Pagrindinės prieššventinės veiklos persikelia iš Rotušės į Kauno naujamiestį
Tradicine kauniečių šventinių susibūrimų vieta tapusi Kauno Rotušė pamažu tampa vaiduokliu. Nei pagrindinės miesto eglės, nei kalėdinių renginių ar krykštaujančių vaikų. Ar tikrai dėl to kaltas nuo rugpjūčio „mažos taršos zona“ tapęs laikinosios sostinės senamiestis?
Liūdna ir niūru, kai pagrindinėje miesto aikštėje nebeskamba kalėdinės dainos, o sušalusių miestiečių rankų nebešildo karštas vynas. Štai net ir tradicija tapusių eglišakių dalybų šiemet Rotušėje nebebus. Vietoje to šalies miškininkai šiemet su kauniečiais kalėdine dvasia dalinsis Smėlio g. 7 esančiame Mobiliame ūkininkų turgelyje ir prie Kauno rajono savivaldybės pastato, įsikūrusio Savanorių pr. 371[1].
Aiškinama, kad tokie sprendimai buvo priimti, nes šiuo metu vykdomi Rotušės rekonstrukcijos darbai, tačiau pastarojo meto tendencijos rodo, kad net ir „suremontavus“ pagrindiniu miestiečių santuokų objektu laikomą aikštę, jos lankytojų išties bus gerokai mažiau. Mat atvažiuoti čia su šeima – bus prabanga dėl neseniai įvesto 2 eurų mokesčio kertant senamiesčio zoną.
Šiemet net pagrindinė miesto Kalėdų eglė kartu su kalėdiniu miesteliu įsikūrė miesto naujamiestyje – pačioje Vienybės aikštės širdyje. Nors kalėdinės nuotaikos gal čia kiek mažiau, panašu, miesto meras Visvaldas Matijošaitis pasirūpino, kad žaliaskarės aplankyti atvykę gyventojai nebūtų papildomai apmokestinti dar ir taršos mokesčiu.
Tarša nesumažėjo – ji tik migruoja po skirtingas miesto dalis?
Tačiau logikos šiame taršos mokestyje, taipogi maža. Mat panašu, kad Lietuvos miestų savivaldos ne pačios sugalvoja tokias taisykles, o tik vykdo nurodymus „iš aukščiau“. Taigi, ką tai reiškia? Gyventojai neva taip skatinami persėsti į viešąjį transportą arba sėsti ant „sveikesnės“ alternatyvos – pavyzdžiui, dviračių, tačiau kraudami vis didesnę mokestinę naštą ant vairuotojų pečių, sprendimų priėmėjai, matyt, nesusimąsto, kaip patys turėdami mažamečių, susitvarkytų tik viešojo transporto pagalba, taip savo kelionę į darbą ir iš jo, bei į vaikų būrelius ir iš jų, pailgindami valanda ar net ilgiau.
Nuo šių metų rugpjūčio Kauno senamiestis tapo „sumažintos taršos zona“, o tam, kad pravažiuotų senamiestį, vairuotojai kaskart kirsdami šią zoną turi susimokėti po 2 eurus. Neva naujasis mokestis jau davęs ir pirmųjų vaisių – tranzitas čia sumažėjęs ketvirtadaliu[2].
Naujasis mokestis, net neabejojama, turės itin skaudžių pasekmių ne tik aptarnaujant senamiesčio gyventojus, bet ir čia veikiantiems verslams, kurių taip paprastai nebegalės pasiekti nei maisto išvežiojimo platformos „Wolt“ ar „Bolt Food“ darbuotojai, bet ir gerokai išbrangsiančios pavėžėjimo paslaugos.
Tačiau pamirštama paminėti, kad ne gyventojai veikiau senamiestį pasiekia pėsčiomis, o transportas, paprasčiausiai pasiskirstė po didesnę miesto teritoriją. Kaip ir šiuo atveju – užuot statęsi automobilius senojoje miesto dalyje, pagrindinę miesto žaliaskarę norintys aplankyti miestiečiai ir miesto svečiai savo transporto priemones palieka greta Vienybės aikštės.
Tiesa, Kaunas tapo pirmuoju Lietuvos miestu, įvedusiu tokį mokestį gyventojams. Tačiau sostinė Vilnius taip pat ketina neatsilikti ir jau nuo gruodžio 2-osios pranešė startuosianti su Vilniaus mažos taršos zonos bandomuoju projektu[3].
Skelbiama, kad bandomojo projekto metu bus atliekami oro taršos tyrimai, ŠESD (šiltnamio efektą sukeliančių dujų) skaičiavimai, transporto srautų tyrimai ir kamerų sistemos testavimas.
Kad dar 2020 metais šalies mastu įvestas taršos mokestis pirmą kartą Lietuvoje registruojamiems automobiliams išties nebuvo veiksmingas, jau pripažino ir Aplinkos ministerija, ir „Regitra“. Tad kam jis iš tiesų reikalingas ir naudingas?
Miestai tik vykdo įstatymą – iki 2030-ųjų turi reikšmingai pasikeisti šalies transporto sektorius
Visgi, miestų merų dėl tokių zonų įvedimo kaltinti nereikėtų. Mat šie tik veikia pagal įstatymo raidę. O ji yra numatyta Lietuvos Respublikos alternatyviųjų degalų įstatyme, kuris numato, jog didmiesčiai ir kurortinės savivaldybės iki 2025 m. sausio 1 d. turi nustatyti mažos taršos zonas[4].
Šiame įstatyme numatyta, kad finansinė parama bus skiriama tol, kol kas dešimtas lengvasis automobilis bus varomas elektra ir siekiama užtikrinti, kad 2030 m. Lietuvoje bus jau 6 tūkst. viešų elektromobilių įkrovimo prieigų[5].
Taip pat siekiama, kad iki 2030-ųjų biometano ir žaliojo vandenilio suvartojimas sudarytų ne mažiau kaip 5 proc. transporto sektoriaus galutinio energijos suvartojimo.
„Nuo 2026 m. visi per viešuosius pirkimus įsigyjami lengvieji automobiliai ir autobusai turės būti netaršūs, o iki 2029 m. visas viešasis keleivių vežimo keliais transportas, įskaitant taksi bei pavėžėjimo paslaugas teikiančių asmenų transporto priemones turės būti pritaikytas naudoti alternatyviuosius degalus. Įtvirtinamos mažos taršos zonos miestuose paskatins persėsti į netaršias transporto priemones, taip gerinant oro kokybę miestuose.“ – nurodyta energetikos ministerijos pranešime.
Kartu su šiuo įstatymu buvo įsteigtas ir Darnaus judumo fondas siekiant pritraukti investicijas – dalį iš Europos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo bei Europos Sąjungos struktūrinių fondų.
