Seksualinė prievarta – stingdančių kančių priežastis
Dalį žmonių (be abejo, įskaitant mane) domina vakarietiškų proto modelių ribotumai, ypatingai kalbant apie ilgalaikę žymaus prancūzų filosofo René Descarteso dualizmo tarp proto ir kūno bei proto ir pasaulio įtaką, dėl kurios Vakarai XVII amžiuje tapo modernybe, – dabar galima rasti ne tik atsakymus į problemas, kurias mums suteikė dualistinis paveldas, bet ir į savo kančias bei daugelio psichologinių ir emocinių kančių šaknis apskritai.
Visgi nenumaldomai einant fizinių ir mechaninių mokslų link, protui ir sielai iškilo mirtina grėsmė. Būtent tai ir paskatino dalį psichiatrų „atskirti“ protą nuo pasaulio (ir kūno, kuris neabejotinai yra pasaulio dalis), kad išgelbėti jį nuo virtimo į fizinį mechanizmą, tokiu būdu išsaugant individualumą kaip patirtinį privatų interjerą[1].
Šiaip ar taip, raktas į psichologijos, psichiatrijos ir psichoterapijos pagrindą buvo ne kas kitas, o Sigmundas Freudas, nustatęs, kad, pavyzdžiui, trauma (ypač seksualinė prievarta) yra daugelio patirtų kančių priežastis. Nuo tada pacientų „vidinis pasaulis“ tapo de facto psichikos kančių pagrindu psichiatrijoje ir psichoterapijoje.
Galiausiai net ir išnykus neprilygstamai S. Freudo įtakai psichiatrijai ir psichoterapijai, jo sukurtas proto ir psichinės kančios modelis sudarė tolesnių pagrindinių modelių pamatą.
Konkrečiau, kognityvinė elgesio terapija (CBT) aiškina kognityvinius iškraipymus, klaidingus įsitikinimus ir neteisingą tikrovės vertinimą kaip esmę į kančios supratimą, o jos gydymas apima tokių subjektyvių iškraipymų „ištaisymą“.
Psichikos sveikatos sistema, kaip kultūros veikėja, atlieka pagrindinį vaidmenį
Šiuolaikinėje psichiatrijoje, akcentuojant smegenų disfunkcijas ir disbalansą, profesionalo akys yra tvirtai nukreiptos į tai, kas vyksta individo viduje – į tariamus vidinius procesus „po simptomais“, nesvarbu, ar tai būtų S. Freudo interpretacijos, iškreiptų mąstymo modelių iššūkis, ar psichiatrinių vaistų pritaikymas.
Iš tikrųjų tik ekspertų objektyvumas laikomas nuodugnaus darbo atlikimu, padedančiu „ištaisyti“ problemą iš išorės. Tačiau terapeutas ir pacientas iš esmės yra atskirti vienas nuo kito, o tiltas tarp jų kertamas tik naudojant įrankius ir metodus „iš pašalės“ bei „pajautimo“.
Taip, šiais laikais, žmonės – nenuostabu – išmoko galvoti apie savo psichologinę ir emocinę kančią kaip apie kažką, kas yra „negerai“, „nestandartiškai“ (kitaip nei kitiems). Bet visgi egzistuoja ir kitas būdas suprasti, kas yra psichologinė bei emocinė kančia, ir kaip geriausia ją „sutrikdyti“.
Iš tiesų, pats terapinis ryšys – besitęsianti tarpasmeninė terapeuto ir kliento patirtis – dažnai yra laikomas pokyčių priemone. Bet svarbiausia ne tai, ką terapeutas gali padaryti dėl kliento, o tai, kuo jis gali būti tokio tipo bendradarbiavime.
Taigi, pagrindinis terapijos tikslas yra ne suteikti kažkokią išlaisvinančią įžvalgą ar ištaisyti „psichinį iškraipymą“, bet laikui bėgant sukurti tam tikrą santykių patirtį tarp kliento ir terapeuto. Priešingai nei sprendimų ieškojimas ir pristatymas „potencialiems klientams“, vertinamas nuolatinis paties terapeuto gebėjimas dalyvauti ir bendrauti emociškai sąžiningai bei autentiškai.
Kitais žodžiais tariant, santykiai turi apimti „platųjį vandenyną“ – t. y. naujas tarpasmenines patirtis, pagardintas ilgalaikės empatijos prieskoniu ir teigiamai prieštaraujančias ankstesnei kliento patirčiai.
Toks procesas taip pat labai susijęs su ribų kūrimu, nors dėl jų daugiau reikia derėtis nei primesti.
Emocinės ir psichologinės kančios pasieks milžiniškus skaičius
Tai, kas laikoma emocinės kančios priežastimis, ilgainiui gali dramatiškai pasikeisti. Tačiau mes kalbame apie išgyvenimus – dažnai ilgalaikius – kai žmogaus tapatybė, asmenybė ar žmogiškumas yra iš esmės sužaloti, ypač kūdikystėje ar vaikystėje.
Visa tai, kaip žinia, apima emocinį apleidimą bei traumuojančią vienatvę, nuo kurios negalima pabėgti arba kurios negalima išvengti, ir nuo kurios tarsi nėra vilties apsisaugoti – apie tai taip pat kalbėjo pediatras ir psichologas Donaldas Winnicottas[2].
Iš tiesų, ekstremalesnės ar ilgalaikės šios patirties formos gali sukelti sunkių kančių, siejamų su „rimta psichine liga“, rūšis, dėl ko, tarkime, gali kilti baimė likti vienam.
Visgi kaip parodė kai kurie tyrimai, tarpasmeniniai kūdikių ir jų globėjų santykiai turi didelę įtaką būsimai psichinei sveikatai. Dėl šios priežasties nepriežiūra bei subtilesnės raidos traumos formos šiandien yra laikomos svarbiausiomis psichologinėmis ir emocinėmis kančios priežastimis visam likusiam gyvenimui[3].
Šiaip ar taip, mūsų psichikos sveikatos sistema, kaip šios kultūros veikėja, atlieka pagrindinį vaidmenį ją palaikant.
Šiuo atveju terapijų poreikio slopinimas (akivaizdu, jog vis dar mėgstame vieni kitus linčiuoti ir ne tik) iš tikrųjų padeda sumenkinti mūsų visuomenės ir jos narių įtaką žmonių kančioms, mėginant bet kokia kaina išlaikyti socialinius vaidmenis.
Faktas tas, kad tai „veiksminga“ sistema, skatinanti pasauliečius tikėti, jog jų kančias neva sukelia kažkas, esantis jų galvose, kol iš tikrųjų smurtaujantys asmenys ir žalingos visuomenės struktūros ir toliau daro žalą.
Minėtas scenarijus, savaime aišku, nėra panacėja: milijardai eurų visame pasaulyje ir toliau leidžiami bandant pasiekti tikslus, ir ryškiausiai tai matome žlugusiuose pažaduose dėl iš esmės paslėptos iniciatyvos „Prieigos prie psichologinės terapijos gerinimo“ ir pan.
Be abejo, galbūt šis „gedimas“ atrodo menkas, tačiau jau dabar galime regėti „tiksliosios psichiatrijos“, CBT pokalbių robotų ir teksto psichoterapijos atsiradimą – tai ne tik nenaudinga, bet ir ilgainiui padidins mūsų visų emocines ir psichologines kančias.
