Neskubėkite – pasimėgauti momentu yra būtina
Medis yra „šiek tiek“ ateities simbolis. Tačiau jis taip pat yra tarsi užburti vartai į praeitį – fraktalinis pasiekimas, nukreiptas už gyvosios atminties ir už mūsų žmonijos istorijos ribų į nesuvaldomo laiko amžius.
Moksline prasme medis yra ir amžina mirtis, ir praktiškai nemirtingas objektas. Tuo tarpu šis amžinai mirštantis nemirtingumas atsiranda tada, kai „stengiamasi“ viršyti mokslinius faktus; arba, dar paprasčiau – kai stovima po vienu seniausių pasaulyje medžių – senesniu už tolimiausią žinomą protėvį; senesniu už tavo šalį; senesniu nei šalies religija. Būtent tada mumyse kažkas pabunda – galbūt išdidintas mūsų pačių sielų supratimas, kurį nemaža dalis rašytojų matė medžiuose kartu su sielų giminystės suvokimu.
Akivaizdu, jog gamta yra išplėstas gyvybės portalas – didingas ir paslaptingas „kažkas“, sudarytas iš tų pačių žvaigždžių dulkių, kurios daro mus patirties skleidėjais. Ir tose žiniose – tuose neretai klaidinguose mokslo faktuose, kurie yra priešingi gimtajai tikrovės poezijai – galima atrasti paslėptą stebuklingąjį lobį.
Ir iš tiesų, karūnuodami vietinę sekvoją, galime perteikti laikinąją jos didybę: ramus žiedų nusėdimas (beveik rožinė pavasarinė mediena, nejučia besibaigianti tamsia vasarinės medienos juosta), tęsiasi tūkstantmetis po tūkstantmečio, milimetras po milimetro, ir tai skatina laiko bangavimą.
Tokiu nuostabiu būdu baimė gali sukelti nuostabą, paskui – dabartinio momento pajautimą, veik meditaciją, kurios daugeliui nūdienoje taip trūksta.
Vystykite savo vidinį stuburą
Tam tikros medžių rūšys, kaip žinoma, išlieka žymiai ilgiau nei kitos[1]. Ir visgi, smalsu, kodėl, pavyzdžiui, sulaukę septyniasdešimt penkerių metų kai kurie medžiai nyksta, o ąžuolas tuo tarpu gyvena netgi tris šimtus vasarų, kaip kad gigantiškoji sekvoja, auganti be senatvės požymių, kol tiesiogine to žodžio prasme ją iš žemės nusviedžia dangaus laužas, seisminė nuošliauža ar dinamito užtaisas[2]?
Vienas atsakymas gali slypėti pačioje suloje – maistinių medžiagų, sukauptų medžių šaknyse, tirpale, mat nors ugnis, ko gero, sunaikins plonažieves jaunas sekvojas, vienintelis metas, kuriuo pastaroji gali prasiskverbti į juos, yra tada, kai prie pagrindo susikaupia degios medžiagos, ilgainiui patenkančios į medieną.
Šiaip ar taip, net ir tada atrodo, jog ugnis niekada nesuryja puikaus seno augalo egzemplioriaus, kad ir kaip ji stengtųsi prisibelsti į jo šerdį. Taip yra todėl, kad didelis tanino (rauginės augalinės medžiagos) kiekis turi tokį patį gydomąjį poveikį kaip tanino rūgštis, kai ją tepame ant nudegintos vietos.
Dėl šios priežasties darosi aišku, kad kai kuriems medžiams gaisro padarytos žalos atitaisymas yra beveik stebuklingas procesas: jis prasideda iš karto, ir net jei žaizda tokia plati, kad ją uždengti prireiktų tūkstančio metų, drąsus augalas tuoj pat imasi „reikalo“, tarsi laikas nereikštų absoliučiai nieko.
Taip, galime sakyti, kad vieniems augalams pasisekė labiau nei kitiems – dalis gyvena išties ilgai, nes ugniai bei parazitams retai pavyksta šturmuoti gerai ginamą medžių citadelę. Tai taip pat parodo, kad dalis pasaulio kūrinijos yra iš ilgaamžės rasės – kad ir ką tai reikštų – nustelbiančios žmoniją, galinčią būti ir sąmoninga, ir, deja, apgailėtina vienu metu.
Be kliūčių auga tik kunigaikštystė, – duokite sau laiko
Nuo pat pradžių mažytė dygstanti sėkla turi įveikti daugybę galimų sunaikinimų: ji privalo priešintis kirminui ir „pabėgti“ nuo vėjo, arba pasiskolinti iš nesenstančios Emily Dickinson odės gyvų būtybių atsparumo receptą, kad galėtų įkalti savo šaknį, traukiančią vandenį iš dirvožemio, jog galiausiai išskleistų į dangų savo trapius, nuožmus daigus[3].
Visgi bujojimo (augimo, vystymosi ir gyvenimo) etapu kovos nulemtas ciklas ir toliau tęsiasi, mojuodamas išlikimo pirštine – kirmėlės apačioje, skruzdėlės viršuje, o kikiliai ir burundukai bei gobšios voverės prie legiono. Belieka tik išgyventi.
Kalbant apie visa ko brandumą, vystymosi procese medžiai pradeda įgauti stulpo formas su stipriu centriniu kamienu, kol pasirodo didelės „rankos“, – visa tai sukuria švelnią žalią lapiją, galiausiai pasikeičiančią į metalinę žalią. Taip atsiranda ir lygi pilka žievė, užleidžianti vietą sodriai raudonai brandos žievei.
Pagaliau augalo povyza, storesnė už Dzeuso antakius, pradeda įgauti giliausią toną pasaulio gelmėse.
Šiaip ar taip, milžiniškos sekvojos didybė yra ne tik įspūdingo masto, bet ir stulbinančio vaisingumo, mat per šimtmečius trunkantį savo gyvavimo laikotarpį vienas medis neša šimtus tūkstančių lapų bei žiedų, kurių kiekvienas liepsnoja šimtais sėklų – šimtais galimų didybių, kurių dauguma žus, suteikdamos gyvybę skruzdėlių kolonijoms ir paukščiams.
Tai tik dar kartą paliudys elementarų faktą, jog viskas, ką mes žinome apie gyvybę ir viskas, kas iš jos liko, yra sėklos be kranto ir žvaigždžių dulkės.
Šis pamąstymas apšviečia ne tik egzistencialistinio augalų atsinaujinimo unikalumą, bet ir žmogaus psichologiją, siūlančią dar kartą peržiūrėti savo asmeninius prioritetus, kurių per skubėjimą gyventi galime nepamatyti.
