Iš pamokų tvarkaraščių traukiasi rusų kalbos pamokos, vietoje jų populiarėja ispanų
Lietuvos mokyklose pastaraisiais metais sparčiai keičiasi užsienio kalbų pasirinkimai. Rusų kalba vis dažniau traukiasi iš pamokų tvarkaraščių, o ją pamažu keičia ispanų kalba, kurios populiarumas ypač išaugo sostinėje. Tačiau dirbantieji kraipo galvas – kalbos nebemokys, bet kai kurie darbdaviai ją mokėti reikalauja, o kiti vertina kaip didelį privalumą.
Vilniuje per metus ispanų kalbos mokinių skaičius išaugo nuo 200 iki net 2700, o nuo 2026 metų ši kalba taps viena iš pirmųjų, kurią mokiniai galės pasirinkti jau nuo antros klasės. Be to, vokiečių ir prancūzų kalbos taip pat įgauna populiarumo, tačiau ispanų kalba stebina tiek miesto valdžios atstovus, tiek pačius tėvus ir vaikus[1].
Rusų kalbos pasirinkimo mažėjimą Vilniuje lėmė ir sprendimas, kad nuo 2022 metų į šeštą klasę šios kalbos pasirinkti nebeįmanoma, išskyrus tam tikrus išimtinius atvejus. Tai atspindi ne tik geopolitinius veiksnius, susijusius su Rusijos pradėtu karu Ukrainoje, bet ir vis mažėjančią šios kalbos svarbą darbo rinkoje. Dėl šios priežasties, vis daugiau tėvų ir mokinių renkasi kalbas, kurios atitinka šiuolaikinės tarptautinės bendruomenės poreikius, tokius kaip vokiečių, prancūzų ir ispanų kalbos.
Švietimo ministerija atkreipia dėmesį į augančią užsienio kalbų populiarumą ir pabrėžia, kad kartu su užsienio kalbų mokymu būtina stiprinti lietuvių kalbos mokymą, kad mokiniai nesusidurtų su „stiklinėmis lubomis“ dėl nepakankamo lietuvių kalbos išmokimo. Dėl šių pokyčių ir iššūkių Lietuvoje vykdoma pedagogų rengimo reforma, siekiant užtikrinti, kad mokyklose ne tik daugėtų pasirinkimų kalboms, bet ir būtų užtikrintas aukštas švietimo kokybės lygis visiems moksleiviams.
Gyventojai piktinasi, kad kai kurie darbdaviai reikalauja mokėti rusų kalbą
Tuo tarpu Lietuvoje vis dažniau keliamas klausimas dėl pagarbos mūsų valstybinei kalbai, mat kai kurie darbuotojai piktinasi, kad darbdaviai reikalauja užsienio kalbų, ypač rusų, žinių, nors Lietuvoje gyvenantys svetimšaliai dažnai nemoka lietuviškai. Pavyzdžiui, viena Vilniaus gyventoja Edita dienraščiui tv3.lt papasakojo, kad dirbdama kavinėje buvo paprašyta mokėti rusų kalbą dėl dažnų rusakalbių klientų[2].
Nors rusų kalbos reikalavimai darbo skelbimuose išliko, jų skaičius šiek tiek sumažėjo po karo Ukrainoje. Užimtumo tarnybos atstovai pabrėžia, kad užsienio kalbos žinios, įskaitant anglų, vokiečių ir prancūzų kalbas, tapo būtinybe globalioje darbo rinkoje, o ne tik privalumu.
Tačiau, nors užsienio kalbų mokėjimas gali būti svarbus, profesinių sąjungų atstovai primena, kad Lietuvoje lietuvių kalba išlieka pagrindine, ir darbdaviai turi motyvuoti, kodėl reikalauja kitų kalbų žinių.
Be rusų ir anglų kalbų, darbdaviai dažnai reikalauja ir kitų užsienio kalbų, priklausomai nuo darbo pobūdžio. Užimtumo tarnybos atstovai nurodė, kad populiarios yra vokiečių, prancūzų, turkų, kazachų, norvegų, švedų ir lenkų kalbos. Pavyzdžiui, vokiečių kalbos dažniausiai reikalaujama logistikos ir pardavimo vadybininkams, prancūzų – pardavimo specialistams, o lenkų kalbos – ugdymo įstaigose Vilniaus regione.
Lietuvos žmonės skeptiškai nusiteikę čia gyvenančių rusų atžvilgiu
Tuo tarpu, nors ir rusų kalbos mokėjimas vis dar praverčia profesinėje srityje, patys lietuviai nelinkę džiaugtis dažniausiai sostinėje Vilniuje susitelkusiais rusakalbiais, kurie per kelis dešimtmečius gyvenimo Lietuvoje taip ir neprabilo lietuviškai.
„Kiek teko girdėti iš čia esančių rusakalbių, beveik visi iš jų prieš Ukrainą, čia tokia penkta kolona suvaryta, kad karo atveju atakuos tiek iš išorės, tiek iš vidaus ir 2 savaites atsilaikyti patiems bus be šansų.“ – įsitikinęs vienas gyventojas.
Kitas tvirtino, kad Vilniaus rajonas jau esą seniai okupuotas, o patys lietuviai savęs negerbiantys.
Tačiau kita barikadų pusė įsitikinusi, kad bent minimalaus priešo kalbos supratimo atsisakyti nevertėtų skubėti.
„Kiekvieną dieną žiniasklaidoje, per TV kalbama apie neišvengiamą karo grėsmę, o tuo tarpu mokykloje nebemoko rusų kalbos. Ar tai gerai, juk priešo kalbą pravartu nors minimaliai suprasti, čia nepravers jokie kitos užsienio kalbos įgūdžiai.“ – teigė internautas.
Medikų bendruomenėje svarstyta nebekonsultuoti pacientų rusų kalba
Lietuvos gydytojų sprendimas nebeteikti konsultacijų rusų kalba, išskyrus neseniai į Lietuvą atvykusius ukrainiečius, sukėlė Tautinių mažumų departamento susirūpinimą dėl galimos diskriminacijos[3].
Departamento nuomone, tokie veiksmai prieštarauja Konstitucijoje garantuojamoms žmogaus teisėms ir Hipokrato priesaikai, kurioje skelbiama, kad gydytojai turi teikti paslaugas nepriklausomai nuo paciento tautybės ar kalbos. Be to, pagal Tautinių mažumų įstatymą kiekvienas tautinės mažumos atstovas turi teisę laisvai vartoti savo gimtąją kalbą, ypač esant sveikatos problemoms.
Diskusijos apie kalbos reikalavimus kilo po to, kai vaikų ligų gydytoja Indrė Plėšytė-Alminė paskelbė, kad dėl savo vertybinių pažiūrų nebeteiks konsultacijų rusų kalba, išskyrus atvejus, kai pagalbos prireiks ukrainiečiams. Sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė pažymėjo, kad sveikatos paslaugos turi būti teikiamos pagal įstatymus ir žmogaus teises, o diskriminacija dėl kalbos yra neleistina, tačiau taip pat pabrėžė, kad gydytojai negali būti priversti konsultuoti užsienio kalba.
77.lt primena, kad prieš keletą metų tuometiniam Švietimo, mokslo ir sporto ministrui Gintautui Jakštui buvo kilusi „geniali“ idėja šalies mokyklose palaipsniui atsisakyti rusų kalbos mokymo siekiant sekti Baltijos šalių – Latvijos ir Estijos – pavyzdžiu, kuriose buvo uždrausta rusų kalba kaip pagrindinė mokymo kalba.
