Tūkstančiai čiabuvių vaikų mirė mokyklose – tai turi būti išgirsta

Išgyvenusiųjų liudijimai verčia aikčioti

1890–1978 m. indėnų internatinėje mokykloje Kanados Britų Kolumbijos provincijoje tūkstančiai čiabuvių vaikų buvo mokomi „pamiršti“ – kalbą, tapatybę bei kultūrą – kad neva būtų kuo panašesni į baltuosius. Tai liudija Tk'emlúps te Secwépemc tautos žemėje tebestovintys raudonų plytų pastatai – pažvelgus pro stiklinius langus, vis dar matomos senos klasės ir salės. Kita vertus, ši vieta skirta ne pasigrožėjimui – 215 vaikų mirė čia pat, dalis nė nesulaukę ketvirtojo gimtadienio.

Galite pamanyti, kad Kamloopso „mokykla“ ir nepažymėti kapai yra izoliuotas ir apgailėtinas Kanados istorijos elementas, tačiau tai melas, – tai yra daug didesnio politinio projekto, besitęsiančio iki šių dienų, dalis.

Kai 2021 m. gegužę Kamloopso kapavietės buvo aptiktos naudojant žemės skvarbos radarą, žinia apie atradimą greitai pasklido tarptautinėje žiniasklaidoje. Netrukus pasauliui tapo aišku, jog dingę vaikai – ne akibrokštas, o nedokumentuotos mirtys^[1].

Visgi, nors informacija buvo viešai prieinama institucijų įrašuose, čiabuvių tautų liudijimuose ir XX amžiaus vyriausybės pareigūnų parengtose ataskaitose, mes pasirinkome ne tik pamiršti, bet ir dalyvauti dideliame „ignoravimo projekte“^[2].

Pasakojimai apie tuos, kurie liko nuskęsti

Kapstytis ilgai neteko: paaiškėjo, kad piktnaudžiavimas, deja, vyko ne tolimoje praeityje. Tai liudija ir išgyvenusieji, kurių parodymai atima žadą net ir visko mačiusiems.

Tie, kurie mokėsi šioje įstaigoje, buvo baudžiami už viską: nuo kalbėjimo „be saiko“ iki „netolygaus“ mirksėjimo – tam puikiai tiko stora konvejerio juosta, „tramdanti“ normalaus žmogaus povyzą ir triuškinanti vaikišką sąmonę – amžiams.

It vyšnia ant torto, direktorius nutylėdavo ir apie sunkias mokinių ligas, pavyzdžiui, tuberkuliozę, dėl kurios vaikai mirdavo čia pat, – būtent taip atrodė pastarojo planas.

Piktnaudžiavimai vyko iki XX amžiaus, išryškindami tai, kad Kamloopso laidojimo vietų atskleidimas bei kanadiečių kolonistų „atminties rūkas“ – slepiant ir apgaudinėjant – yra sistemos, nužudžiusios vaikus, dalis, neatsiejama nuo Europos kolonijinio projekto.

Kita vertus, turbūt nieko čia naujo: kai per švietimo, socialines ir politines sistemas įsitvirtina teisių atėmimo sistemos, kolonistų valstybės gali priversti savo piliečius „pamiršti“ kolonizacijos baisumus, neigti, kad tai kada nors įvyko, ir agresyviai reikalauti, jog ir kiti prisijungtų prie šios sąmoningai ugdomos kolektyvinės „amnezijos“^[3]. (Nebūkite naivūs: šis metodas naudojamas ir iki šių dienų – nuosavų vaikų atėmimo forma, injekcine priesaika ar visom kitom.)

Iššvaistytos vaikystės (kaip ir gyvenimo) nesugrąžinsime

Situacija pradėjo keistis XX a. trečiajame dešimtmetyje, kai Kanados ir JAV vyriausybės pareigūnai, fiksuodami tai, ką stebėjo, išreiškė rimtą susirūpinimą dėl pasibaisėtinų sąlygų. 

Vyriausybės ataskaitoje „Nacionalinio nusikaltimo istorija“ Kanados gydytojas Peteris Bryce pažymėjo, kad 24 proc. visų mokyklose besimokančių mokinių buvo mirę, o vienoje File Hills rezervato mokykloje, kurios duomenys buvo išsamūs, per 16 metų nuo mokyklos atidarymo netgi 75 proc. mokinių neteko gyvybės. Nepaisant to, ignoravimo reiškinys valdžios neprarado^[4]. 

Paskutinės gyvenamosios „mokyklos“ čiabuvių vaikams Šiaurės Amerikoje uždarė duris tik 1995–1998 m. – praėjus septyniems dešimtmečiams po P. Bryce pranešimų. Kokie buvo pripažinti vietinių gyvenamųjų „mokyklų“ plitimo tikslai? Ir kodėl tiek daug laiko, pinigų bei energijos buvo išleista kuriant ir eksploatuojant šias švietimo sistemas? 

Šiandien gali kilti klausimas, kodėl dar prieš šimtmetį vaikų atskyrimas nuo šeimų ir kultūrų galėjo atrodyti gera idėja. Atsakymas abejingų nepalieka: jog pastarieji neva netaptų „laukiniais“, būtina juos atskirti nuo tėvų įtakos; nes „vienintelis geras indėnas yra miręs indėnas“.

Vaikų globos sistemos pasaulyje rodo, kad praktika vis dar įgyvendinama

Idėjos dėl vietinių gyventojų „mokyklų“ sistemų yra eurocentrizmo istorijos dalis, kurioje spalvotos tautos laikomos mažiau reikšmingomis. Kitais žodžiais tariant, Dievas ir angelai galėjo būti nustumti nuo stogo, tačiau spalvotos tautos vis tik bus paliktos ten, kur visada buvo – tarp europiečių ir gyvūnų pasaulio. Taip nutinka, kai „mokykla“ yra mūšio laukas, o mokytojai – fronto kareiviai.

Prieiname prie išvados, kad tai, kas totalioje institucijoje yra „totalu“, yra valdžios vienakryptis. Reiškinį galima pastebėti ir pasauliniu mastu: pradedant psichiatrinėmis ligoninėmis, slaugos ir našlaičių namais bei religinėmis bendruomenėmis, baigiant įkalinimo įstaigomis, karo belaisvių stovyklomis ir, žinoma, ugdymo įstaigomis, – siaubingi pokyčiai vyksta ir Lietuvoje.

Iš esmės visos institucijos atlieka savo vaidmenį kaip filantropinės socialinio gėrio vietos, kartu sumenkindamos savo, kaip vietų, kuriose pasauliečiai yra įkalinami ir neretai skriaudžiami, vaidmenį.

Mano nuomone, laidojimo vietos gyvenamosiose „mokyklose“ turėtų priversti europiečius mesti iššūkį mūsų išplėtotai amnezijai – nuolatiniam tiesų ignoravimui. Jei to padaryti neišdrįsime – jei nerasime drąsos pažvelgti tiesai į akis – amžiams prarasime bet kokias menkas pretenzijas į progresuojančią žmoniją. 

Vietinių vaikų laidojimo vietos Kamloopso gyvenamųjų „mokyklų“ teritorijoje yra vienas iš naujausių priminimų apie skubų ir seniai lauktą signalą keistis.