Nepaisant visuomenės pasipriešinimo, Vokietija uždarė paskutinius atominių elektrinių reaktorius
Šeštadienį Vokietijoje buvo išjungti paskutiniai trys iki šiol šalyje veikiantys atominių elektrinių reaktoriai – „Isar 2“, „Emsland“ ir „Neckarwestheim 2“. Didžiausioje Europos ekonomikoje šis įvykis pasitiktas ir su optimistiniu džiugesiu, ir su nostalgija, ir net pykčiu.
Prie miesto simbolio – Brandenburgo vartų – šeštadienį susirinko protestuotojai iš skirtingų barikadų pusių. Vieni šventė, kad 60 metų trukusioje atominės energetikos atsisakymo istorijoje pagaliau buvo padėtas taškas. Kiti neslėpė apmaudo ir atvirai pasisakė prieš likusių Vokietijos atominių elektrinių uždarymą[1].
Abi pusės kaltina viena kitą iracionalia ideologija. Konservatyvieji politikai ir piliečiai sako, kad šalis paklūsta Žaliųjų partijos ideologijai, nors atsisakyti vietinės branduolinės energijos tenka tuo pat metu, kai žemynas ir taip patiria energijos trūkumą dėl Ukrainos-Rusijos karo.
Savo ruožtu „žalieji“ ir liberalių pažiūrų atstovai tvirtina, kad nelogiška laikytis įsikibus branduolinės energijos, kuri yra brangesnė už vėjo ar saulės energiją: Vokietijos vyriausybė teigia, kad norint išlaikyti senstančias atomines elektrines, reikėtų milžiniškų investicijų.
Kaip ir galima numanyti, šalies aplinkosaugininkai džiaugiasi, kad bus atsisakyta galimai pavojingo energijos šaltinio, tačiau Vokietijos visuomenėje nuomonė šiuo klausimu yra itin išsiskirianti.
Praėjusios savaitės „ARD-DeutschlandTrend“ apklausos duomenimis, 59 proc. vokiečių pasisako prieš atominės energetikos uždarymą, o tik 34 proc. už tai. Atominę energetiką labiausiai palaiko vyresnio amžiaus ir konservatyvūs rinkėjai.
Remiantis jau vėlesnės „YouGov“ apklausos duomenimis, 65 proc. respondentų pareiškė, jog norėtų, kad trys likusios atominės elektrinės veiktų laikinai, tačiau tik 33 proc. respondentų norėjo, kad Vokietija neribotą laiką išlaikytų branduolinę energetiką.
Ankstesniam atominių elektrinių uždarymui sutrukdė Rusijos-Ukrainos karas
Vokietija jau ne vieną dešimtmetį eina visiško atominės energetikos atsisakymo keliu. Iš tiesų, paskutiniai trys reaktoriai turėjo būti uždaryti dar 2022 m. gruodžio 31 d. , tačiau kancleris Olafas Scholzas įsakė atidėti šį terminą, nerimaudamas, kad dėl karo Ukrainoje Vokietijai gali pritrūkti energijos.
Tačiau pirminis pasipriešinimas branduolinei energetikai Vokietijoje kilo dar praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Vakarų Vokietijoje. Tuomet protestuoti į gatves išėjo šimtai tūkstančių jaunų žmonių, o jų baimę dar labiau paskatino 1986 m. Černobylio katastrofa tuometinėje Sovietų Sąjungoje.
Vėliau, jau 2002 m. tuometinis Vokietijos aplinkos ministras Jurgenas Trittinas galiausiai prastūmė pirmąjį planą, pagal kurį buvo siekiama palaipsniui atsisakyti branduolinės energijos. Vėlesnės vyriausybės šį planą švelnino, tačiau 2011 m. Japonijos Fukušimos atominės elektrinės katastrofa galutinai nulėmė Vokietijos atominių elektrinių likimą[2].
J. Trittinas, kuris ir šiandien tebėra Bundestago narys, galutinį atominių jėgainių veiklos sustabdymą vadina svarbiu žingsniu, nors ir pažymi, kad tai dar nėra branduolinės energetikos pabaiga, nes Vokietija vis dar turės saugoti pavojingas atliekas milijonus metų.
Vokietijos aplinkos apsaugos ministrė Steffi Lemke taip pat įvertino branduolinių atliekų pavojų, pažymėdama, kad nors branduolinė energija „tiekė elektros energiją trims kartoms“, tačiau jos „palikimas išlieka pavojingas 30000 kartų“.
Tačiau su tokiomis pozicijomis kategoriškai nesutinka Bavarijos gubernatorius Markusas Soederis.
„Daugelis pasaulio šalių net plečia branduolinę energetiką, o Vokietija elgiasi priešingai. Mums reikia visų įmanomų energijos rūšių. Priešingu atveju rizikuojame, kad pakils elektros kainos ir verslas pasitrauks“, – apie energetikos politikos pokyčius kalbėjo Bavarijos gubernatorius[3].
Branduolinių technologijų interesams Vokietijoje atstovaujanti asociacija „KernD“ taip pat išplatino pareiškimą, kuriame teigiama, kad nutraukti branduolinę energetiką nėra gera idėja, nes taip energetikos krizė nėra sprendžiama, o tik slopinama.
„Be to, atsižvelgiant į klimato politiką ir labai nepalankią elektros energijos gamybos raidą praėjusiais metais, dėl smarkiai išaugusios anglimi kūrenamos elektros energijos gamybos apimties, trijų veikiančių branduolinių elektrinių, kurių išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis yra nedidelis, uždarymas kelia abejonių. Atsižvelgiant į tiekimo saugumą, aplinkos ir klimato apsaugą, taip pat konkurencingumą, daugiau branduolinės energijos galimybių būtų prasmingiau nei jos visai neturėti“, – sakoma „KernD“ pranešime spaudai.
Šiuo metu Vokietija beveik pusę elektros energijos gauna iš atsinaujinančiųjų išteklių ir tik 6 proc. iš atominės energijos. Ekonomikos ministras Robertas Habeckas prognozuoja, kad iki 2030 m. 80 proc. Vokietijos elektros energijos bus pagaminama iš atsinaujinančių šaltinių ir neseniai pats net prastūmė įstatymus, kad saulės ir vėjo jėgainių parkus būtų galima statyti greičiau ir paprasčiau.
Suomija rengiasi galingiausio Europoje atominio reaktoriaus paleidimui
Kol Vokietija branduolinės energetikos atsisako, Suomija elgiasi priešingai ir jau pradėjo ilgai atidėto bei brangiai kainavusio, naujo branduolinio reaktoriaus eksploatavimą. Daugiau nei metus trukę bandymo etapai jau yra baigti ir reaktorius jau pradėjo reguliariai gaminti elektros energiją, taip gerokai padidindamas Šiaurės Europos šalies elektros energijos tiekimo mastus[4].
1 600 megavatų galios „Olkiluoto 3“ reaktorius dar 2022 m. kovo mėnesį buvo prijungtas prie Suomijos nacionalinio elektros tinklo, o praėjusį sekmadienį pradėjo reguliariai gaminti elektros energiją.
Šis reaktorius statyti buvo pradėtas dar 2005 m. ir turėjo būti baigtas po ketverių metų, tačiau projektui kelią ne kartą užkirto technologinės problemos, dėl kurių teko varstyti teismų duris. Dabar ekspertai net nustatė, kad galutinė reaktoriaus kaina yra apie 11 mlrd. eurų arba beveik tris kartus didesnė, nei buvo numatyta iš pradžių.
Suomijoje šiuo metu veikia penki branduoliniai reaktoriai dviejose Baltijos jūros pakrantėje esančiose elektrinėse. Kartu jos patenkina daugiau kaip 40 proc. šalies elektros energijos poreikio. Paskutinį kartą naujas branduolinis reaktorius Suomijoje buvo pradėtas eksploatuoti daugiau kaip prieš 40 metų.
Anksčiau branduolinės energijos atsisakiusios šalys vėl linksta link jos, susidomėjimas auga ir Azijoje
Kitos Europos šalys branduolinės energijos atsisakė žymiai anksčiau. Pirmoji tai padariusi buvo Švedija, kuri savo branduolinės energetikos tinklą nutraukė beveik iš karto po Černobylio katastrofos. Tuomet savo dvi paskutines atomines elektrines uždaryti nusprendė ir Italija. Tačiau dalis Europos šalių, iš pradžių atsisakiusių atominės energijos, vėliau pakeitė nuomonę.
Pavyzdžiui, dabar tiek Nyderlandai, tiek ir Lietuvos kaimynė Lenkija planuoja plėsti savo branduolinės energijos sistemas, o Belgija atideda planuotą laipsnišką branduolinės energijos atsisakymą. Prancūzija, turinti 57 reaktorius, visada buvo branduolinės energetikos lyderė Europoje ir ketina tokia išlikti. Iš viso 13 iš 27 Europos Sąjungos (ES) šalių artimiausiais metais ketina naudoti branduolinę energiją, o kelios iš jų ketina plėsti savo pajėgumus.
Azijoje susidomėjimas branduoline energija taip pat auga. Didžiulį dėmesį šiai energetikos rūšiai teikia Rusija, Indija bei Kinija. Pastaroji jau dabar gamina daugiau branduolinės energijos nei Europoje šios energijos rūšies lydere laikoma Prancūzija, o ateityje savo branduolinį sektorių planuoja dar labiau išplėsti.
Tuo tarpu savų energijos išteklių stokojanti Japonija taip pat skelbia, kad rengiasi statyti naujus atominių elektrinių reaktorius ir planuoja leisti ilgiau veikti seniesiems. Japonijos visuomenės apklausos rodo, kad piliečiai palankiai vertina tokius valdžios planus.
Ignalinos atominės elektrinės uždarymas pakenkė Lietuvai
O Lietuva vienintelę Baltijos šalyse veikusią Ignalinos atominę elektrinę (IAE) galutinai uždarė dar 2009 m. pabaigoje. Tai buvo numatyta stojimo į ES sutartyje, tačiau šalies energetinei nepriklausomybei šis žingsnis ypač pakenkė: Lietuva, uždariusi Ignalinos AE, tapo elektros importuotoja ir dabar jos importuoja dar daugiau nei ką tik po elektrinės uždarymo.
Tačiau mūsų šalies politikai apie tai kalbėti vengia, o buvusioje IAE į priekį stumiasi elektrinės reaktorių išmontavimo darbai: neseniai buvo sudarytos sutartys su JAV bendrovės „Westinghouse Electric“ dukterinės Ispanijos įmonės „Westinghouse Electric Spain“ vadovaujamu konsorciumu bei Prancūzijos įmonės „Electricite de France“ konsorciumu.
Sutartys pasirašytos 4 metų laikotarpiui, o maksimali kiekvienos preliminariosios sutarties kaina siekia 5 500 000,00 Eur be PVM.
Anksčiau, 2014–2021 m. laikotarpyje, radioaktyviųjų atliekų tvarkymo darbais rūpinosi Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis finansuojamas projektas „Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo saugumo didinimas IAE“. Šiuo metu darbus baigiantis mechanizmas iki 2024 m. pavasario planuoja įvykdyti dar kelias svarbias užduotis, tarp kurių – parengti bitumuotų atliekų saugyklos ir giluminio atliekyno, kuriame bus saugomos ilgaamžės radioaktyvios atliekos, koncepcijas.
