Rašytojas paverčia kasdienybę prasminga
Jeigu apie rašytoją galima sakyti, jog jis yra asmuo, atkreipiantis dėmesį į pasaulį it būtų profesionalus stebėtojas, tai literatūra yra dėmesį sukaustanti jau įvykusios ar būsimos istorijos pranašautoja, nes jos stebėjimo objektas ne tik išorė, bet ir, o gal net labiau, vidus. Šiuo atžvilgiu rašytojo profesiją turintis žmogus yra labai panašus į kitą profesionalų stebėtoją – psichoterapeutą.
Tiesa ta, kad esminis skaitymo atlygis yra neišsenkanti žinių srovė. Aišku, nėra taip, kad viskas, ką perskaitome, įstringa atmintyje, tačiau aš džiaugiuosi, jog yra knygų, kurios gniaužia kvapą, kaip ir apstu tų, kurių poveikis aptinkamas sunkiau.
Sudėtinguose bei akylos koncentracijos reikalaujančiuose skaitiniuose esti kažkas, apie ką mes norime ilgai galvoti, ir tai mums tampa išties svarbu: tai ne tik specifiniai fetišai, naudojami emocinėms spragoms užpildyti, bet ir pasikartojantys sapnai, kurių, rodosi, negalime pamiršti. Be to, literatūra eina koja kojon su poreikiu tam tikru metu pabūti vienam – tai kaip išėjimas iš realybės ir grįžimas į dar turtingesnę.
Tačiau norint įsisavinti žodžių abstraktumą, žmogus turi jaustis pakankamai saugus su knyga, tarsi ji būtų skydas rankoje, reikalingas tam, jog galėtų bent trumpam pamiršti apie save. Kitaip tariant, manau, kad įsijautimas – tikroji kokybiškų santykių jungtis.
Taip, literatūros „ekosistemoje“ gausu įvairaus pasirinkimo: pradedant poezija, kuri dažniausiai apsieina su menku reikšmingos medžiagos kiekiu ir kreipiasi į mažą auditoriją, baigiant psichologinėmis knygomis bei grožine literatūra – konceptualiuoju menu, kuriame (nežinomas) rašytojas pasakoja žmonėms apie savo profesiją bei pristato plagijuotą arba autentišką idėją.
Be kita ko, novelė tam tikra prasme eina poezijos keliu, kone sąmoningai apribodama temą iki perdėm siaurų paviršių, ir todėl galiausiai negali išspręsti net tų dalykų, kurie labiausiai jaudina žmonių mintis ir širdis[1].
Tarp kitko, kai kurie šaltiniai teigia, jog esė gali geriau „susidoroti“ su įvykiais ir idėjomis, nes eseistas, kitaip nei poetas, geba pristatyti visai nepagražintą mintį, kurioje nebūtų išgalvotų kelis šimtus metų gyvenančių personažų, fiktyvių pokalbių ir pan.: joje dažniausiai traktuojami kultūriniai ar istorija paremti įvykiai, taip pat asmeniniai išgyvenimai, nesinaudojant populistinėmis progomis kaip pasiteisinimu tam, kad išvengti natūralizmo. Kita vertus, tikrasis pasaulis neabejotinai atlieka svarbesnį vaidmenį, nei bet kuris išgalvotas – juk masė žmonių ten praleidžia didžiąją laiko dalį.
Literatūra – psichoterapijos atmaina
Įdomu tai, jog iš esmės psichoanalizė – tai profesija, populiarinanti inovatyvias idėjas apie kasdienybėje esančius keblumus bei džiaugsmus, pasitelkiant trampliną tarp paralelių, susijusių su vaikų bei suaugusių psichologija ir skaitymu apie ją, dargi pristatant psichoanalizės patrauklumą apskritai[2].
Ne paslaptis, jog nėra visiems vienodai pasitarnaujančio „laimingo gyvenimo“ recepto – mums neretai būdingi skirtingi gyvenimo stiliai tiek santykyje su savimi, tiek aprašyme, kurį sau pritaikome. Be kita ko, nors žmonės ir keičiasi, tačiau asmeninės ribos išlieka, ir specifinės literatūros skaitymas gali padėti tai apibrėžti.
Žinoma, visa tai tėra savotiškas eksperimentas: ar jūs perkate saviugdos, ar bet kokią kitą patinkančią knygą, esmė – mėginimas įsivaizduoti, koks gi galėtų būti gyvenimas, jei kažkas parodytų keletą veiksmingų būdų, padėsiančių atrasti kitokią būseną.
Įdomiausia tai, jog nenuspėjamumo galimybės nebelieka perkant konkrečius daiktus, tokius kaip viryklė ar pan. Tačiau jei nusipirksite psichoanalizę (ar knygos pavidalu, ar konsultacijos), šiek tiek rizikuosite. Kita vertus, žmonės visais laikais bandė išsivaduoti iš kančių bei jas palengvinti. Tuo tarpu, psichoanalitinis skaitymas, kurio pagalba siekiama geriau suprasti vidinį žmogaus elgesį, konceptualizuojant prasmę iš kasdienės žmogaus patirties, gali leisti prieš tai žiojėjusias žaizdas pakeisti mažiau jautriomis, suvokiant, jog gyvenime yra daug svarbesnių dalykų.
Psichoanalizė turėtų atlikti kelis dalykus, susijusius tarpusavyje: atstatyti apetitą bei numalšinti poreikį pažinti save. Skamba kiek painokai, tiesa? Tačiau kai pagalvoji, kad turi agorafobiją (beje, šis terminas itin populiarus įvairiuose psichologiniuose leidiniuose) ir esi perdėm drovus, tokia savęs pažinimo forma gali tapti simptomu. Taigi, savo apetitą galite atgauti tik tada, jei leisite sau būti bent iš dalies neidentifikuotais.
Aišku, gali būti nepaprastai sunku žinoti, ko norite – tiek renkantis patikimus draugus, tiek dėmesio vertas knygas – ypač kai gyvenate vartotojiškoje, kapitalistinėje kultūroje, kuri yra persmelkta nusivylimo fobija, bet visuomet yra kažkas, ką verta (rizikingai) susitikti.
Knygos užtikrina autoriaus nemirtingumą
Knygos puikiai iliustruoja begalybę, kuri yra leidybos verslo aspektas, nes jos, kaip žinia, pratęsia asmens egzistavimą, tokiu būdu suteikiant autoriui savotiškos formos ateitį, telpančią į rankinę. Kitaip sakant, ši industrija yra susijusi su nemirtingumu – nesibaigiančiu gyvenimu.
Grįžtant prie psichoanalizės ir literatūros sąsajų, mano nuomone, psichoanalitiniai seansai nėra panašūs į romanus; dargi jie nėra panašūs ir į eilėraščius, pjeses ar noveles – turbūt labiau į atskirus dialogo fragmentus, suteikiant neribotą galimybę bet kuriuo metu pakeisti temos kryptį bei toną apeinant kankinančius įsitikinimus. Žinoma, tai nėra siužeto perrašymas, mėginant paversti žmones romano personažu – tai tik parodo, ar troškimas pažinti save yra toje pačioje jausmų amplitudėje, kaip ir nerimo būsenos[3].
Taip, mes visi turime daug formulių apie tai, kas mes esame, ką mėgstame, ką veikiame ir pan., tačiau tai tik paveikslo pavadinimas – antraštė: esmė tarp banalių frazių ir to, kaip mes gyvename kiekvieną minutę, lieka nepaliesta. Trumpiau tariant, priklausomai nuo alternatyvų, žavimės tuo, ko niekada negalėsime pasiekti. Kita vertus, galbūt kebli vaikystė ir kitos kančios galiausiai pasireiškia prasmingo literatūrinio darbo pavidalu, kurio dėka gimsta šedevras – įrankis psichologinei būsenai pakeisti.
