- Iš kur atsirado celibatas?
- Kunigai šiandien: iššūkiai ir galimybės
- Celibatas: neliečiama dogma ar keistina disciplina?
- Lietuvos perspektyva: ar esame pasirengę pokyčiams?
Iš kur atsirado celibatas?
Kunigų celibatas – šventa tradicija ar atgyvenęs reikalavimas? Psichologai pabrėžia, kad emocinio ryšio trūkumas gali turėti neigiamą poveikį kunigų psichologinei sveikatai, o sociologai ir teologai ragina pergalvoti celibato prasmę XXI amžiuje. Ar laikas peržiūrėti šią Bažnyčios discipliną ir suteikti kunigams galimybę suderinti tarnystę su šeimos gyvenimu?
Ankstyvoji krikščionybė neturėjo celibato reikalavimo. Apaštalas Petras, laikomas pirmuoju popiežiumi, buvo vedęs vyras. Tačiau IV amžiuje Vakarų Bažnyčia pradėjo formuoti celibato idėją, remdamasi dviem pagrindiniais argumentais: pirma-dvasinis tyrumas, kuomet buvo manoma, kad be šeimos atsakomybių, kunigas galėtų visiškai atsidėti Dievui ir bendruomenei ir antra, bažnyčios turtų apsauga, nes celibatas užkirstų kelią paveldėjimo problemoms, nes kunigo turtas liktų Bažnyčiai, o ne šeimai.
Lūžis įvyko 1139 metais, kai Laterano II susirinkimas įvedė privalomą celibatą visiems dvasininkams. Šį susirinkimą, vykusį Laterano bazilikoje Romoje, sušaukė popiežius Inocentas II, siekdamas panaikinti skilimą, kilusį dėl antipopiežiaus Anakleto II išrinkimo. Šiame susirinkime buvo priimti 30 kanonų, tarp jų ir celibato įtvirtinimas. Tai ne tik stiprino Bažnyčios drausmę, bet ir užtikrino kunigų neliečiamybę bei uždraudė jiems užsiimti pasaulietinėmis profesijomis.
Tačiau ar celibatas, priimtas viduramžių Bažnyčios kontrolės tikslais, vis dar aktualus XXI amžiuje?
Kunigai šiandien: iššūkiai ir galimybės
Šiandien kunigų gyvenimo realybė gerokai pasikeitusi. Lietuvoje daugelis parapijų susiduria su dvasininkų trūkumu, o likę kunigai turi aptarnauti kelias bendruomenes. Tai reiškia nuolatinį darbą, emocinį spaudimą ir mažai laiko asmeninei gerovei. Lietuvoje kasmet mažėja kunigų. Kai kurios parapijos liko be nuolatinio dvasininko, o jauni vyrai retai renkasi kunigystę. Kunigai, neturėdami šeimos ar artimos emocinės paramos, dažnai jaučiasi vieniši. Psichologai pastebi, kad tai daro neigiamą poveikį jų tarnystei ir pačiai Bažnyčiai. Rytų apeigų katalikų Bažnyčia, kur kunigams leidžiama vesti, rodo, kad vedę kunigai gali puikiai derinti dvasininkystę ir šeimos gyvenimą. Jie geriau supranta parapijiečių iššūkius, ypač šeimos ir vaikų auklėjimo klausimais.
Kunigas iš mažo Lietuvos miestelio prisipažino, kad celibatas jam tapo "nepakeliama našta". Nusprendęs palikti kunigystę, jis sukūrė šeimą ir tapo aktyviu parapijos nariu kaip pasaulietis. Noras tarnauti Dievui ir gyventi pilnavertį šeimos gyvenimą nėra nesuderinami.
Celibatas: neliečiama dogma ar keistina disciplina?
Svarbu suvokti, kad celibatas nėra dogma. Tai disciplina, kuri gali būti pakeista. Popiežius Pranciškus ne kartą yra užsiminęs, kad celibato klausimas – atviras diskusijai. Be to, istorija jau parodė, kad Bažnyčia gali prisitaikyti prie laikmečio poreikių. Vatikano II susirinkimas – tai dvidešimt pirmasis visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas, vykęs 1962–1965 metais Vatikane. Jį sušaukė popiežius Jonas XXIII, o užbaigė popiežius Paulius VI. Susirinkimas buvo skirtas Bažnyčios atsinaujinimui ir atvirumo šiuolaikiniam pasauliui stiprinimui. Priimta 16 svarbių dokumentų, kurie reformavo liturgiją, skatino pasauliečių aktyvų dalyvavimą, iškėlė tikėjimo laisvės principą, ekumenizmą bei pagarbą kitų religijų ir netikinčiųjų įsitikinimams. Tai tapo kertiniu šiuolaikinės Katalikų Bažnyčios pokyčių akcentu.
Jaunas teologijos studentas iš Kauno teigė, kad kunigystės idėja jam buvo patraukli, tačiau jis nenorėjo atsisakyti svajonės turėti šeimą. Jis tikisi, kad vieną dieną celibatas taps pasirinkimu, o ne privalomu reikalavimu.
Lietuvos perspektyva: ar esame pasirengę pokyčiams?
Diskusija apie celibatą Lietuvoje vis dar menkai išplėtota, tačiau klausimas aktualus. Kunigų trūkumas, mažėjantys pašaukimai ir parapijų poreikiai verčia klausti: ar Bažnyčia pasirengusi keistis? Vedę kunigai galėtų pritraukti daugiau pašaukimų, nes daug vyrų, turinčių pašaukimą, nenori atsisakyti šeimos gyvenimo. Vedę kunigai geriau suprastų šeimų problemas ir galėtų būti artimesni savo bendruomenei. Turėdami šeimą, kunigai jaustųsi mažiau izoliuoti ir labiau palaikomi. Parapijietė pasakojo apie savo kunigą, kuris dažnai atrodė pavargęs ir užsidaręs. Ji svarstė, kad šeimos parama galėtų padėti jam geriau susidoroti su sunkumais ir būti atviresniam bendravimui.
Kunigų celibatas, kadaise buvęs dvasinio idealizmo išraiška, šiandien tampa iššūkiu. Lietuvoje, kur Bažnyčia susiduria su kunigų trūkumu ir mažėjančiu pašaukimų skaičiumi, celibato atsisakymas galėtų būti reikšmingas žingsnis, padedantis išlaikyti ryšį su tikinčiaisiais ir pritraukti naujų kunigų. Galbūt atėjo metas nebijoti permainų? Gal laikas pradėti diskusiją, kuri galėtų pakeisti ne tik kunigų gyvenimą, bet ir Bažnyčios santykį su visuomene?
Diskusijos apie kunigų celibato privalomumą Katalikų Bažnyčioje vyksta jau ne vienerius metus, o pastaruoju metu kai kurie aukšto rango dvasininkai viešai išreiškė palaikymą celibato taisyklių peržiūrėjimui. 2024 metų sausį Maltos arkivyskupas Charlesas Scicluna, priklausantis popiežiaus Pranciškaus patarėjų ratui, pareiškė, kad kunigams turėtų būti leista tuoktis. Jis teigė: „Jei būtų mano valia, aš pakeisčiau taisykles, anot kurių, kunigas turi laikytis celibato. Kodėl mes turime prarasti geru kunigu galėjusį tapti jauną žmogų tik todėl, kad jis nori vesti?“ 2022 metais Miuncheno arkivyskupas kardinolas Reinhardas Marxas pasisakė už privalomo celibato panaikinimą Katalikų Bažnyčioje. Jis teigė, kad kai kuriems kunigams būtų geriau, jei jie būtų susituokę, ir pridūrė: „Manau, kad taip, kaip yra dabar, tęstis negali.“
Lietuvoje šiuo klausimu taip pat vyksta diskusijos. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius monsinjoras yra teigęs, kad celibato panaikinimas nebūtinai padidintų kunigų pašaukimų skaičių. Jis pabrėžė, kad celibatas nėra dogma, tačiau jo panaikinimas gali neatnešti laukiamų rezultatų. Taigi, nors kai kurie dvasininkai pasisako už celibato taisyklių peržiūrėjimą, nuomonės šiuo klausimu yra įvairios, o diskusijos tęsiasi tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu.
Mokslininkai ir tyrėjai nagrinėja kunigų celibato klausimą iš įvairių perspektyvų, įskaitant psichologinę, sociologinę ir teologinę. Ispanų psichologas prof. Aquilino Polaino Lorente analizavo celibato poveikį asmens realizacijai ir psichologinei sveikatai. Jis pabrėžė, kad celibato besilaikančio kunigo gyvenimas reikalauja psichofiziologinės ir moralinės pusiausvyros, ir kad ne kiekvienas asmuo yra tam tinkamas. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad prigimties suvaržymų negali kompensuoti vien tik malonė. Filosofas Povilas Aleksandravičius teigia, kad celibato prievolė, atsiradusi siekiant iškelti dvasininkų luomą aukščiau pasauliečių, šiandien praktiškai nefunkcionuoja. Jis mano, kad celibatas tampa našta Bažnyčiai ir daugelio problemų šaltiniu. Lietuvos filosofas Antanas Maceina savo veikale „Bažnyčia ir pasaulis“ nagrinėjo celibato ir kunigystės santykį. Jis pabrėžė, kad celibatas nėra dogma, o teisinė nuostata, kuri istorijos eigoje gali būti pakeista. Maceina taip pat atkreipė dėmesį, kad egzistuoja kunigystė be celibato, pavyzdžiui, Rytų Bažnyčioje.
Kalėdų metas – tai laikas, kai atgaiviname savo tikėjimą, gilinamės į vertybes ir dalinamės viltimi su artimaisiais. Ar gali būti tinkamesnė proga apmąstyti, kaip Bažnyčia galėtų dar labiau priartėti prie žmonių? Šventinis laikotarpis įkvepia svarstyti ne tik apie mūsų asmeninius, bet ir visuomeninius pokyčius. Galbūt kaip tik dabar verta drąsiai kelti klausimą: ar ne metas kunigams suteikti laisvę rinktis šeimą ir kartu išlaikyti pašaukimą? Užteks gyventi vienatvėje, kuri kartais niekur nenuveda. Leiskime ir kunigams būti žemiškai laimingiems.
Galbūt atėjo metas nebijoti permainų? Gal laikas pradėti diskusiją, kuri galėtų pakeisti ne tik kunigų gyvenimą, bet ir Bažnyčios santykį su visuomene?
Ar Lietuva pasirengusi ,,nuimti“ celibatą nuo kunigų?
Atsakymas priklauso nuo mūsų visų...