Laisvė – tai priešnuodis vergijai
Dabar kiekvienas iš mūsų dezinfekuoja rankas, jog išvengtų purvo ir dar didesnio atskirties jausmo; tuo tarpu 3-jame dešimtmetyje dauguma amerikiečių reikalavo išgirsti tik „dezinfekuotą“ ateities prognozę. Kitaip sakant, versiją su pagražinimais, kuri it kokia sąmoningai pasirinkta iliuzija leistų daryti išvadą, jog viskas eis tik geryn.
Kuomet prieš kelis šimtus metų medvilnė buvo tapusi vertingiausia pasaulio preke, vergija ir griežtas elgesys su žmonėmis medvilnės laukuose buvo neatsiejama pasaulio ekonomikos įtvirtinimo galia. Ir tai, deja, vyksta netgi XXI amžiuje. Aišku, viskas nuo medvilnės persikėlė į modernesnį lygmenį, tačiau dalis mūsų vis dar stengiasi užsidengti ausis, kad negirdėti fakto, jog ekonomikos augimas iš esmės yra sąlyginės vergovės matas. Ir būtent tai, kas yra nutylima, neretai tampa dirva, skirta dar didesniam nepasitikėjimui keroti ir nepamatuotom prievolėm augti.
Mes, kaip pasipriešinimo sistemai iniciatoriai, galime tapyti freskas, kalbėti penkiomis pasaulio kalbomis ir (kartais) vidurnaktį groti būgnais, tačiau kai yra varžomos, atrodo, savaime suprantamos laisvės apraiškos, nuolankiai atsidūstame ir sugėrę šią tiesą panardiname ją kažkur kišenėje, jog prireikus galėtume sau priminti, kad eiti pas senyvą mamą kurį laiką yra draudžiama; tuo tarpu gavus leidimą grįžti atgal į darbą bei dar nespėjus apsidžiaugti paaiškėja, kad mes darbo visgi nebeturime. Ir čia yra tik menkas pavyzdys to, kaip laisvės skonis kinta burnoje priklausomai nuo to, kokiu būdu ją „padalina“ bei kaip įvynioja.
Be abejo, kaip ir senais laikais, taip ir šiandien – ant denio gulintis grandinėmis surakintas vergas negali pamatyti žemės, kol jam nepasakoma, kad tokia egzistuoja. Kita vertus, leistis į laisvės paieškas ir bandyti paprieštarauti santvarkai reikalauja žymiai daugiau pastangų. Tačiau negalime abejoti, kad vieną dieną mums ims ir pasiseks būti vieningiems.
Atleidimas liudija brandą
Emancipacija, kaip viena iš kolektyvinio triumfo apraiškų, dar niekada nebuvo tokia ryški: jei anksčiau daugelis valstijose esančių restoranų neaptarnaudavo juodaodžių klientų, tai šiuo metu mūsų kavinės neaptarnaus tų, kurie neturi pasų (žinoma, apie asmens tapatybę liudijantį dokumentą aš nekalbu); jei kadaise parduotuvės bei gamyklos atsisakydavo samdyti afroamerikiečius, tai šiuo metu tikėtina, jog į darbus neis tas, kuris neklausys valdininkų įsakymo. Tuo tarpu „saulėlydžio miesteliais“ gali tapti ta šalies dalis, kuri galvos priešingai ir šia „privilegija“ nepasinaudos.
Kaip žinia, mokslas sako, jog egzistuoja biologiškai skirtingos žmonių rasės, ir mes, europiečiai, esame aukštesnės kartos nariai. Aišku, „žemesniajai“ daliai šis rūšiavimas kelia sumaištį ir pyktį, tačiau, kita vertus, galbūt teisus buvo Aristotelis, sakydamas, kad pyktį atspindinčios civilizacijos sėklos pasodinimas savaime nėra geras ar blogas reiškinys – svarbiausia yra tai, kokiam tikslui ji bus panaudota[1].
Tiesa ta, kad mus gana dažnai lydi nenoras išgyventi visus savo jausmus bėgant nuo piktos žmonos, karčios darbo patirties ar „gatvinio“ konflikto, tačiau gyvenimas kinta, ir mums reikia prie jo prisitaikyti[2]. Tuo tarpu gebėjimas drąsiai ir apgalvotai veikti leidžia „apsigyventi“ dabartyje, izoliuojant kelias galingas dinamikas, formuojančias žmogaus tapatybę: kas įvyko ir kas turi įvykti.
Žinoma, visuomenė žmones vilioja būti bent truputį didesniais, sklandesniais, mažiau „kampuotais“ (besipriešinančiais), mažiau vienašaliais – daugiau atvirais, bet jaustis gyvi galime tik tada, kai būname savimi ir už tai kovojame.
Depresijos priešnuodis yra minčių paleidimas iš kalėjimo
Mes visi esame genijai – nuo vaiko iki pačio Einšteino, nes buvimas žmogumi leidžia patirti ir išreikšti grožį jaudinančiais būdais net ir tada, kai jaučiamės pasimetę.
Aišku, šiais neramiais laikais, kuomet dėl įvairių asmeninių bei profesinių keblumų tarnybos, teikiančios psichologinę pagalbą yra tiesiog „užtvindytos“ nesibaigiančiu žmonių srautu, prašančiu pagalbos, viltis kone menksta akyse, tačiau jos, be abejo, jokiu būdu negalima prarasti.
Kalbant apie keletą konkrečių priežasčių, kodėl kyla šis jausmų disonansas, galima paminėti tai, jog jį kelia reformos, neišpildyti lūkesčiai ar transformacijos reikalaujantys sprendimai. Tačiau nepaisant to, depresija vis tik yra liga, kurią patiriant negalima kalbėti apie konkretų priežastingumą – labiau apie veiksnius, kurių visada yra tiek psichologinių, tiek fiziologinių, ir kurie dargi būna skirtingo laipsnio bei yra linkę persipinti tarpusavyje[3].
Kita vertus, pažvelgus į kalvas, medžius, vasaros debesis ir saulėlydį mes negalime būti atsainūs – netgi iškreiptame pasaulyje mūsų planeta yra nuostabi ir tokia išlieka, kai pasaulis, rodosi, praranda blizgesį. Dargi išlieka darnūs ar nelabai vyro bei moters santykiai, metų laikų kaita, pomėgiai ir išskirtinės veido proporcijos, suteikiančios mums savotiško žavesio.
Tuo tarpu apmąstant pramoninės revoliucijos poveikį žmonijai, kurioje visi turi turėti vienodas galimybes užimti deramą vietą po saule be pažeminimo, gėdos jausmo ir stigmų, pastarosios, deja, neretai tampa svertu, lemiančiu savęs nuvertinimo mastelį.
Kitaip sakant, mūsų eros kaltė – tai suvaržymų eskalavimas, bandant priversti užmerkti akis prieš tiesą ir prieš tai, kas mus iš tikrųjų džiugina.
Aišku, pasaulį stelbianti masinė industrializacija ir evoliucija nesustoja – ji sukasi ratu tarsi gyvatė, įsikandusi sau į uodegą. Tačiau gero pavyzdžio rodymas yra pranašumas, ir būtent tai reikėtų plėtoti.
