Ekonomika – galios kalba – gali nuvilkti mus į dugną
Gyvenimas dažnam iš mūsų yra ganėtinai keblus. Visa tai nusako ne užsienio kalbos nemokėjimas ar blogas oras, bet siautėjantis rasizmas ir kultūriniai prietarai: kol matymo lauką riboja viena po kitos didinamos krūtinės memuarai, nemažą dalį pasauliečių sudaro informaciniuose kanaluose ignoruojamos grupės, stingančios maisto.
Prieš atvykdama pasisvečiuoti į Didžiąją Britaniją dar nesuvokiau, koks blogas gali būti maistas: mėsa daugelyje aplankytų kavinių buvo perkepta ir, mažų mažiausiai, nepatraukli – nuryti pastarąją buvo įmanoma tik apliejus padažu. Dėl šios priežasties kišenėje, kaip jau galite numanyti, „nejučia“ atsidurdavo garstyčios, tapusios gyvybiškai svarbiu ginklu šioje kovoje.
Nebūsiu nuobodi ir nepradėsiu kalbėti apie daržoves, verdamas ilgai (beveik iki mirties), kad taptų be tekstūros, ir „papėdėje“ boluojančią net ir kirvį valgomu padarančią druską, tačiau nemaža dalis žmonijos pritartų, kad ingredientai turėtų būti tokie geri, jog nereikėtų jų gardinti šalutiniais.
Devintojo dešimtmečio britų maisto kultūra buvo – vienu žodžiu – konservatyvi, mat britai iš tiesų nevalgė nieko nepažįstamo, – į „svetimą“ maistą buvo žiūrima beveik religingai ir skeptiškai.
Britų maisto konservatyvumą, mano nuomone, įkūnijo dabar nebeegzistuojantis, bet tuomet itin klestintis tinklas „Pizzaland“. Suprasdama, kad pica gali būti traumuojančiai „nepažįstama“, įstaiga priviliojo klientus galimybe ją patiekti su keptomis bulvėmis – kulinariniu britų „apsaugos antklodės“ atitikmeniu.
Žinoma, kaip ir visose diskusijose apie svetimumą, toks požiūris atrodė gana absurdiškas. Galbūt todėl galime regėti absoliutų kontrastą šiandieninėje britų maisto scenoje – įvairioje, rafinuotoje ir netgi eksperimentinėje, – nuo pigaus, bet puikaus turkiško „doner kebabo“, valgomo 1 valandą nakties iš furgono gatvėje iki gyvybingų ispaniškų barų, kuriuose galima maišyti ir derinti dalykus pagal nuotaiką bei biudžetą.
Mano žiniomis, dešimtojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje britai išgyveno kolektyvinę epifaniją, kuomet savo atostogų užsienyje metu jie patyrė kitokias – ir, dažniausiai, įdomesnes – virtuvės bendruomenes. Nuo to laiko pastarieji galėjo išskėstomis rankomis priimti visas pasaulio virtuves, ilgainiui sukurdami vieną iš sudėtingiausių maisto kultūrų.
Turto ir galios kvestionavimas palankus valdančiajam elitui
Iki aštuntojo dešimtmečio ekonomiką papildė įvairios „mokyklos“, pasižymėjusios skirtingomis vizijomis ir tyrimo metodais – klasikinės, marksistinės, neoklasikinės ir t. t. Jos – arba skirtingi požiūriai į ekonomiką – turėjo (ir tebeturi) skirtingas vizijas ta prasme, kad atspindėjo prieštaringas moralines vertybes bei politines pozicijas[1].
Skirtingi metodai ne tik egzistavo, bet ir sąveikauja tarpusavyje ir šiandien.
Galime drąsiai teigti, jog ekonomika iki aštuntojo dešimtmečio buvo panaši į britų maisto sceną šiandien: daugybė skirtingų virtuvių, kurių kiekviena konkuruoja dėl dėmesio; visos jos didžiuojasi savo tradicijomis, bet privalo mokytis viena iš kitos.
Būtent neoklasikinei „mokyklai“ būdingas užsispyrimas kvestionuoti pajamų, turto ir galios paskirstymą, kuriais grindžiama bet kokia esama socialinė ir ekonominė tvarka, padarė ją palankesnę valdančiajam elitui. Kad ir kokios būtų to priežastys, neoklasikinė ekonomika šiandien yra tokia dominuojanti daugelyje šalių, kad terminas „ekonomika“ daugeliui tapo „neoklasikinės ekonomikos“ sinonimu.
Šis „vienkartinis apkarpymas“ susiaurino subjekto genofondą ta prasme, jog nors didžioji dauguma šiandieninių ekonomistų pripažįsta kitų požiūrių egzistavimą, tie, kurie tai daro, teigia, kad kitos „veislės“ yra prastesnės, nekreipiant dėmesio į intelektualinius jų nuopelnus.
Pavyzdžiui, kelios naudingos įžvalgos, kurias kadaise turėjo kai kurios mokyklos – tarkime, Schumpeterio mokyklos inovacijų idėja – buvo laikytos tik „varžtais“, kaip kepta bulvė prie „Pizzaland“ picos, o ne neginčijamu laimėjimu.
Nesakau, kad neoklasikinė ekonomika yra bloga. Kaip ir visos kitos ekonomikos mokyklos, ji buvo sukurta tam, kad paaiškintų tam tikrus dalykus, remiantis etinėmis ir politinėmis prielaidomis.
Greičiau problema yra beveik visiškas vieno auklėjimo dominavimas, apribojęs ekonomikos apimtį ir sukūręs teorines paklaidas bei akląsias dėmes. (Tokiu pat būdu, kaip ir atsisakymas priimti įvairias kulinarines tradicijas iki 10-ojo dešimtmečio Didžiojoje Britanijoje pavertė mitybą nuobodžia ir nesveika.)
Negalite pakeisti pasaulio nenusimanydami apie ekonomiką
Kai kurie skaitytojai gali teisėtai paklausti: kodėl man turėtų rūpėti, jei būrys akademikų taps siaurapročiais? Tačiau jums visiems turėtų rūpėti, nes, norite to ar ne, ekonomika tapo valdžios kalba.
Kitais žodžiais tariant, jūs negalite pakeisti pasaulio jo nesuprasdami. Tiesą sakant, manau, jog kapitalistinėje ekonomikoje demokratija negali veiksmingai funkcionuoti, jei piliečiai nesupranta bent šiek tiek ekonomikos.
Šiais laikais, vyraujant į rinką orientuotai ekonomikai, net ir priimant sprendimus neekonominiais klausimais (sveikata, švietimas, literatūra ar menai) vyrauja ekonominė logika. Juk gali nelabai žinoti už ar prieš ką balsuoji, jei nesupranti, kur „esi“.
Ekonomika, be abejo, neprilygsta, tarkime, norvegų kalbos studijoms ar bandymams identifikuoti į Žemę panašias planetas, esančias už šimtų šviesmečių; ekonomika turi tiesioginį ir didžiulį poveikį kiekvieno iš mūsų gyvenimui.
Detaliau kalbant, visi žinome, jog ekonomikos teorijos turi įtakos vyriausybės politikai, susijusiai su mokesčiais, socialinėmis išlaidomis, palūkanų normomis ir darbo rinkos reguliavimu, o tai savo ruožtu daro įtaką darbo vietoms bei sąlygoms, atlyginimams ir mūsų hipotekos ar studentų paskolų grąžinimo naštai.
Jos teorijos taip pat formuoja ilgalaikes kolektyvines perspektyvas, lemiančias gebėjimus įsitraukti į didelio našumo pramonės šakas, diegti naujoves ir vystytis aplinką tausojančiu būdu, – ekonomika daro įtaką ne tik asmeniniams ar kolektyviniams ekonominiams kintamiesiems; tai keičia tai, kas mes esame.
Galiausiai, ekonomikos teorijos rodo priešingą poveikį ekonominiams kintamiesiems, tokiems kaip nelygybė (pajamų ar turto) arba ekonominės teisės (vartotojas ir gamintojas). Šių kintamųjų skirtumai, kaip žinia, įtakoja konfliktų visuomenėje mastą: didesnė pajamų nelygybė ar mažesnės darbo teisės sukelia ne tik daugiau susirėmimų tarp galingųjų ir jiems pavaldžių asmenų, bet ir daugiau konfliktų tarp mažiau privilegijuotųjų, kovojančių dėl pyrago gabalo.
Tampa aišku, jog ekonomika veikia daug fundamentalesniais būdais. Ir jei norime ją reformuoti daugumos labui ir padaryti pasaulį geresne vieta gyventi mums ir ateinančioms kartoms, turime užtikrinti tam tikrą pagrindinį ekonominį raštingumą[2]. 2007–2008 m. pasaulinė finansų krizė ir po jos sekęs ekonomikos sąstingis buvo žiaurus priminimas, kad negalime palikti ekonomikos profesionaliems ekonomistams ir kitiems „technokratams“. Į jos valdymą turėtume įsitraukti visi[3].
