Susidūrimas su mirtimi: neurochirurgas knygoje tiria išlikimo galimybes pavojaus akivaizdoje

Pasauliui reikia įrodymų, ką gero nuveikėme

Retas paprieštarautų filosofijai, kad iš esmės visas gyvenimas yra nugyvenamas šešėlyje, apie kurį mes žinome – suvokime, kurį sistemingai mažiname kasdien blaškydamiesi. Tačiau kuomet baigtumo samprata tampa neišvengiama, staiga susiduriame su aštriu bei skausmingu apmąstymu, jog nelieka kito pasirinkimo, kaip tik užpildyti šešėlį tiek šviesos, kiek žmogus gali sukurti – tokiu vidiniu apšvietimu, kurį vadiname gyvenimo prasme.

Šis audringas lūžio taškas yra tai, ką neurochirurgas Paulas Kalanithi aprašo knygoje „Kai kvėpavimas tampa oru“ – savo skvarbiuose prisiminimuose apie etapą, kai jam buvo diagnozuotas nepagydomas vėžys karjeros, pripildytos potencialo ir gyvybingumo, viršūnėje^[1].

Neskaitant Oliverio Sackso, nagrinėjančio slėpiningą haliucinacijų pasaulį, Kalanithi „sukomplektuoja“ filosofinius asmeninių patirčių apmąstymus su savo pacientų istorijomis, kad išanalizuotų vienintelį mus vienijantį dalyką – laikinumą Žemėje – ir tai, kaip šis „reiškinys“ mus visus, tiek smulkmeniškai, tiek monumentaliai, skatina siekti daugiau ar mažiau prasmingo gyvenimo^[2].

Nūnai išryškėja ir nepaprastai nuoširdus jausmas, susietas su kiekvieno iš mūsų potencialu bei galimybėmis – savimi, kuriais norėtume tapti, kuriais nenuilstamai stengiamės būti. Ir visgi, kas mes tada esame ir kas lieka „iš mūsų“, kai ši galimybė staiga nutrūksta?

Būdamas trisdešimt šešerių, Paulas Kalanithi sakosi pasiekiąs kalno viršūnę: regėjęs pažadėtąją Žemę nuo Gileado iki Viduržemio jūros; joje matęs gražų katamaraną, kurį hipotetiniai vaikai mylėjo iki pat širdies gelmių. Matė ir tai, jog pagaliau tapo vyru, kuriuo žadėjo būti. Ir tada atsitinka tai, kas išties sunkiai įsivaizduojama – Paulas susiduria su milžinišku skausmu: nugara sustingsta, o kūnas raibuliuoja patirdamas agoniją.

Derėtų paminėti, kad jis gana ilgą laiką kentė įvairaus smarkumo nugaros spazmus – tai sugrieždamas dantimis, tai susirangydamas ant grindų. Bet pastarieji rodėsi nepalyginamai sunkesnio kalibro. Tačiau kaip ir pati knyga, minėta situacija perteikia kažką „didingesnio“ – šiuo atveju žmonijos kultūrinį požiūrį į tai, ką mes laikome kūno trūkumais: tarkim, skausmą ir, galiausiai, mirtį. Tuo tarpu aplinkybės, kuriomis tai įvyksta, neretai neatitinka trokštamų realijų, dėl ko bandome visa tai sugriauti išpuoselėtu neigimu. (Taip elgiamės todėl, jog kankinančias emocijas laikome nepadoriomis – savyje ir vienas kitame.)

Statusas yra tik vėjo vaikymasis

Taigi, Kalanithi istorija susideda iš akimirkų, kai apsisuka likimas ir sunkiai yra nuspėjama prioritetų visata, kol itin sunkiomis valandomis uždaromi skyriai, kurie, manėme, tęsis amžinai, vesdami į išimtinai laimingą pabaigą. Jis, be kita ko, dargi pasakoja apie milžiniško mažumo momentą, kai tampa pacientu toje pačioje ligoninėje, kur dirba neurochirurgu iškart po to, kai sulaukia žinios apie liūdną diagnozę, apvertusią dešimtmečių pastangų kulminaciją aukštyn kojomis.

Vis tik būdamas jaunas, dar prieš įsisiautėjant onkologinei ligai, Kalanithi pasineria į anglų literatūros ir žmogaus biologijos laipsnius, trokšdamas suprasti, kas daro žmonijos gyvenimą prasmingu. (Jis tikėjo, jog literatūra geriausiai atspindi protą, o neuromokslas – nustato elegantiškiausias smegenų taisykles.)

Galų gale, anot vyro, literatūra ne tik nušvietė ir vis dar apšviečia kito patirtį, bet ir teikia įdomiausią informaciją moraliniams apmąstymams, ir visai nesvarbu, kad kiek gremėzdiški žingsniai į formaliąją analitinės filosofijos etiką retkarčiais jaučiasi sausi it kaulas – jiems neva trūksta tikrojo žmogaus gyvenimo chaoso bei svorio (naštos) apibrėžimo.

Žodžiai be patirties – nesvarūs, kaip juos nešiojantis kvėpavimas

Taip, kalba prilygsta antgamtinei jėgai, sujungiančiai smegenis, apsaugotas veik centimetro storio kaukolėmis į bendrystę, kol žodis reiškia užmezgamų santykių gylį. Tačiau kažkokiu būdu procesai tūno smegenyse ir kūnuose, linkusiuose sulūžti. Kitaip tariant, visada maniau, kad kasdienė kalba – nepasotinamos aistros, alkio bei artumo – turi būti konkreti. Iki kol sužinojau, jog tokio ryšio analizė šioje vietoje dar nesibaigia: tarkim Waltas Whitmanas – amerikiečių poetas, eseistas, žurnalistas ir humanistas – prieš šimtmetį taipogi nagrinėjo tuos pačius klausimus, savo kūryboje apibūdindamas tai, ką jis pavadino „fiziologiniu-dvasiniu žmogumi“^[3].

Šiaip ar taip, Kalanithis liko įkvėptas donkichotiško troškimo atrasti filosofijos, literatūros, biologijos ir moralės sankirtą ir iš jos išgauti gyvenimo prasmės žaliavą, dėl ko jis pasirinko istorijos ir filosofijos laipsnį. Negana to, Kalanithis įnirtingai ginčijosi, tvirtindamas, jog tiesioginis gyvenimo ir mirties temų patyrimas yra būtinas norint suformuoti pagrindines moralines vertybes – dėka medicinos jis galėjo tai pademonstruoti.

Būtent ant pagaląstų idealizmo sparnų Kalanithis išaugo per savo kaip neurochirurgo gyvenimą, ir būtent ant jų jis priartėjo prie mirties. Tačiau ilgainiui teko pripažinti, kad tokius dalykus galima geriausiai sužinoti tik akis į akį. Juolab, kad jis siekė medicinos, jog paliudytų tam tikras biologines  apraiškas, iki kol susidūrimas su reljefiškomis paslaptimis dalyvio vaidmenyje, o ne stebėtojo, pakeitė pagrindinius jo įsitikinimus iš esmės. Ir visgi, ar mirtina liga neturėtų būti puiki dovana tam, kuris norėjo suprasti mirtį?

Į šį klausimą jis atsakė būdamas kiek sunerimęs: teisinosi gydytojo darbą įsivaizdavęs tarsi dviejų geležinkelio bėgių dalių sujungimą, leidžiantį pacientui sėkmingai keliauti; teigė netikėjęs, kad galimybė susidurti su savo laikinumu bus tokia dezorientuota. Galų gale, Kalanithis turėjo išmokti gyventi žvelgdamas į mirtį kaip į lankytoją, žinodamas, jog net jei ir mirs, kol iš tikrųjų dar yra gyvas, vis tiek turės gyventi. (Jis mirė 2015 m. kovą, palikdamas knygą „When Breath Becomes Air“ – išties reto dvilypumo šedevrą, kuriame mirties tragedija nėra „praskiesta“, o eina koja kojon su gyvumu, kaip didžiausiu žmogaus potencialu.)