Kryžiai nyksta, o kryždirbystės amatas praranda populiarumą
Prieš sovietų okupaciją medinį kryžių buvo galima pamatyti kone kiekviename Lietuvos kaime ir dažno lietuvio kieme. Tai buvo lyg mūsų tautos tapatumo, savasties simbolika. O pastaruoju metu kryžiai nyksta, kryždirbystės amato populiarumas smarkiai menksta.
Kryždirbystė – tai liaudies meno šaka, nuo 2001 metų įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo sąrašą. Kryžiai – kaip pagarbos religijai simboliai – Lietuvoje buvo pradėti statyti su krikščionybės atėjimu. Kryžių statymo tradicija siejosi su tam tikrais papročiais – norint pagerbti mirusiuosius, tikintis dvasinės ramybės, apsaugos.
Sovietų okupacijos metais viešose vietose kryžiai buvo pradėti naikinti, juos statyti sovietmečiu buvo draudžiama. Tuo tarpu lietuvių tauta saugojo kryžius, dalį sunaikintų atkūrė ir tokiu būdu šiems statiniams suteikė tautinio bei dvasinio pasipriešinimo simbolio reikšmę.
Dabar retai kur bestatomi kryžiai, o jų paskirties reikšmė kinta kartu su laikmečiu. Kryžiai neprižiūrimi ir veikiami gamtos sąlygų nyksta.
„Medinių kryžių mažai belikę, vargu ar bėra jau ką saugoti. Vertingesni kryžiai saugomi muziejuose. Žinoma, kryžius galima atkurti, tačiau labai brangiai kainuotų išsaugoti jų autentiškumą. Iš kitos pusės, jeigu kryžius pūva niekam nereikalingas, kokia prasmė vietoj jo statyti naują? Juk kryžius yra religingumo simbolis. Atrodo, dabar tikinčių žmonių yra gausybė, bet, deja, religingumo mažai“, – pokalbį apie kryždirbystę bei šio pašaukimo prasmę pradėjo uteniškis kryždirbys ir tautodailininkas Eglūnas Židonis.
Kryždirbystė tapo savirealizacijos būdu
E. Židonis kryždirbystę pamilo tuo metu, kai Lietuvoje prasidėjo atgimimas. Tą meilę galbūt paskatino laikmečio dvasia, laisvės troškimas.
„Tuo metu susibūrėme į keturių drožėjų kolektyvą. Iš viso sukūrėme per 150 monumentalių kryžių, kurie pasklido po visą Lietuvą.
Skaičiuojant asmeninius autorinius darbus, esu padaręs 11 monumentalių kryžių, – kalbėjo pašnekovas, kuriam vėliau užsakymai pasipylė kaip sniego lavina. – Prašė ir vieni, prašė ir kiti, ir tretiems reikėjo. Turėjome užsakymų metams į priekį. Vieną kryžių pagamindavome per pusantros ar dvi savaites.“
Kryždirbystė vyrui nėra tik amatas. E. Židonis turi asmeninę kolekciją kamerinių kryžių, kuriuos gamino tik dėl savęs. Jų niekas nepirko, meistras jų niekam nesiūlė, ir, kaip pats sako, net nežino, kodėl juos darė.
„Bet tai turbūt leidžia suprasti, kad šitai darau ne tik dėl amato. Kad kryždirbystė man būtų kaip pagarbos išraiška religijai, irgi negalėčiau pasakyti. Nesu pamaldus. Tiesiog gaminu kryžius, nes to noriu. Beje, esu nukaldinęs ir Perkūno statulą. Atvirai sakant, yra vienodai geras jausmas ar kryžių, ar Perkūną kalti“, – svarstydamas kalbėjo pašnekovas.
Kryždirbystė tautodailininkui tai lyg savirealizacijos išraiška. Jei pavyksta užgimusią mintį realizuoti, tai kūrėjui suteikia džiaugsmo. Drožybai pašnekovas skiria daug laiko, o medžiui jaučia didžiausią trauką. Buvo atvejų, kai prie medžio dirbinio vyras darbavosi kelias paras be miego.
Skirtinguose regionuose skiriasi kryžių puošyba ir ornamentika
Lankydamasis įvairiose vietovėse savo kaldintą kryžių meistras geba atpažinti iš toli. Visada prie savo kūrinio prieina, paliečia jį ir įamžina fotoaparatu.
Skirtinguose šalies regionuose kryžiai skiriasi savo puošyba, ornamentika. Aukštaitijoje kryžių puošyboje gausiausia skulptūrinių elementų, smulkių ažūrinių detalių. Kryžiai šiame krašte yra masyvūs ir aukšti, juose, anot pašnekovo, atsispindi ir aukštaičių charakterio bruožai – išdidumas, noras pasirodyti ar pasipuikuoti.
Pasak E. Židonio, atgimimo laikotarpiu Lietuvoje buvo kryžių statymo bumas. Vyras didžiuojasi, kad suburta kryždirbių komanda, kurioje jis dirbo, buvo viena iš nedaugelio, kuri kryžius kūrė kruopščiausiai, atkurdama senus kryžius išsaugodavo ornamentikos, detalių stilių.
Šių laikų kryždirbystė, pasak E. Židonio, yra fragmentinė, todėl sunku pasakyti, ar kinta kryžių ornamentika, stilius ir pan.
„Jeigu kryžių būtų gaminama tiek, kiek anksčiau, galima būtų daryti ir kažkokius palyginimus. Žinoma, modernėjant laikmečiui, įrankiams, modernėja ir amatai, tačiau populiaru išlaikyti ir autentiką. Norėtųsi, kad šiuolaikiniuose kryžiuose nebūtų vien tik atkartojimas to, kas buvo anksčiau. Kai amatas pradeda kartotis, jis yra pasmerktas išnykti. Autentiką išlaikyti reikia, bet su šiek tiek kintančiomis formomis ir stiliumi. Nauja karta, jaunieji amatininkai turi įnešti savitumo į savąjį laikmetį“, – įsitikinęs pašnekovas.
Meistro Eglūno Židonio sukurti kryžiai pasiekė užsienį
Pasak E. Židonio, daliai visuomenės ir šiais laikais kryžius turi svarbią reikšmę. Yra žmonių, kurie pasistatę naujus namus kiemo garbingoje vietoje stato kryžių, koplytėlę ar koplytstulpį.
„Sunku pasakyti, kiek tai nuoširdu, o kiek galbūt tik parodomasis gestas. Ir ankstesniais laikais būdavo noro pasipuikuoti prieš aplinkinius. Žinoma, religingumas ankstesniais laikais buvo tvirtesnis. Kai žmogus atvyksta užsakyti kryžiaus, jo intencijos gana neblogai jaučiasi“, – mintimis dalijosi kryždirbys.
Pašnekovas teigė greitai pajuntantis, ar žmogui kryžiaus reikia tik dėl įvaizdžio, ar dėl gilesnės prasmės. Kryždirbiui teko susidurti su įvairiais užsakovais.
Kartais net dvasininkai atvykę užsakyti kryžiaus, kurį planuoja statyti bažnyčios šventoriuje, nepasigėdina atskleisti ne visai šventų intencijų. Paprašo meistro už atliktą darbą sąskaitoje įrašyti didesnę sumą nei kryžius vertas, kad parapijiečių kryžiui paaukotos sumos dalis dar nubyrėtų ir į dvasininko kišenę.
„Man yra svarbu, kur iškeliauja mano darbai ir kokia bus jų paskirtis. Daug mano darbų yra iškeliavę į Prancūziją, Portugaliją, Pietų, Šiaurės Ameriką, Japoniją ir kitas šalis. Bet daugiausiai kryžių, žinoma, pasklido po Lietuvą“, – kalbėjo pašnekovas.
Kryžių ilgaamžiškumą lemia ne medienos rūšis, bet tinkama priežiūra
E. Židonis kryžius gamina tik iš ąžuolo medienos, tačiau kryžiaus ilgaamžiškumą lemia ne medienos rūšis. Pašnekovo tikinimu, daugelį metų gali išsilaikyti ir spygliuočio medienos gaminys.
„Kryžiaus ilgaamžiškumą lemia daugybė dalykų. Svarbu iš brandaus ar jauno medžio daroma, taip pat kuriuo laiku jis nukirstas – kai medis miega sukaupęs atsargas ar vasarą, vegetacijos laikotarpiu. Vis tik geriausia medį pjauti žiemą. Daug priklauso ir kaip prižiūrimas jau pastatytas kryžius, taip pat kaip jis sumeistrautas, ar niekur nesikaupia vanduo, ar yra padaryti nutekėjimai vandeniui ir kitos subtilybės“, – kalbėjo kryždirbys.
Neretai žmonės, pastatę kryžių, pamiršta jį tinkamai prižiūrėti. Medinius kryžius būtina valyti, šalia jų nesodinti medžių ar dekoratyvinių krūmų, kurie augdami statinį gali užgožti.
E. Židonis sako, kad dabar jaunų žmonių, norinčių išmokti, perimti kryždirbystės amatą, deja, nėra. Pasitaiko tik vienetai norinčių pabandyti, pasimokyti šio amato, ir nors jiems tai sekasi pakankamai gerai, jaunieji amatininkai, deja, dažnai pasirenka kitas perspektyvesnes kryptis.
Taigi, ar pavyks išsaugoti kryždirbystės amatą bei šių unikalių meno kūrinių kultūrinę, religinę prasmę ir svarbą, ar mediniai kryžiai Lietuvoje liks tik pavienėmis dekoracijomis, priklausys tik nuo mūsų tautos moralinių vertybių.
Kryždirbys E. Židonis negailestingą kryžių nykimo tendenciją savo ruožtu jau ėmėsi stabdyti. Jis tai daro fiksuodamas kryžius fotoaparatu ir bent taip bando išlaikyti lietuvių tautos tikėjimo simbolių ilgaamžiškumą.
