Kai buvo paauglė, Jurga pradėjo keliauti su mama
Klajodama Facebooko platybėse, aptikau išskirtinį ir nekasdienį vienos moters įrašą: „Esame 5 asmenų šeima, kuri 2021 m. viską pardavė ir iškeliavo pamatyt pasaulį.
Daugiau nei pusę metų keliavome automobiliu po Meksiką, Gvatemalą ir Belizę.
Šiuo metu esame apsistoję Meksikoje, kur gimė mūsų trečioji atžala. Kai sulauksime paso, keliausime toliau (vasarai į Lietuvą, o po to, kaip sugalvosime).
Mūsų keliones galite sekti Instagrame“.
Nuskambėjo drąsiai ir gal kiek beprotiškai. Tačiau buvo labai įdomu, kodėl šeima taip pasielgė, kaip jai sekasi gyventi ir auginti, ugdyti vaikus ant ratų, buvo smalsu, kaip klostosi klajoklių buitis ir kas joje yra sunkiausia. Štai visi atsakymai ir pokalbis su Jurga.
–Jurga, perskaičiau Jūsų istoriją vienoje Facebook grupėje. Iš pradžių atrodė įspūdinga, gal net kiek pavydu. Tačiau geriau pagalvojusi, supratau, kad pati taip tikriausiai nedrįsčiau. Nuo ko prasidėjo Jūsų kelionės ne tik kaip pramoga, bet ir kaip gyvenimo būdas?
–Kelionės mano prasidėjo su mama, dar kai buvau paauglė (mano mama pati yra labai daug keliavus visą savo gyvenimą.). Labai įsimintina kelionė buvo autobusu per visą Europą į Maroką – geriausi prisiminimai. Todėl neįsivaizdavau savo gyvenimo be kelionių.
Kai sukūriau šeimą, iš pradžių keliauti nesišvietė, nes mano vyras niekada nematė tai kaip galimo gyvenimo būdo. Juk visi mes užaugom gyvendami žiurkių lenktynėse: darbas, namai, savaitgaliai gamtoje ar tuose pačiuose namuose. Kelionės kažkur būdavo pora kartų per metus. Tokia yra norma. Daugumai. Man toks gyvenimas niekada netiko. Aš norėjau daugiau. Man niekada nepatiko gvenimas nuo 9 iki 5. Kai susialukėm savo pirmūjų dviejų atžalų, supratau, kad noriu vaikams parodyti kitokį gyvenimą nei kad visi gyvena. Norėjau, kad vaikai turėtų kuo daugiau patyrimų, nuotykių, kad būtų kuo daugiau gamtoje. Norėjau, kad jie mokytųsi iš mūsų. Norėjau praleisti kuo daugiau laiko su savo šeima.
Šeima visada svajojo apie nevaržomą gyvenimo būdą
–Ar ilgai svarstėte apie tokį gyvenimo būdą?
–Aš visada norėjau taip gyventi – kuo daugiau keliauti. Aš giliai visada turėjau šitą svajonę (o juk svajonės pildosi, jei tikrai labai kažko nori – šypsosi). Didesnės diskusijos prasidėjo, kai visi keliavom i Kubą 2019 metais. Mano vyrui labai patiko. Manau, kad būtent šita kelionė viską pakeitė.
–Sakyčiau, ne tik Jūs, bet ir Jūsų vyras drąsus žmogus. Ar ilgai reikėjo jį įkalbinėti tokiai avantiūrai (o gal tai jis Jus įkalbėjo)?
–Mano vyras iš pradžių iš viso nesileido į jokias tokias kalbas. Jis pradėjo labiau apie tai galvoti būtent po kelionės i Kubą.
–Suprantu, kad norint nuolatos gyventi kitose šalyse, keliauti, abu su vyru turėjote atsisakyti savo darbų arba jie turėjo būti nuotoliniai. Kokius darbus dirbote iki išvykstant į platųjį pasaulį?
–Mes, kaip ir dauguma, turėjome, taip sakant, darbus nuo 9 iki 5. Abu dirbome logistkos srityje didelėse vilkikų kompanijose.
–O ką veikiate dabar, t.y. iš kur kelionėms ir pragyvenimui gaunate pajamų?
–Kai pradėjome galvoti apie tokį gyvenimo būdą, audėm mintis, kaip galėtumėm sau tai leisti. O šiais laikais darbas internetu yra labai populiarus (šypsosi). Tad mes dabar galime dirbti iš bet kur, kur yra internetas būtent logistikos srityje.
Šeima vaikus moko namuose
–Ar visada gyvenote Lietuvoje, ar iki išvykstant dar kur nors teko pagyventi?
–Mano vyras į JAV išvažiavo su tėvais, kai jie laimėjo žalią kortą, dar 2004 metais. Aš į JAV išvažiavau 2010 metais. Tad mes Lietuvoje nebegyvename jau gana seniai.
–Turbūt svarbiausias ir pagrindinis dalykas, dėl ko nedrįsčiau rinktis Jūsų gyvenimo būdo – vaikai. Ar nekilo Jums patiems klausimų dėl jų darželių, mokyklų, sergamumo ir pan.?
–Bijai vilko – neik į mišką (juokiasi). Juokauju. Bet tai tiesa. Jeigu bijosime, niekur iš namų negalėsime eiti. Toks gyvenimo būdas yra daug vertingesnis nei sisteminis gyvenimas tarp keturių sienų. Vaikai išmoksta labai daug turėdami įvairias patirtis, jų laisvės pojūčio galima pavydėti. Pasidomėkite, ko šiais laikais moko vaikus mokykloje. Paklauskite, ar jie ten yra laimingi. Manau, kad daugumos atsakymai šokiruotų.
Aš domėjausi apie tai, ko moko mokyklose. Būtent dėl to, ką sužinojau, pasirinkome mokymąsi namuose. Darželiai ir mokyklos yra tėvams, o ne vaikams.
–Beje, kokio amžiaus yra Jūsų vaikai?
–Neitui – aštuoneri, Markui – penkeri, o Kajai Izabelei – 4 mėn.
–Kaip suprantu, vienas jau kaip ir mokyklinukas turėtų būti. Ar jis kur nors mokosi? Kaip sekasi?
–Mokomės, kaip jau minėjau, namuose. Kol kas sekasi puikiai (šypsosi).
–Ar dėl vaikų nesulaukiate priekaištų iš valstybinių institucijų?
–Mokymasis namuose yra legalus mokymosi būdas. Milijonai šeimų tą daro ir labai laimingai gyvena. Tik niekas nereklamuoja tokių šeimų. Mane, pavyzdžiui, labai įkvėpė tokios šeimos, kurios moko savo vaikus namučiuose. Daug tuo domėjausi ir supratau, kaip tai yra nuostabu.
–Beje, kokios šalies piliečiai yra Jūsų vaikai? Kaip suprantu, ne visi gimė Lietuvoje?
–Nei vienas mūsų vaikas negimė Lietuvoje. Pirmi du gimė JAV, o trečioji atžala – Meksikoje. Tačiau visi trys kaip ir mes patys yra lietuviai.
Niūri nuotaika ir dvejonės dėl pasirinkimo aplanko retai
–Iš tiesų nepaisant visų „žemiškų“ dalykų Jūsų vaikai įgaus neįkainojamos patirties gyvenime – bendravimo, socializacijos, kultūrų, geografijos pažinimo ir t.t. Bet Jūs, kaip mama, nesibaiminate, kad suaugę jie gali „nerasti sau vietos“, nes nebus pratę prie stabilaus gyvenimo būdo. Dėl to galbūt gali kilti problemų susirasti antrą pusę, darbus ir pan…?
–Visiškai dėl to nepergyvenu. Manau, kad problemas žmonės susikuria patys. Daug keliaujant tikrai lengvai prisitaikoma prie pokyčių. Aš net nenoriu, kad jie būtų kaip pilka masė. Bet jie patys galės rinktis, nes mūsų gyvenimai yra mūsų pasirinkimų, įpročių, įsitikinimų visuma, kuriuos bet kada galime keisti. Stabilus gyvenimas yra stabilūs tėvai ir kaip jie jaučiasi širdyje. Stabilumas yra vidaus harmonijos jausmas, o ne gyvenimas vienoje vietoje ir darant tą patį per tą patį kiekvieną dieną.
–Vis dėlto vaikai yra vaikai ir nuotaika jų genda dažniau nei suaugusiųjų. O be to ir pačiai, kaip ir kiekvienam žmogui tikriausiai būna dienų, kai tiesiog ne nuotaika. Ar neapima kartais silpnumo akimirkos, kai norisi spjauti į visas keliones, grįžti į Lietuvą ir ramiai, stabiliai sau gyventi?
–Būna visko. Bet labai retai. Manau, kad gyvenimas tarp keturių sienų ir turint tą pačią rutiną yra kur kas labiau stresuotas. Mes keliaudami pajautėm, koks gali būti gyvenimas be streso. Gamta gydo. Kuo daugiau praleidžiam laiko gamtoje, tuo geriau jaučiamės. Nuotaika iš karto pasitaiso (juokiasi). Mes džiaugiamės kiekviena diena, o vaikai juk mokosi iš mūsų: laimigi tėvai – laimingi vaikai. Jei tėvai drąsūs, tad ir vaikai ima pavyzdį iš mūsų. Mūsų darbas yra įkvėpti savo vaikus, o nebūti nusivylimu. Tad tikrai kolkas neapima tokios vadinamos silpnumo akimirkos.
Jurga kelionėse geriau pažino save
–Dažnai mes, sekėjai, skaitytojai, matome tik gražiąją kelionių ir įspūdžių kupiną pusę. Bet tikriausiai nutinka ir ne tokių smagių ir gražių dalykų. Ar esate susidūrę su kokiais nors sunkumais kelionių metu?
–Buvo kartą, kad neradome nakvynės viename Meksikos kaime. Tiesiog buvo didelės šventės ir nebuvo jokių vietų. Truputį streso dėl to buvo. Bet galų gale suradom šalia esančiame miestelyje. Aš kažkaip nematau didelių sunkumų – juk matematiškai įrodyta: jei yra problema, yra ir sprendimo būdas. Žinau, kad visada yra sprendimas. Pagrindinius dalykus, kaip pirmoji vaistinėlė, turiu pasiruošus (šypsosi). Kuo pozityviau žiūri į viską, tuo mažiau sunkumų yra.
–Kas labiausiai erzina, vargina, neramina ar pan. kelionėse?
–Mes jau ilgai keliaujame automobiliu – daugiau nei metus. Todėl norime truputį pakeisti keliavimo metodą, bent jau kol leliukas toks mažas. Pavyzdžiui, Meksikoje erzina, nuolatiniai siūlymai kažką pirkti. O šiaip stengiamės į viskas žiūrėti labai pozityviai, nes viskas yra dovana.
–Kaip sakoma, jeigu nori pažinti žmogų, išvyk su juo į kelionę. Kalbant apie Jūsų ir vyro, kaip poros, santykius tikriausiai galima pasakyti, kad jie kelionėse yra stiprūs kaip niekada? Esant taip toli nuo gimtų kraštų, nelabai kur pabėgsi. Dėl ko dažniausiai ginčijatės, pykstatės?
–Pirmiausia noriu pabrėžti, kad kelionėse pažinau save. Supratau, kas per santykiai yra su vaikais, su vyru ir dėl ko reikia dirbti. O bėgti nuo nieko nereikia – problemas reikia spręsti. Dauguma probemų yra mūsų galvose, ne realybėje.
Kelionės tikrai patikrino mano kantrybę, nes mes kartu 24 valandas per parą. Jei ir pykstamės (o tai būna labai labai retai), tai būna dėl menkniekių ir abu suprantame, kad bereikalingai. Svarbu pagarba vienas kitam. Mano vyras ir vaikai yra mano didžiausi mokytojai. Aš jiems labai esu dėkinga.
Vasarą atostogų grįžta į Lietuvą
–Ar turite gyvenime sau su vyru išsikėlę kokių nors tikslų, susidarę planą, ką veiksite po 5-10 metų? Ar gyvenate ir mėgaujatės tiesiog šia diena?
–Turime planų, bet jų niekam nepasakojame (šypsosi). Bet tuo pačiu mėgaujamės kiekviena diena ir esame dėkingi už viską, ką turime šiuo metu.
–Jurga, kaip manote, kiek dar taip keliausite po pasaulį? O gal visą gyvenimą?
–Pagal pajautimą. Žiūrėsim, kaip vaikai, kaip mes jausimės.
–O kaip Lietuva, planuojate kada nors grįžti?
–Mes kol kas vasaras leidžiame Lietuvoje. Turiu čia giminaičių ir mano tėvai Lietuvoje gyvena. Tad stengiamės, kad anūkai praleistų kuo daugiau laiko su seneliais. Ir patys mėgstame pagrybauti, pauogauti, vaikams patinka miškai, ežerai – apskritai patinka stovyklauti. Paįvairinimui Lietuvoje labai smagu. Tik šiemet grįšime šiek tiek vėliau, nes laukiam mažajai paso. Tad būsime rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais.
Gavau keletą laiškų iš žmonių, kurie norėtų susimatyt. Tad jei kas nori susitikt, susipažint, kad ir susitikti su vaikučiais kur nors pasibūti, būtų labai smagu.
Keliavimas savarankiškai turi labai daug privalumų
–Dažniausiai lietuviai savarankiškai keliauti baiminasi turbūt dėl kalbos barjero, kad pasiklys, nesusikalbės, neras tai, ko jiems reikia ir pan., todėl renkasi keliones, kur jau būna pilnas paketas – kelionė, viešbutis, lankytinos vietos ir pan. Kaip manote, ką praranda (o gal ir ne) tokie keliautojai?
–Mes pirmą kartą buvome „viskas įskaičiuota“ kelionėje praeitais metais. Aštuonias dienas. Po pirmų trijų, jau norėjome iš ten keliauti lauk. Tai yra kiekvieno individualus pasirinkimas – kam ko reikia. O praranda būtent vietinės kultūros pažinimą, pajautimą, kaip gyvena vietiniai žmonės, ką jie iš tikrųjų valgo, kuo užsiima ir t.t. Praranda nuotykių ir laisvės pajautimą. Mes keliaudami savarankiškai labai daug pamatėme, išbandėme, paragavome vietinių maistų. Klajojome, kur nėra jokių turistų. Matėme džiunglėse pasislėpusius krioklius, majų piramidžių liekanas, plaukiojom atoluose, nardėm su rykliais ir rajom bei jūros vėžliais. Buvom atokiuose kalnų kaimuose, kur žmonės keliauja iš kaimo į kaimą ant asiliukų. Čia tik keletas pavyzdžių, ką, manau, praranda žmonės, gyvendami viešbučiuose.
–Ir pabaigai – patarkite prašau pagrindinius dalykus tiems tėvams, kurie galbūt nori savarankiškai keliauti su vaikais į kitas šalis, bet nedrįsta dėl kažkokių baimių, nežinojimo ar dar kažko. Į ką svarbiausia reikėtų atkreipti dėmesį?
–Prieš važiuojant ir pradedant šitas mūsų keliones, aš labai daug skaičiau, domėjausi FB grupėse, kur žmonės patys keliauja ir duoda patarimų. Klausiau apie vietines vietas, apie tai, kaip su pinigų keitimu, ar saugu ir panašiai. Planuodavau, kur važiuosime, kur apsistosime. Susižinodavau, kur artimiausia parduotuvė, kur galima pavalgyti vietinio maisto, ką galima pamatyti aplinkui. Klausdavau vietinių žmonių taip pat. Informacijos yra labai daug, tik reikia domėtis ir pasiruošti. Tad patarimas būtų: susiieškoti kiek įmanoma daugiau informacijos apie tai, kur keliausite, kaip keliausite, ką norėtumėte pamatyti ir t.t. Dėl baimių pasakysiu tik tiek – su jomis reikia susigrumti. Jas reikia nugalėti. Juk nieko nėra neįmanomo, o grįžti į žiurkių lenktynes visada galima. Limitai yra mūsų galvose (šypsosi).
– Jurga, ačiū, kad sutikote atsakyti į mano klausimus ir su mūsų 77.lt skaitojais pasidalinti savo išskirtine gyvenimo patirtimi. Kuo geriausios kloties Jums ir didžiausios sėkmės! Lauksime Jūsų šeimos naujų įspūdžių Jūsų Instagrame @bravetraveling.
