Vilniui smūgį paruošė architektai, o Plungei grėsmę kelia paminklas B. Lubiui?

Jonušo Radvilos rūmų komplekso projektas – smūgis Vilniaus senamiesčiui?

Lietuvos paveldosaugininkai kelia triukšmą dėl Vilniaus senamiestyje planuojamo Jonušo Radvilos rūmų komplekso projekto, o Plungėje – dėl paminklo Bronislovo Lubio atminimo įamžinimui.

Teigiama, kad Vilniaus senamiesčiui, kuris yra saugomas, architektai susiruošė suduoti skaudų smūgį – čia planuojamas Jonušo Radvilos rūmų pastatų komplekso ir jo prieigų projektas neatitinka paveldosaugininkų vizijų. Iš 33 pretendentų išrinktas „RRUMAI“ projektas. Jis, tiesa, dar tebelaukia pritarimo iš Vilniaus savivaldybės.

Šiam projektui nemažai kritikos buvo išsakyta Valstybinės kultūros paveldo komisijos posėdyje, kuriame dalyvavo ir projekto autoriai. Ir nors daliai komisijos narių „RRUMAI“ parengtas projektas pasirodė visiškai tinkamas ir nekėlė jokių klausimų, pasigirdo ir gerokai griežtesnių vertinimų.

Komisijos nariai D. Vasiliūnienė, D. Puodžiukienė ir A. Gučas nuogąstavo, kad nauji, moderniomis medžiagomis padengti pastatai pernelyg dominuos, kad jie neturi vilnietiško jaukumo, o visam rekonstrukcijos projektui trūksta simetriškumo ir vientisumo. 

A. Gučo manymu tai smūgis Vilniaus Senamiesčiui. 

Projektas jau paruoštas, ir radikaliai jį keisti galimybių kaip ir nebėra, tačiau šiokius tokius pakeitimus padaryti dar galima. 

Paveldosaugininkai prašė, kad projekto autoriai dar paieškotų jautresnių sprendimų, sumažintų mastelį, pagalvotų, kaip projektą priartinti prie Vilniaus senamiesčio stilistikos, neakcentuojant modernumo. Tiesa, projekto vaizdinė medžiaga rodo, kad modernumo ten tikrai netrūksta. 

Kaip būtų tvarkoma J. Radvilos rūmų viešoji erdvė?

„Vienas esminių projekto tikslų – kokybiškos viešos erdvės suformavimas, aiškiai išskiriant Radvilų rūmų kiemą ir žaliąją miesto aikštę ties Vilniaus gatve. Pokaryje nugriovus tankų perimetrinį užstatymą, buvo suformuota atvira erdvė su neapibrėžta funkcija ir parkingu.

Šį sluoksnį traktuojame kaip paskutinį naujausią XX a. modernistinės erdvės intervenciją, kurią siūlome kaip lygią plokštumą, suformuoją iš didelio formato sidabrinio granito plokščių. Ši lygi plokštuma judant link Radvilų rūmų palaipsniui transformuojama <…> ir atliktų kelias funkcijas; paskirstytų viešą erdvę skirtingam naudojimui; lygi dalis – intensyviam pėsčiųjų ir dviračių eismui palei Vilniaus g., palaipsniui žemėjančios pandusais buvusio užstatymo kiemų zonose, bei amfiteatro elementais sukuria teatrališką nusileidimą į XVII a. Radvilų rūmų lygį “, – rašoma projektiniuose siūlymuose^[1].

Projektas derintas taip, kad planuojama išsaugoti daugumą jau augančių medžių, nors kai kuriuos teks ir nukirsti – pokario metais sodintų liepų išsaugoti nepavyks.

Taip pat saugotinoje teritorijoje numatoma įkurti lauko kavinukę, muziejaus parduotuvę. Teritoriją prie Vilniaus g. siūloma gausiai apželdinti nauja augmenija.

Plungės parke paminklo B. Lubiui gali ir nebūti

Kitas ne mažiau klausimų ir diskusijų paveldosaugininkams keliantis projektas – B. Lubio atminimo įamžinimas Plungėje.

Profesorius, architektas Algridas Žebrauskas plungiškiams pristatė projektą – Bronislovo Lubio bronzinę skulptūrą, kuri, planuojama, stovės miesto parke. Paminklo įrengimo vietoje planuojama ir 23 kv. m. ploto aikštelė.

Pasak A. Žebrausko, aikštelėje būtų panaudoti tokie patys kaip greta esančio tilto elementai, todėl vaizdas būtų vientisas, o pati aikštelė funkcionuotų ir kaip apžvalgos aikštelė, nuo kurios parko lankytojams atsivertų Babrungo upės slėnio grožis. 

Planuojama pastatyti suoliukų ir taip tą vietą padaryti turistų traukos centru.

Pati B. Lubio skulptūra būtų 2,2 m. aukščio.

„Tai nebus klasikinė skulptūra, nes ir pati idėja yra Lubį pristatyti kaip žmogų, kuriam Plungė buvo svarbi, todėl jis savo povyza tarsi kvies visus į parką. Jis stovės atsisukęs nugara į rūmus, laisva, paprasta poza. Siekiame jį parodyti kaip tęsėją kunigaikščių Oginskių darbų, kurie taip pat rūpinosi ne tik kultūra, bet ir plungiškių verslumu. Juk ir Lubys savo veikla parodė, kad jis atidavė duoklę ne tik kultūrai. Savo poza jis lyg užduotų verslininkams klausimą, o ką jūs duodate Plungei? Dalijimasis juk yra svarbiausias verslo bruožas“, – kalbėjo A. Žebrauskas^[2].

Vis dėlto dėl šių planų džiaugiasi ne visi. Tiesa, paminklui iš esmės niekas neprieštarauja, tačiau sudvejota dėl vietos, kur jį norima statyti.

Su abejonėmis į Valstybinę kultūros paveldo komisiją kreipėsi Plungės visuomenininkai – klubas „Oginskių dvaro bičiuliai“ ir kultūros draugija „Saulutė“. 

Pasirodo, kreiptasi ne veltui – Paveldo komisijos teisininkas Artūras Bundonis priminė, kad Plungės dvarui ir jo parkui yra taikomi specialieji paveldosauginiai reikalavimai, o paminklas keistų vertingąsias Oginskių dvaro komplekso savybes, todėl jo patvirtinimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams. 

Tiesa, paaiškėjus, kad vieta, kurioje numatyta statyti paminklą, toli gražiu ne pati tinkamiausia, sudvejota ir pačios skulptūros menine verte. Esą tokių bronzinių skulptūrų – kaip grybų po lietaus kiekviename Lietuvos kampelyje, nieko originalaus, kad būtų verta net galvoti apie leidimą tokiu kūriniu gadinti saugomą teritoriją^[3].

„Klubas „Oginskių dvaro bičiuliai“ neprieštarauja Plungės garbės piliečio įamžinimui, tačiau nesutinka dėl pasirinktos vietos. Manome, kad istoriniame parke netinka statyti skulptūras, nesiejamas su dvaro sodybos istorija. 

Šis paminklas atsirastų be meninio-architektūrinio konkurso, neatsižvelgiant į dvaro sodybos specialųjį planą bei paveldu besirūpinančių žmonių išsakytus nuogąstavimus. Ar tikrai paversime kunigaikščių Oginskių parką šiuolaikinių skulptūrų panoptikumu?“, – savo socialiniame tinkle rašo mokytoja, klubo narė Irena Stonkienė^[4].

Bronislovui Lubiui suteiktas Plungės garbės piliečio vardas

B. Lubys plungiškiams yra svarbus žmogus. Jis – technologijos mokslų daktaras, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordino kavalierius, buvęs AB „Achema“ prezidentas, AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ prezidentas, koncerno „Achemos grupė“ prezidentas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, IFA tarptautinės trąšų asociacijos Paryžiuje tarybos narys, A. Brazausko fondo tarybos narys.

B. Lubys gimė, mokėsi ir dirbo Plungėje. Buvo įvairių parodų sidabro ir bronzos medalių laimėtojas, LR mokslinės techninės disertacijos premijos laureatas, pelnė daug sportinių apdovanojimų.

Kartu su 15 žymiausių Lietuvos žmonių įkūrė Algirdo Brazausko fondą, skirtą jauniems mokslininkams ir studentams remti. B. Lubys nuolat rėmė cheminės inžinerijos specialistų rengimą KTU Cheminės technologijos fakultete, padėjo stiprinti materialinę ir techninę bazę. Jo iniciatyva įkurtas mokymo centras, populiarinantis cheminės inžinerijos profesiją tarp moksleivių.

1998 m. B. Lubys apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu, Nepriklausomybės medaliu (2000), Lenkijos Respublikos Komandoro laipsnio ordinu (2001). 2002 m. jam buvo paskirta tarptautinė Petro Didžiojo vardo premija. B. Lubys – Jonavos rajono garbės pilietis (2000), KU Garbės daktaras (nuo 2001 m.)^[5].

Šio žmogaus atminimas svarbus ne tik plungiškiams. Lietuvos istorijoje B. Lubys paliko ryškų pėdsaką, tačiau kaip gimtinė įamžins jo atminimą, kol kas taip ir lieka neaišku.