Suprasti akimirksniu
  • Vilniuje užsimota uždaryti V. Krėvės-Mickevičiaus muziejų
  • Kas nutiks su V. Krėvės-Mickevičiaus daiktais – vis dar neaišku
  • V. Benkunsko komanda tęsia komunistų liniją
  • Visuomenininkai Vilniaus tarybos sprendimą vadina nepadoriu ir ragina pasirašyti peticiją
  • V. Krėvė-Mickevičius vis dar itin vertinamas gimtajame krašte ir Azerbaidžane
  • V. Krėvė-Mickevičius buvo iškilus Lietuvos kūrėjas, įtvirtinęs dzūkų tapatybės pamatą
  • Ar pasikeitus valdžiai iš istorijos puslapių trinsime dabar aukštinamus asmenis?
Šaltiniai
Valdas Benkun
Vilniaus politikai nusprendė panaikinti V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinį butą-muziejų. ELTA nuotrauka

Vilniuje užsimota uždaryti V. Krėvės-Mickevičiaus muziejų

Jau ne vienerius metus galime stebėti politikų siekius iš Lietuvos istorijos puslapių išplėšti lietuvių literatūros klasikus ar kitus savo kūryba ar nuveiktais darbais pasižymėjusius asmenis. Bandoma griauti paminklus, pervadinti jų garbei pavadintas mokymo įstaigas ar gatves, uždaryti jų muziejus ir visais kitais būdais naikinti istorinį mūsų visų paveldą.

O Vilniaus tarybai nusprendus vykdyti Vilniaus muziejų tinklo pertvarką, jau greitai drauge su kitu paveldu neteksime ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus. Tai vadinama šiuolaikišku požiūriu į muziejus ir kultūrą, mat panaikinus muziejus ir iš jų išnešus visus istorinius artefaktus, memorialiniai butai-muziejai virs literatūros centrais ar rezidencijomis.

Tačiau ko su tokiu neva šiuolaikišku požiūriu iš tiesų neteks Lietuva bei į Vilnių užsukantys užsieniečiai? Ir kodėl Vilniaus meras Valdas Benkunskas bei kiti savivaldybės politikai su žinomu lietuvių literatūros klasiku elgiasi panašiai, kaip kadaise elgėsi komunistai?

Kas nutiks su V. Krėvės-Mickevičiaus daiktais – vis dar neaišku

Keisčiausia tai, jog skubotai priimti sprendimai net nėra iki galo apgalvoti, kruopščiai numatant, kas nutiks šiose įstaigose saugomiems eksponatams ar pačių muziejų autentiškai aplinkai. Vilniaus valdininkai net negali atsakyti, kokios bus naujosios buvusio memorialinio buto-muziejaus funkcijos ir kodėl apskritai reikia naikinti tokias įstaigas.

Tą pripažįsta pats Vilniaus savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Tadas Rimdžius, aiškinantis, kad Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas yra atiduodamas VšĮ „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ žiniai. T. Rimdžius tikina, kad po pertvarkos V. Krėvės-Mickevičiaus butas kartu su kitais nebebus laikomas muziejumi. Vietoj to, iš trijų uždaromų padalinių bus formuojamas Literatūros centras. Tik kas nutiks su V. Krėvės-Mickevičiaus istoriniais eksponatais, kurie nebebus prieinami visuomenei, vis dar neaišku[1]:

„Ką daryti su šių muziejų rinkiniais – dar svarstysime. Yra akademinė pusė – ši dalis bus išsaugoma. Tačiau visuomenei jie nebeatliks muziejinės funkcijos. Patalpos atliks kitas funkcijas. <...> Dabar mes turime politinį Tarybos sprendimą, o po jo seks koncepcijos dėliojimai ir bandymas suprasti, ką su visu tuo daryti.“

T. Rimdžius tik šiek tiek užsimena apie galimybę iš muziejų padaryti rezidencijas užsieniečiams literatams. Pavyzdžiui, jei keliems mėnesiams į Vilnių atvyksta užsienio rašytojas, jis galėtų apsistoti autentiškame, seniau muziejumi buvusiame bute. Kitaip tariant, tai kas seniau buvo saugoma kaip lietuvių klasikos kūrėjo namai, taptų tiesiog savotišku viešbučio kambariu užsieniečiams.

Bus ištrintas net ir V. Krėvės-Mickevičiaus vardas, nes visos rezidencijos turės vieną pavadinimą – Literatūros centras. Vargu ar galima tai vadinti šiuolaikišku požiūriu į Lietuvos istoriją. Tai – tiesiog autentiškos, istorinės vietos naikinimas, drauge naikinant V. Krėvės-Mickevičiaus svarbą.

V. Krėvė 1927 metais. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
V. Krėvė 1927 metais. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

V. Benkunsko komanda tęsia komunistų liniją

Verta pažymėti, kad V. Krėvė-Mickevičius jau ne pirmą sykį tampa politikavimo auka. Panašiai kaip dabar elgiasi V. Benkunskas su kitais Vilniaus miesto savivaldybės atstovais, darė ir komunistai XX amžiuje.

Lietuvos TSR Liaudies komisarų taryba 1946 metais nusprendė atsikratyti lietuvių literatūros klasiko. Tuometiniai komunistai nutarė pašalinti V. Krėvę-Mickevičių iš Lietuvos TSR Mokslų Akademijos sudėties.

V. Krėvė buvo pašalintas drauge su Mykolu Biržiškiu. Jų pašalinimo dokumente, kurį pasirašė tuometinis Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas M. Gedvilas, minima, kad šie asmenys yra išdavikai:

„Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Taryba nutaria:
Lietuvos TSR Mokslų Akademijos tikruosius narius Biržiškį, Mykolą, ir Krėvę-Mickevičių, Vincą, kaipo Tėvynės išdavikus, pašalinti iš Mokslų Akademijos sudėties.“
Lietuvos TSR Liaudies komisarų taryba su Krėve-Mickevičiumi elgėsi panašiai, kaip dabartinis Vilniaus meras. Istorinio dokumento nuotrauka
Lietuvos TSR Liaudies komisarų taryba su Krėve-Mickevičiumi elgėsi panašiai, kaip dabartinis Vilniaus meras. Istorinio dokumento nuotrauka

Visuomenininkai Vilniaus tarybos sprendimą vadina nepadoriu ir ragina pasirašyti peticiją

Sostinės tarybai be gailesčio nusprendus vykdyti Vilniaus muziejų tinklo pertvarką, V. Krėvės ir kitų žinomų asmenų muziejus suskubo ginti visuomenininkai. Jie jau spėjo surengti piketą, į kurį susirinko apie pusšimtis mokslininkų, literatų, opozicijos politikų ir studentų[2].

Visuomenininkai taip pat ragina piliečius pasirašyti peticiją, pasisakančią prieš muziejų uždarymą. Istorikas, buvęs kultūros ministras Darius Kuolys teigia, jog negalima sutikti su memorialinių butų-muziejų uždarymu, paverčiant juos tiesiog rezidencijomis ar edukacijų erdvėmis. Pasak D. Kuolio, toks elgesys tiesiog nepadorus[3]:

„Ir nieko kito nelieka, tik išsakyti pilietinį protestą ir priešintis. 
Nes nuolankiai sutikti su Vilniaus miesto tarybos „politiniu sprendimu“ rašytojų memorialinių muziejų vietose „įkurti rezidencijas iš užsienio atvykusiems literatams“ tiesiog nepadoru.
Kaip nepadoru buvo tylėti, kai kultūros ministras, sulyginęs Rimą Tuminą su girtu smurtaujančiu rusų kareiviu, uždraudė režisieriui dirbti jo sukurtame Vilniaus Mažajame teatre... Kaip nepadoru buvo tylėti ir visais kitais mūsų naujosios nomenklatūros barbariškų išpuolių prieš Lietuvos kultūrą atvejais...“

Vėliau kalbintas D. Kuolys taip pat aiškino, kad toks elgesys yra barbariškas, niekingas ir visiškai nesuvokiamas[4]:

„Tai yra barbariška, gėdingas sprendimas. Toks sprendimas daro didžiulę gėdą Vilniaus miestui, tai nesuderinama su Vilniaus kaip UNESCO literatūros sostinės statusu. Tai yra tiesiog nesuvokiamas barbariškumo veiksmas. Įsivaizduokite civilizuotą, kultūringą tautą, kuri šitaip elgtųsi su savo rašytojais, su jų palikimu, neįmanoma įsivaizduoti.“

Jis taip pat davė Krokuvos pavyzdį, kur yra poeto, rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Czesławo Miłoszo butas. Šiame bute neliečiamas nė vienas daiktas ir siekiama išsaugoti autentiškumą, jokiais būdais negalvojant apie buto likvidavimą, pavertimą rezidencija ar dar kuo panašiu. Rašytojai, kurie nori pajusti autentiškumą, tiesiog apsistoja greta esančiame bute.

V. Krėvė-Mickevičius vis dar itin vertinamas gimtajame krašte ir Azerbaidžane

V. Krėvės-Mickevičiaus dramos Skirgaila pristatymas Klaipėdos dramos teatre 1936 metais. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
V. Krėvės-Mickevičiaus dramos Skirgaila pristatymas Klaipėdos dramos teatre 1936 metais. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Paradoksalu, kad kol Vilniaus miesto valdžia stengiasi išplėšti V. Krėvės paveldą iš Vilniaus, kitur vis dar suvokiama jo svarba. Štai Subartonyse V. Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namas-memorialinis muziejus vos prieš kelis metus sulaukė renovacijos ir dabar džiugina visus lankytojus.

Atidarius renovuotą muziejų, tuo metu Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė–Augustinienė sakė[5]:

„Turbūt niekam nereikia įrodinėt, kuo Krėvė svarbus. Nacionalinio epo autorius turi skambėt labai plačiai, ne tik per literatūros pamokas. Mes turim galvoti, kokiu būdu jį garsinti plačiau, dažniau, įdomiau.“

Visai neseniai netgi buvo įkurta Dainavos krašto V. Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė 5 tūkst. eurų vertės premija[6]. Ji skiriama už profesionaliai parašytus grožinės literatūros kūrinius, kurie skiepija meilę Lietuvos gamtai ir V. Krėvės gimtinės aplinkai, taip pat atskleidžia žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį, etninius motyvus, lietuviškąsias tradicijas ir istorinę tautos atmintį.

Negana to, kol Vilniaus valdininkai bando kratytis V. Krėvės-Mickevičiaus atminimu, jis prieš porą metų buvo įamžintas Azerbaidžano sostinėje Baku. Čia universitete buvo atidaryta rašytojo vardo auditorija, o atidarymo metu dalyvavo ir Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė[7].

V. Krėvė-Mickevičius buvo iškilus Lietuvos kūrėjas, įtvirtinęs dzūkų tapatybės pamatą

V. Krėvė-Mickevičius (1882-1954) buvo Lietuvos prozininkas, dramaturgas ir profesorius. Jis daugelį metų buvo laikomas vienu iš lietuvių literatūros klasikų. Tik dabar jis staiga pradėtas trinti iš Lietuvos istorijos lyg visiškai nereikalingas ir įamžinto atminimo nevertas asmuo. Taip nutiko todėl, jog V. Krėvė-Mickevičius yra prieštaringai vertinama asmenybė dėl savo politinės veiklos.

Tačiau nepaisant politinių nukrypimų, yra mažų mažiausia keista, staiga visiškai pamiršti rašytojo indėlį į lietuvių literatūrą ir istorij1. Kad ir kokį politinį kelią pasirinko V. Krėvė-Mickevičius, tai nekeičia jo, kaip lietuvių prozininko ir profesoriaus svarbos mūsų istorijoje.

V. Krėvė rašė ypač vaizdinga kalba, kuriai pamatus žinomas prozininkas gavo Dzūkijos krašte. Rašytoją labai žavėjo tautos mitologija, ryškių istorinių asmenybių likimai bei dramos, taip pat rytų kultūra[8]. V. Krėvė-Mickevičius neabejotinai įtvirtino dzūkų tapatybės pamatą ir buvo itin svarbus šiam kraštui bei visai Lietuvai.

Šio rašytojo kūryba buvo paremta siekiu išsaugoti lietuvių istoriją, plačiai atverti mitų reikšmę žmogaus pasauliui ir atskleisti tautos atmintį. Knygos „Iš šiaudinės pastogės“, „Žentas“, „Skirgaila“, „Raganius“, drama „Šarūnas“, apsakymai „Gilšė“, „Bobulės vargai“ ir kiti V. Krėvės-Mickevičiaus kūriniai amžiams įrašyti į lietuvių literatūros klasikos sąrašą.

V. Krėvė-Mickevičius, maždaug 1952 metais. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
V. Krėvė-Mickevičius, maždaug 1952 metais. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Taip pat verta paminėti ir kitą rašytojo veiklą. Gyvendamas Azerbaidžano sostinėje Baku, jis dirbo rusų kalbos ir literatūros mokytojų, padėjo organizuoti liaudies universitetą, o atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę 1918-1920 metais dirbo Lietuvos konsulu Azerbaidžane[9].

Po grįžimo į Lietuvą V. Krėvė buvo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretoriumi. Žinomas rašytojas įsteigė ir kelis metus redagavo literatūrinį žurnalą „Skaitymai“. Vėliau, 1924 metais, jo iniciatyva buvo įsteigtas savaitinis žurnalas „Lietuvis“. Jis taip pat redagavo įvairius tęstinius leidinius, dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų bei Lietuvių rašytojų draugijų veikloje.

Jis netgi prisidėjo prie Lietuvos universiteto steigimo Kaune, kuriame vėliau pats dėstė ir aktyviai dirbo. 1925-1937 metais jis ėjo Humanitarinių mokslų fakulteto dekano pareigas.

Jis taip pat buvo Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku ir drauge su kitais asmenimis 1922-1923 metais rengė Klaipėdos krašto sukilimą, prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Jo politinio gyvenimo vingiai vėliau virto prieštaringais, tačiau prieš tai sukurti kūriniai ir atlikti darbai neabejotinai verti įamžinimo.

Ar pasikeitus valdžiai iš istorijos puslapių trinsime dabar aukštinamus asmenis?

Dabar gatvių bei mokyklų pavadinimai, muziejai, paminklai ir kiti istoriniai artefaktai naikinami prisidengiant desovietizacijos įstatymu ir noru neva atsikratyti sovietinių kolaborantų. Tačiau tokią politiką diktuojantys asmenys pamiršta, kad šis įstatymas nesiūlo naikinti muziejų ir kitų svarbių dalykų mūsų visuomenėje.

Tiesiog reikia mokytis iš istorijos, kalbėti apie sovietmetį ir kalbėti apie visas istorines peripetijas, kurios ne visada yra patogios. Istorija niekad nebūna tik juoda ir balta. O istorijos puslapiuose šmėžuojančios asmenybės laikui bėgant dėl savo poelgių gali būti vertinamos prieštaringai, tačiau dėl to nesikeičia jų kūrybos vertė.

Vien todėl, jog bus grubiai naikinamas istorinis paveldas, Lietuvos istorija ir joje šmėžavusios pavardės nepasikeis. Kaip ir nepasikeis kūrėjų indėlis į Lietuvos ar net kitų šalių kultūrą. Dabartinis politikų elgesys yra nepateisinamas ir nelogiškas. Jei taip elgtųsi kiekviena nauja valdžia, kaip atrodytų mūsų vadovėliai, gatvės ir muziejai? Galbūt pasikeitus dabartinei valdžiai, iš vadovėlių reikėtų trinti ir Landsbergio vardą ar kitas dabar labai reklamuojamas ir aukštinamas pavardes?..