Lėtinis skausmas: suprasti jo poveikį ir įveikti iššūkius
Lėtinis skausmas, apibrėžiamas kaip ilgiau nei tris mėnesius trunkantis ar pasikartojantis skausmas, yra plačiai paplitusi sveikatos problema, su kuria susiduria apie 20 proc. žmonių visame pasaulyje. Skirtingai nuo ūmaus skausmo, kuris tarnauja kaip pavojaus mechanizmas, rodantis tiesioginį sužalojimą ar ligą, lėtinis skausmas dažnai tęsiasi ilgiau nei gydymo procesas ir tampa savarankiška liga.
Chroniški arba lėtiniai skausmai kamuoja žmones ilgą laiką ir vargina kūną bei smegenis. Tai ne tik išplėstinė ūmaus skausmo versija, bet jam būdingi esminiai nervų sistemos pokyčiai, kurie gali apsunkinti gydymą. Lėtinį skausmą gali sukelti įvairios ligos, įskaitant artritą, fibromialgiją, migreną, vėžį, nervų pažeidimus ir nugaros problemas[1].
Nuolatinis skausmas gali turėti varginantį fizinį poveikį nes pacientai dažnai jaučia judėjimo sutrikimus, energijos trūkumą, miego sutrikimus ir susilpnėjusią imuninę funkciją. Dėl fizinio krūvio gali būti labai sunku atlikti tokius paprastus veiksmus kaip vaikščiojimas, stovėjimas ar net sėdėjimas, o tai dažnai lemia neįgalumą ir prastesnę gyvenimo kokybę.
Lėtinio arba chroniško skausmo įtaka neapsiriboja vien fizinėmis kančiomis, bet dažnai atsiliepia ir psichinei sveikatai. Jis gali sukelti psichologines reakcijas, pavyzdžiui, pyktį, liūdesį, nerimą ir depresiją. Nuolatinė kova su skausmu gali sukelti emocinį nuovargį, mažinti atsparumą ir dažnai sukelti beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmą.
Lėtinis skausmas taip pat gali sukelti judėjimo baimę (kineziofobiją), nes judėjimas siejamas su skausmu, todėl susidaro užburtas skausmo, sumažėjusio fizinio aktyvumo ir tolesnio sveikatos pablogėjimo ratas. Ši nuolatinė kančios būsena taip pat gali sukelti kognityvinių funkcijų sutrikimų, įskaitant atminties ir sprendimų priėmimo sunkumus[2].
Socialinės ir ekonominės pasekmės kamuoja nuolat kenčiančius skausmą
Nenumaldomas lėtinio skausmo pobūdis gali smarkiai paveikti socialinius santykius ir vaidmenis. Dėl skausmo gali būti apribota arba visiškai atsisakyta veiklos su šeima ir draugais, todėl gali atsirasti izoliacijos ir vienatvės jausmas. Kai kurie žmonės, kurie yra kamuojami nuolatinio skausmo, atsisako mėgstamos veiklos, atsiriboja nuo artimųjų[3].
Deja, tokie pokyčiai reiškia ir socialinę segregaciją, vienišumą. Kartais chroniško skausmo sindromai baigiasi ir sunkiais psichologinių ligų epizodais, depresija. Žmonėms sunku susigyventi, prisitaikyti prie būklės ir sukurtų iššūkių todėl ligoniai pasiduoda ir nebetenka vilčių, kad būklė kada pagerės.
Visuomenės lygmeniu dėl lėtinio skausmo padidėja sveikatos priežiūros paslaugų naudojimas, sumažėja produktyvumas ir atsiranda didelė ekonominė našta, psichologinės problemos. Lėtinį skausmą patiriantiems asmenims gali būti sunku išlaikyti darbą, o dėl to atsirandančios finansinės bėdos ir nekontroliuojama fizinė būklė gali sukelti dar didesnį stresą ir sustiprinti skausmą[4].
Nepaisant lėtinio skausmo keliamų iššūkių, yra strategijų, kaip suvaldyti jo poveikį.
- Daugiadisciplininis požiūris: lėtinio skausmo gydymas dažnai reikalauja komandinio požiūrio, kuriame dalyvauja gydytojai, kineziterapeutai, psichologai ir kiti sveikatos priežiūros specialistai. Toks požiūris užtikrina, kad bus atsižvelgta į visus paciento skausmo aspektus (fizinį, emocinį, socialinį).
- Skausmo valdymo metodai: tai farmakologinis gydymas, fizinė terapija, kognityvinė elgesio terapija, sąmoningumo ir atsipalaidavimo technikos, gyvenimo būdo pakeitimai (pvz., mityba ir fiziniai pratimai), o kai kuriais atvejais net chirurginės intervencijos.
- Psichoterapija: psichoterapija: psichologinis gydymas, pavyzdžiui, kognityvinė elgesio terapija, gali būti naudinga kuriant įveikos mechanizmus, padedančius valdyti lėtinio skausmo emocinį poveikį.
- Tarpusavio parama: labai naudinga gali būti panašius sunkumus patiriančių asmenų parama. Asmeninės ir internetinės paramos grupės suteikia galimybę dalytis patirtimi, įveikimo strategijomis ir emocine parama.
- Advokacija ir informuotumas: visuomenės supratimo apie lėtinį skausmą skatinimas gali padėti mažinti stigmą ir gerinti priežiūros prieinamumą. Švietimas taip pat gali paskatinti mokslinius tyrimus ir politikos pokyčius, kad būtų sprendžiamas lėtinio skausmo poveikis visuomenei.
Skausmo tolerancijos didinimas gali padėti gyventi lengviau
Skausmas, kad ir kaip ilgai trunkantis, yra nemalonus jutiminis ir emocinis išgyvenimas, susijęs su tikru ar galimu audinių pažeidimu, yra visuotinė žmogaus patirtis. Jis yra labai svarbi organizmo perspėjimo sistema, įspėjanti apie galimus sužalojimus ir kenksmingas būkles.
Tačiau nuolatinis skausmas gali trukdyti kasdienei veiklai ir bendrai gyvenimo kokybei. Skausmo tolerancija, apibrėžiama kaip didžiausias skausmo lygis, kurį žmogus gali ištverti, gali labai skirtis tarp atskirų žmonių. Įmanoma rasti būdų, kurie padės pagerinti toleranciją skausmui.
Reguliarus fizinis aktyvumas gali būti labai svarbus veiksnys didinant toleranciją skausmui. Fiziniai pratimai skatina endorfinų, natūralių skausmą malšinančių medžiagų, gaminamų reaguojant į stresą ar diskomfortą, išsiskyrimą. Šios cheminės medžiagos sąveikauja su smegenyse esančiais receptoriais ir mažina skausmo suvokimą. Reguliari mankšta taip pat gerina bendrą fizinę būklę ir atsparumą, o tai gali padėti organizmui geriau atlaikyti skausmą.
Akupunktūra gali pagelbėti ir šioje srityje. Nustatyta, kad ši senovinė kinų praktika padeda padidinti atsparumą skausmui. Manoma, kad ji veikia skatindama endorfinų išsiskyrimą ir veikdama autonominę nervų sistemą. Akupunktūra dažnai taikoma lėtiniam skausmui, pavyzdžiui, nugaros, kaklo ir osteoartritui malšinti.
Kai kurie vaistai gali padidinti skausmo toleranciją keisdami skausmo suvokimą. Pavyzdžiui, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) veikia mažindami uždegimą ir taip mažindami skausmą. Tam tikri antidepresantai ir antikonvulsantai taip pat gali būti naudojami lėtiniam skausmui malšinti. Tačiau dėl galimo šalutinio poveikio ilgalaikio šių vaistų vartojimo reikėtų imtis tik atidžiai prižiūrint gydytojui.
Psichologiniai metodai skausmo valdymui: nusiteikimas ir požiūris į gyvenimą
Kognityvinė elgesio terapija (KET) dažnai gelbėjantis metodas. CBT yra psichologinio gydymo būdas, kuris gali būti veiksmingas valdant skausmą. Ji veikia padėdama asmenims suprasti, kaip jų mintys ir jausmai veikia jų elgesį. Skausmo kontekste CBT gali padėti pakeisti skausmo suvokimą ir pagerinti įveikimo strategijas. Tokios technikos kaip atsipalaidavimo mokymas, streso valdymas ir skausmo įveikimo įgūdžių lavinimas dažnai yra CBT metodo, skirto skausmui valdyti, dalis.
Sąmoningumas ir meditacija ne vienam kenčiančiam skausmus padeda nurimti ir susitelkti ties kitais gyvenimo aspektais. Šiais būdais siekiama sutelkti dėmesį į dabarties akimirką ir priimti ją nevertinant. Sąmoningumas gali padėti žmonėms atskirti fizinį skausmo pojūtį nuo jo sukeliamų emocinių kančių, o meditacija gali padėti sumažinti stresą ir nerimą, kurie, kaip žinoma, sustiprina skausmo suvokimą.
Hipnozė gali būti naudojama siekiant pakeisti skausmo suvokimą, kai asmenys patenka į gilaus atsipalaidavimo būseną ir įteigiama, kad skausmas gerėja. Hipnozė gali būti ypač veiksminga sergant lėtiniu skausmu, įskaitant fibromialgiją, artritą ir su vėžiu susijusį skausmą. Žinoma, yra ir kitos gyvenimo būdo intervencijos, galinčios padėti.
Subalansuota mityba gali padėti geriau toleruoti skausmą, nes mažina uždegimą organizme. Maisto produktai, kuriuose gausu omega-3 riebalų rūgščių, pavyzdžiui, žuvis ir linų sėmenys, gali padėti valdyti uždegimines reakcijas. Taip pat vaisiuose ir daržovėse esantys antioksidantai gali padėti sumažinti oksidacinį stresą, kuris yra susijęs su įvairiomis skausmingomis būklėmis.
Geras miegas gali būti labai naudingas skausmo toleravimui. Lėtinis miego trūkumas gali sustiprinti jautrumą skausmui, todėl geros miego higienos palaikymas gali padėti valdyti ir padidinti toleranciją skausmui. Palaikančių asmenų buvimas šalia gali labai pagerinti toleranciją skausmui. Dalijimasis skausmo patirtimi su empatiškais klausytojais gali suteikti emocinį palengvėjimą, sumažinti suvokiamą skausmo stiprumą.
Norvegijos tyrėjai teigia, kad fizinis aktyvumas didina toleranciją skausmui
Tolerancijos skausmui didinimas yra daugialypis procesas, reikalaujantis integruoto požiūrio. Fiziniai, psichologiniai ir gyvenimo būdo veiksniai atlieka lemiamą vaidmenį[5]. Kai kurios strategijos gali iš karto palengvinti skausmą, o kitoms gali prireikti daugiau laiko, kad pasireikštų rezultatai. Svarbu suprasti, kad kiekvieno žmogaus patirtis su skausmu yra unikali, todėl metodas, kuris tinka vienam žmogui, gali netikti kitam.
Todėl individualios skausmo valdymo strategijos turėtų būti kuriamos vadovaujant sveikatos priežiūros specialistams. Idealiu atveju šios strategijos turėtų skatinti ne tik didesnę toleranciją skausmui, bet ir geresnę gyvenimo kokybę. Tačiau mokslininkai nuolatos ieško lengvesnių ir prieinamų būdų skausmo valdymui.
Potencialus terapinis metodas lėtiniam skausmui mažinti galėtų būti paprastas ir visiems prieinamas metodas – fizinis judėjimas. Neseniai Norvegijoje atliktame tyrime pabrėžiamas ryšys tarp reguliaraus fizinio aktyvumo ir geresnio skausmo toleravimo, todėl galima daryti prielaidą, kad aktyvus gyvenimas gali būti labai naudingas tiems, kurie kovoja su lėtiniu skausmu.
Šiame novatoriškame tyrime pabrėžiama, kad aktyvų gyvenimo būdą gyvenantys asmenys pasižymi didesniu gebėjimu toleruoti skausmą, palyginti su sėdimą darbą dirbančiais asmenimis. Tyrimo autoriai, tarp kurių buvo ir Šiaurės Norvegijos universitetinės ligoninės doktorantas Andersas Årnesas, pabrėžė, kad fizinio aktyvumo pradėjimas arba jo tęsimas laikui bėgant gali labai pagerinti žmogaus gebėjimą ištverti skausmą.
Fizinis aktyvumas neprivalo būti intensyvus, kad turėtų poveikį
Kad ir kokia forma tai būtų daroma, svarbiausia yra užsiimti tam tikra fizine veikla, teigė tyrėjas ir jo kolegos. Tyrėjai atliko išsamią duomenų, surinktų iš daugiau nei 10 000 suaugusiųjų, analizę. Šie dalyviai dalyvavo didesnėje gyventojų apklausoje, kuri buvo periodiškai atliekama visoje Norvegijoje. Buvo kruopščiai išnagrinėti duomenys iš dviejų skirtingų laikotarpių: 2007-2008 ir 2015-2016 metų.
Komanda tyrė dalyvių savarankiškai nurodytą fizinio aktyvumo lygį ir vertino jų atitinkamą skausmo toleranciją. Dalyvių skausmo tolerancijai matuoti buvo naudojamas rankų įmerkimo į šaltą vandenį testas. Rezultatai atskleidė įtikinamą dėsningumą: dalyviai, kurie nurodė užsiimantys fizine veikla bet kuriuo iš dviejų tyrimo laikotarpių, pasižymėjo didesne skausmo tolerancija, palyginti su tais, kurie abiem laikotarpiais gyveno sėdimą gyvenimo būdą[6].
Be to, dalyviai, kurių bendras aktyvumo lygis buvo aukštesnis, pasižymėjo didesne skausmo tolerancija. Įdomu tai, kad asmenys, kurie nurodė, kad antruoju tyrimo laikotarpiu buvo fiziškai aktyvesni, palyginti su pirmuoju, pasižymėjo didesniu bendru skausmo toleravimo lygiu.
Nors tyrėjai nenustatė statistiškai reikšmingo ryšio tarp fizinio aktyvumo lygio ir skausmo tolerancijos pokyčių tarp dviejų tyrimo laikotarpių, bendra tendencija rodo, kad fizinio aktyvumo išlaikymas ar didinimas laikui bėgant yra susijęs su didesne skausmo tolerancija. Tai rodo, kad, pasak tyrimo autorių, fizinio aktyvumo didinimas galėtų būti veiksminga strategija lėtiniam skausmui mažinti ar net jo išvengti.
Vis dėlto jie įspėja, kad norint patvirtinti galutinį priežastinį ryšį tarp fizinio aktyvumo ir skausmo, reikia atlikti daugiau tyrimų. Būsimi tyrimai galėtų suteikti svarbių įžvalgų šioje daug žadančioje srityje ir dar labiau išaiškinti fizinio aktyvumo galimybes kovojant su lėtiniu skausmu.
