas jau nebe iš vaikystės, bet iš paauglystės. Augau sovietmečiu, kai visų butai buvo panašūs – su vienodomis sekcijomis ir lovomis kambariuose. Jau tuomet svajojau apie kitokį gyvenimą – tokį, kokį mačiau vartydamas meno albumus. Mano tėtis turėjo biblioteką. Ji ir buvo mano pabėgimo kambarys nuo nykios aplinkos“, – mintimis dalijosi vyras.

Anot kolekcininko, yra daug teorijų, kodėl žmonės kolekcionuoja. Kolekcionavimas gali užtikrinti tam tikrą saugumo jausmą – turėti gerą meno kūrinį tikrai saugiau nei banke laikyti pinigus. Tačiau yra ir kitų motyvų. Pavyzdžiui, pažinimo džiaugsmas ir azartas, patiriamas ieškant išskirtinių, retų objektų^[1].

Pirmoji meno paroda vyko dar neįrengtame muziejuje

R. Petniūnas, anksčiau nė karto nebuvęs Zarasų rajone, Stelmužėje, tik praėjusiais metais netikėtai užsuko į šį kraštą, o dabar iš čia beveik neišvažiuoja ir kuria naują kultūrinį objektą. Apleistoje dvarvietėje buvusiame mokyklos pastate jis kuria muziejų ir siekia jį paversti traukos objektu.

„Lietuvos didmiesčiuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje yra kultūrinių renginių infliacija, jeigu galima taip pasakyti. Jų yra per daug. Regionai yra nepelnytai nuvertinti ir jie gauna labai mažai. Todėl norime čia įkurti traukos centrą“, – aiškino R. Petniūnas.

Planuojama, kad nuo Livonijos laikų žinomą dvarvietę sutvarkyti ir įkurti čia muziejų užtruks kelerius metus. Tačiau nelaukiant atidarymo pirmoji paroda jau buvo surengta.

Kolekcininkas iš savo sukaupto rinkinio atrinko Donato Jankausko-Duonio skulptūras, kurios tarsi perpasakoja buvusio Stelmužės dvaro istoriją. Parodos ašimi tapusi dvarvietės dvylikarankė dvasia prabyla simboline gestų kalba. Pirmoji ranka lange reiškia pasisveikinimą su atvykusiais. Antroji ranka – iškeltas pirštas – simbolizuoja užgimusią idėją įkurti muziejų. Trečioji ir ketvirtoji rankos yra aplodismentai už išvežtas12 sunkvežimių šiukšlių tvarkant būsimo muziejaus patalpas.

Iš viso yra dvylika simbolių, pasakojančių pastato atkūrimo pradžią ir eigą. Dar dvi skulptūras lankytojai turės surasti vaizdingame parke.

Savo lėšomis muziejų Stelmužėje kuriantis kolekcininkas tikino sieksiantis, kad naujas kultūrinis objektas įtrauktų ne tik dar tik susipažįstančiuosius su menu, bet ir išrankųjį lankytoją.

„Bus keičiamos įvairiausios parodos – nuo šiuolaikinio iki antikvarinio meno. Labai norisi vietiniams gyventojams – zarasiškiams, stelmužiškiams – ką nors papasakoti ir juos supažindinti“, – kalbėjo R. Petniūnas^[2].