Britų manija dėl arbatos sukėlė karus ir pakeitė pasaulį
Galima sakyti, jog šiais laikais arbata yra bene populiariausias gėrimas visame pasaulyje, o pasaulinė rinka žadina apetitą net ir tų, kurie kadaise pirmenybę teikė energizuojančiam kavos gėrimui.
Daugelis turbūt žinote, kad britų imperija kariavo dėl arbatos, galiausiai praradusi Amerikos kolonijas ir kelis kartus sumušusi kinus „Opijaus karuose“[1]. Tuo tarpu Didžiosios Britanijos noras išsaugoti arbatą ir jos vartojimo procesiją paskatino domėtis kinų arbatos augalais ir dargi pasisavinti bent porą vertingų sodininkystės idėjų.
Kaip jau minėta, arbata yra labiausiai paplitęs gėrimas, nurungiantis ne tik kofeino turinčius skysčius, bet ir gaiviuosius bei alkoholinius gėrimus. Įdomumo dėlei paminėsiu, jog beveik 90 procentų britų kasdien mėgaujasi arbata. Tačiau tai tik lašas jūroje lyginant su tikraisiais šio gėrimo mylėtojais turkais, kurie kasdien išgeria maždaug penkis puodelius arbatos.
Arbatos pramonės vertė visame pasaulyje yra apytikriai 200 milijardų dolerių, o iki 2025 m planuojama, kad pastaroji išaugs kone du kartus. Be kita ko, arbata sudaro tokią milžinišką daugelio kultūrų dalį, jog yra siejama ir su visa galybe mitų. Ir vienas iš jų teigia, jog budizmo pradininkas Buda vienąsyk atsibudo po meditacijos ir nusivylęs savo valios trūkumu nusipjovė akių vokus bei metė juos ant žemės. Laikui bėgant jie pridygo ir virto arbata, skleidžiančia susikaupimo aurą medituojantiems žmonėms.
Ar esate linkę tikėti mitais, ar ne, tiesa ta, kad arbata iki šiol yra išlikusi svarbia gyvenimo dalimi daugeliui žmonių. O ypatingai jos svarbą sureikšmino britai bei visa jų imperija, nukreipusi užsienio politiką į šią tuo metu dar populiarumo stokojančią sritį.
Gėrimas įkvėpė vieną juokingiausių šnipinėjimo istorijų
Kuomet Europa vystė prekybą su įvairiomis Rytų Azijos tautomis, o vėliau jas kolonizavo, buvo neįmanoma nepastebėti epicentre esančios arbatos, kurią kinų dinastija išpopuliarino visame regione. Pirmieji europiečiai, paragavę šio gėrimo, buvo portugalai. Po jų sekė olandai. Tuo tarpu teigiama, jog Didžioji Britanija atvyko į arbatos gėrimo vakarėlį tik šiam įpusėjus.
Taigi, ilgainiui arbata tapo madingu visuomenės gėrimu bei didelio masto verslu: parduodama vaistinėse ir parduotuvėse, ji buvo liaupsinama ne tik dėl gaivinančių savybių, bet ir įspūdingo skonio. Be kita ko, pastaroji britams tapo tokia svarbi, kad net sukėlė karus, kurių užnugariu tapo įvairūs narkotikai, pasitelkti kaip Kinijos tramdymo priemonė.
Derėtų paminėti ir tai, kad paviršutiniškas arbatos „šnipinėjimo maratonas“, deja, neišsprendė prekybos deficito su Kinija, dėl ko buvo pasitelkti sienos kirtimo ir integravimosi svetimuose ūkiuose veiksmai, apsimetant kitos šalies gyventoju. Įdomu dar ir tai, kad pasiuntinys, visai nepanašus į kiną, įtariai jį stebintiems vietiniams aiškino, jog jis yra aukštesnio ūgio tik todėl, jog eina svarbesnes nei pastarieji pareigas. Ir šis argumentas, tiesą pasakius, stebina mane iki šiol.
Nors dauguma kontrabandinių arbatžolių buvo padengtos pelėsiu, vis tik šio drąsaus asmens dėka britai savo kolonijiniuose dirvožemiuose galiausiai pradėjo auginti įvairius arbatai skirtus augalus, naudodamiesi kinų auginimo metodais, dėl kurių neilgai trukus rinkoje pasirodė variantas, beveik niekuo nesiskiriantis nuo pavogto kiniškojo. Ir visgi, nors tarp šalių vykusios rungtynės leido pasiekti tam tikrų tikslų, šiandien viena pagrindinių arbatos tiekėjų išlieka Kinija[2].
Arbatos pertrauka yra neatsiejama nuo Didžiosios Britanijos pramonės
Tiesa ta, kad arbatos gėrimo ceremonija buvo ir, sakyčiau, vis dar yra svarbiausias metas darbo dienos įkarštyje. Bet kai britų arbatos gėrimo laikas staiga ėmė trumpėti, tai sukėlė audrą kiekviename arbatinuke. Kitaip tariant, gėrimo vertė buvo paminta ir tapo pagrindinių politinių ginčų priežastimi. Verta pažymėti ir tai, kad 70-aisiais, kai daugybė streikų, susijusių su darbu, sukrėtė Didžiosios Britanijos visuomenę, tautos nusivylimas buvo apibendrintas dviem žodžiais: arbatos pertrauka[3].
Taip, šis gėrimas buvo garbinamas ne tik dėl savito skonio, bet ir dėl to, jog arbatos gėrimo metu skirtingų socialinių sluoksnių skirtumai tarsi išnykdavo. Kita vertus, jeigu tradicijos ir buvo truputį pristabdytos, jos iš esmės niekur nedingo: ar tai būtų svarbiausios sezono rungtynės, ar prezidento inauguracija – viskas sustodavo prie puodelio arbatos.
Be to, ne ką mažesnio dėmesio sulaukė įvykis, nutikęs 1976 m., kuomet „Žvaigždžių karų“ režisierius prisipažino pragaištingai leidęs laiką vienoje Anglijos filmavimo studijoje: jis skundėsi, jog filmo ekipažas negerbė pastarojo, mat vietoj kokybiškai organizuoto darbo, laiką gviešėsi nesibaigiančios kavos/arbatos pertraukėlės. Tuo tarpu paprasti šalies darbininkai motyvaciją darbui taipogi palaikė saldžia arbata, kuri idealiai tiko to amžiaus mašinų kultūros darbo pertraukoms. Žinoma, kolektyvinių derybų galia tokio tipo pertraukėlių atžvilgiu ir toliau vilnija milžiniškos bangomis, tačiau augančios kavos entuziastų gretos, ko gero, šį teiginį truputį pakoreguotų.
