Viršenybių troškimai žlugdo visuomenę
Nieko pasaulyje nėra įdomiau už atradimus.
Bet kokios naujovės ir nuotykiai rodosi tapatūs su klestinčia išmintimi: pradedant tuo, ką iš tikrųjų reiškia geras gyvenimas, baigiant vaisinga monotonija, susidedančia ir humanitarinių idealų ir minties laisvės.
Visiems aišku, jog pagrindinis žmogaus elgesio motyvas yra troškimai[1]. Žinoma, jiems įmanoma atsispirti, siekiant pareigos ir moralės principo. Tačiau galima manyti, kad tai klaidinga, kadangi iš esmės tai yra norėjimas kažkam įsiteikti, nebent žmogus nuoširdžiai nori būti pareigingas. (Jei norite sužinoti, kaip elgsis tam tikro statuso trokštantys asmenys, turite žinoti ne tik jų materialines galimybes, bet ir troškimų sąrašą, apibūdinantį doras arba priešingas intencijas.)
Taip, žmogus skiriasi nuo gyvūnų vienu labai svarbiu aspektu, t. y. tuo, kad jis turi begalinius troškimus, kurių niekada negalima iki galo patenkinti (esu tikra, jie pastarąjį uzurpuotų netgi rojuje.)
Pavyzdžiui, gyvūnas, besijaučiantis pakankamai sotus, eina miegoti ir nepabunda tol, kol jam reikia kito valgio. Žmonės dažniausiai nėra tokie.
Galime atkreipti dėmesį į kelis begalinius troškimus protingiausios Žemėje gyvybės atžvilgiu: įgijimą, konkurenciją, tuštybę ir meilę valdžiai.
Įgijimas – noras turėti kuo daugiau gėrybių arba nuosavybės teisės į gėrybes – yra motyvas, kuris kyla iš baimės ir būtiniausių daiktų troškimo derinio.
Kartą bendravau su keliomis mergaitėmis iš svečios šalies, kurios, taip sakant, per badą vos išvengė mirties nuo bado.
Jos gyveno mano kaimynų namuose ir, žinoma, turėjo ką valgyti. Tačiau visą savo laisvalaikį pastarosios praleido kaimynų ūkiuose vogdamos bulves, kurias kaupė. (Mano močiutės šuo, kurį laiką buvęs beglobiu, visą savo gyvenimą jautėsi beveik identiškai.)
Kad ir kiek įsigytumėte, visada norėsite įsigyti daugiau; sotumas yra svajonė, kuri visada jūsų išvengs.
Pinigai – šiuolaikinė žmogaus įgūdžių „fiksacija“
Dalis šiuolaikinių psichologų nūdienos gyvenimo tempą greičiausiai pavadintų „hedoniniu bėgimo takeliu“[2]. Bet šį elementarų variklį užgožia dar stipresnis veiksnys – mūsų polinkis varžytis. Esu tikra, pasaulis būtų laimingesnė vieta nei yra, jeigu noras visada būti stipresniam už konkurenciją nebūtų visuotinis.
Nepaisant to, daugelis pasauliečių susidurs su nuskurdimu, jei taip galės užtikrinti visišką savo varžovų pražūtį. Tai dabartinis apmokestinimo lygis.
Šiuolaikinės socialinės žiniasklaidos kontekste, švelniai tariant, jaučiamas dvigubai aštrus pasipūtėliškumo jausmas: tuštybė yra didžiulės galios motyvas.
Kiekvienas, turintis „daug reikalų“ su vaikais, žino, kaip jie nuolat darydami kokį nors pokštą sako „Pažiūrėk į mane“. Iš tiesų „Pažiūrėk į mane“ yra vienas iš pagrindinių žmogaus širdies troškimų, atsispindintis nesuskaičiuojama daugybe formų – nuo kraujo davimo procedūros feisbuke dedikavimo iki pomirtinės šlovės siekimo.
Kita vertus, vargu, ar įmanoma apibūdinti tuštybės įtaką per visą žmogaus gyvenimą, nuo trejų metų vaiko iki politinio galingojo, nuo kurio surauktos kaktos dreba visas pasaulis.
Galios patyrimas – noro atsidurti valdžioje motyvas
Meilė valdžiai yra artima tuštybei, nors tai jokiu būdu nėra tas pats dalykas. Tuštybei ir jos patenkinimui reikia šlovės, o be valdžios turėti šlovę gana lengva.
Daugelis žmonių teikia pirmenybę šlovei, o ne valdžiai, bet apskritai šie žmonės daro mažiau įtakos įvykių eigai nei tie, kurie teikia pirmenybę valdžiai.
Faktas, jog galia, kaip tuštybės elementas, yra tiesiog nepasotinamas. Ir kiekvienas, kuris kada nors kankinosi smulkaus biurokrato rankose – tai, ką kai kurie smerkia kaip ypatingą smurto rūšį – gali patvirtinti šio jausmo „teisingumą“.
Bet kuriame autokratiniame režime valdžios turėtojai tampa vis labiau tironiški, patyrę malonumus, kuriuos pagaliau gali sau leisti. Tuo tarpu kadangi valdžia priverčia žmones daryti tai, ko jie mieliau nedarytų, meilės valdžiai veikiamas žmogus yra labiau linkęs sukelti skausmą, nei suteikti malonumą.
Šiaip ar taip, nederėtų atmesti meilės valdžiai kaip didmeninės neigiamos varomosios jėgos – iš impulso dominuoti nežinomybėje atsiranda tam tikros vaisingos apraiškos, tokios kaip naudingos žinios ir pažangos siekimas.
Kitaip tariant, būtų klaida smerkti meilę valdžiai kaip egoistišką motyvą: ar šis motyvas jus prives prie naudingų, ar žalingų veiksmų, priklauso nuo socialinės sistemos ir jūsų galimybių. (Šiandieninių politikų motyvas, deja, susilieja su troškimu, jog būtų įgyvendinta tam tikra asmeniškai palanki reikalų padėtis, o ne visuotinai naudingas status quo.)
Vaistas nuo tarpusavio žudynių – neįgyvendinamas
Apžvelgiant ilgalaikes nuobodulio ir jaudulio sąveikos idėjas žmogaus gyvenime, aišku viena: žmonės savo pranašumą prieš žvėris rodo gebėjimu nuobodžiauti, nors kartais, stebėdama beždžiones zoologijos sode, pagalvodavau, kad jos galbūt taip pat turi šios varginančios emocijos užuomazgų. Kad ir kaip bebūtų, pabėgimas nuo nuobodulio yra vienas iš stipriausių žmonių troškimų[3].
Šią svaiginančią meilę jauduliui dar labiau sustiprina sėslus šiuolaikinio gyvenimo pobūdis, kuris nutraukė natūralų kūno ir proto ryšį.
Supratote teisingai – mūsų psichikos sandara yra tinkama gyventi išties sunkaus fizinio darbo kontekste.
Pavyzdžiui, ankstyvoje paauglystėje atostogų kaime metu didžiąją laisvo laiko dalį vaikščiodavau pėsčiomis, per dieną įveikdama nuo 5 iki 10 kilometrų, o atėjus vakarui man nereikėjo nieko, kas apsaugotų nuo nuobodulio – buvo malonu tiesiog sėdėti. Tačiau šiuolaikinis gyvenimas negali būti tvarkomas remiantis šiais fiziškai įtemptais principais.
Dabar didelė dalis žmonių dirba sėdimą darbą, o dauguma rankų darbo mankština tik keletą specializuotų raumenų.
Taigi, kai minios susirenka Trafalgaro aikštėje pasidžiaugti pranešimu, kad vyriausybė nusprendė juos nužudyti, jie to nepadarytų, jei tą dieną visi būtų nuėję bent trisdešimt kilometrų. Bet šis vaistas nuo karingumo yra neįgyvendinamas.
Vis dėlto, jei žmonių rasė nori išgyventi – galbūt tai yra nepageidautina – reikia rasti kitų būdų, kaip užtikrinti nekaltą išeitį nepanaudotai fizinei energijai sutramdyti (niekada negirdėjau apie karą, kilusį iš šokių aikštelių).
Civilizuota gyvybė iš viso yra pernelyg sutramdyta. Tačiau norint išlaikyti stabilumą ir žmogiškumą, kiekviename dideliame mieste turėtų būti dirbtiniai kriokliai ir baseinai, pilni mechaninių ryklių. Ir asmuo, pasisakantis už prevencinį karą, turėtų būti pasmerktas tris valandas per dieną „komunikuoti“ su šiais išradingais monstrais.
Kalbant rimčiau, reikėtų stengtis suteikti konstruktyvių išvadų žmogiškai bendrystei, ne priešingai.
