Paieškos sistemų smegenys atstoja savas
Dabartiniai laikai yra gana pavojingi (kažkas vadintų juos itin patogiais): modifikuoti mechaniniai balsai, radijo imtuvai bei mobilieji telefonai nejučia perėmė žmonių intymumo vadžias ir perkėlė kontaktavimo skurdą į dešimtmečius trunkančią kibernetinės religijos dimensiją. Nuo tada slegianti asmenybės sunykimo baimė kartojasi su kiekviena diena – su nuolatos didėjančia technologijų pažanga – kuriai dėmesio mažėjimas išsiblaškymo amžiuje yra tolygus mirčiai.
Dažnai girdime postringavimus, kad protingesnis žmogus tas, kuris yra tobulai įvaldęs įvairias novatoriškas plotmes. Tačiau, drįsčiau teigti, jog technologijos keičia mūsų mintis į tam tikrą pusę: priemonės, apimančios paieškos sistemas, būsenų atnaujinimus bei sudėtingą dirbtinį intelektą, dargi gebėdamos nokautuoti geriausius pasaulio šachmatininkus, nūdienoje yra neatsiejamos nuo mūsų smegenų. Juolab kad dirbant išvien išmokstame veikti ne tik emociškai kultūringai, bet ir intelektualiai (jeigu reikia – ir politiškai korektiškai). Be kita ko, jos paverčia žmogų prisitaikyti gebančia būtybe, darant milžinišką prielaidą, jog ilgainiui turėsime perprasti visų elementų mechanizmus.
Taip, skaitmeniniai įrankiai padeda daugiau pamatyti, išsaugoti ir dažniau (virtualiai) bendrauti, paversdami mus jų įkaitais – priklausomybių virtuozais. Ir visgi, nagrinėjant gilesnę dinamiką, kaipgi šios naujos priemonės daro įtaką tam, kaip žmonija suvokia aplinką ir save, reikia paminėti, jog besivystant technikai pakliūname į psichologijos sankirtą, kurioje asmeninis atminties proveržis perkelia atsakomybę į vikrių kompiuterinių paslaugų rankas.
Pavyzdžiui, galite pagalvoti apie tuos momentus, kuomet bandote prisiminti patikusio filmo pavadinimą, bet atsimenate tik kelis fragmentus – vienos aktorės vardą, pagrindinį siužeto vingį ir keletą natų iš garso takelio. Ir tokį scenarijų norėčiau pavadinti „tuoj atsiminsiu“ sindromu, kurį nesunkiai išgydysime prisijungę prie „Google“ paieškos sistemos. Žinoma, šis reiškinys nėra keistas – be jo neįsivaizduotume savo gyvenimo – bet aktyviems mąstymo procesams priskiriami klausimai, ko gero, taip ir liks niekada neatsakyti.
Atsiminimų perdavimas mašinoms nesuteikia garantijų gilesniam supratimui
„Tuoj atsiminsiu“ reiškinys dažnu atveju trunka maždaug minutę ar kelias; galiausiai mūsų smegenys užmezga ryšį[1]. Tačiau kuomet susiduriame su tokia akimirka, dauguma iš mūsų naštą perkeliame interneto platybėms, kad surastume tam tikrą informaciją įrašuose, saugančiuose momentinius ar asmeninius prisiminimus.
Tiesa ta, kad kai lankotės Romoje ir gerai leidžiate laiką restorane, jūsų asmeninė patirtis yra vadinama epizodine akimirka, ilgainiui tapsiančia prisiminimu[2]. Tuo tarpu gebėjimas atsiminti, jog Roma yra miestas, o restoranas – ne baras – tai semantinė atmintis, skirta informacijai saugoti ir valdyti. Ir vis tik, įdomu, kokia yra riba tarp skirtingų smegenų dalių bei mus supančios informacijos platybių? Gal tai daro žmones protingesnius arba atvirkščiai – kvailesnius su kiekviena paieška?
Šis rūpestis, kaip žinia, toli gražu nėra išskirtinai pritaikytas mūsų laikams, mat naujos technologijos visada buvo paralyžiuojančio pasipriešinimo ir kaustančios baimės šaltinis, atsirandantis senesniųjų komunikacijos technologijų sąskaita, kurioje sau vietą atrado ir asmeninės raiškos švaistymo retorika. O visa tai, beje, pamažu tapo prabanga, kuria disponuoja turtingesni arba save tokiais laikantys asmenys bei banalumo rakursu slenkantys paaugliai, nelinkę įsipareigoti dialektikos „puikybėms“.
Taigi, galima sakyti, jog atmintyje saugoma informacija iš tikrųjų nėra žinios. Na, o tokie atradimai sukuria užmaršties terpę, kurioje prisiminimai tampa sunkiai prieinami – juk kam „alinti“ save, kai galima pasitikėti išoriniais rašytiniais simboliais? Kitaip tariant, tai, ką atrandame, yra tam tikros formos pagalba, kurios dėka mokiniams ir studentams suteikiame ne tiesą, o vieną iš jos panašumų: pastarieji gi bus daugelio dalykų klausytojai, bet ne patarėjai; visažiniai, galintys pasigirti išminties šou, neatspindinčiu realybės, nes momentinis informacijos radimas iš esmės nesuteikia jokių garantijų gilesniam supratimui.
Neužtenka vien tik žvilgtelėti į informaciją – būtina domėtis
Sakyčiau, jog tik maža dalis mąstytojų gali iš atminties deklamuoti didelės apimties teksto ištraukas. Kita vertus, kaip sakė Sokratas, sudėtinga įžvelgti taškų sujungimo žinių atžvilgiu galimybes, kurių nepaiso mūsų galvos, pasiduodančios išankstinei sistemų pagalbai – mes galime sujungti tik tas mąstymo trajektorijas, kurias renkame, analizuojame ir kartojame[3].
Siekiant įveikti nuolatos kintančią idėjų orbitą, neužtenka vien tik žvilgtelėti į informaciją, turint omenyje tai, kad retai įsisavinate jos specifiką: norint apmąstyti smulkmenas, reikia gebėti prisiminti ne tik knygos viršelio motyvus, bet ir ištrauką, antraštę, citatą bei koncepciją.
Galima sakyti, jog su kiekviena į pasaulį įžengiančia naujove mes užsisakome dar daugiau informacijos, o tada siekiame, kad paieška būtų kuo efektyvesnė. Be to, akivaizdu, kad greitas atsakymas į konkretų klausimą „Google“ paieškos sistemoje atrodo kiek kitaip, nei, pavyzdžiui, enciklopedijoje: visai panašu, lyg klaustume išmaniojo draugo, turinčio prieigą prie kolektyvinių smegenų, bet nesinaudojančio individualių žinių motyvais. Tačiau, verta pažymėti, kad daugeliu atžvilgių dvi galvos yra geriau nei viena, nes tai, ką prarandame tikslumu, kompensuojame greičiu.
Įdomu tai, jog, kai kurių tyrimų duomenimis, šią giliai įsišaknijusią tendenciją galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu: yra dvi futbolo turnyro stebėtojų grupės – vieną jų sudaro aistringi žaidimo gerbėjai, kitą – žmonės, kurie gerai nežino jo taisyklių. Vėliau paprašyti prisiminti, ką pastebėjo, futbolo gerbėjai atsiminė žymiai daugiau nei sirgalių grupei nepriklausantieji. Kadangi pirmiesiems itin rūpėjo futbolas, jie įtraukė detales į matomo žaidimo schemą. Paprasčiau tariant, kuo daugiau žinome apie sritį, tuo lengviau įsisaviname informaciją. Ir visgi, kaip turėtume reaguoti, kai gauname naujas galingas paieškos priemones? Atsakymas paprastas: užduoti sunkesnius klausimu
