Be laisvės vaikai niekada nesuaugs
Kadaise šiltuoju metų laiku dauguma vaikų beveik kiekvieną dieną po pamokų, dažnai iki sutemų, susirinkdavo žaisti įvairaus amžiaus kaimynų grupėse – taip atrodydavo jų pavasariai ir vasaros. Tokiu būdu jie tyrinėjo pasaulį, pasilikdami laiko nuobodžiauti ir sugalvoti, kaip įveikti tą nuobodulį; laiko patekti į bėdą ir rasti išeitį iš jos; laiko pasvajoti, pasinerti į pomėgius ir skaityti komiksus.
Visa tai, ko vaikai išmoko gaudami klaidžiotojų „išsilavinimą“, neretu atveju buvo daug vertingiau suaugusiųjų gyvenimui nei tai, ko šie išmoko mokykloje ir, manau, kad kiti mano amžiaus grupės nariai pasakytų tą patį, jei rastų laiko apie tai pagalvoti.
Nepaisant to, akivaizdu, jog, tarkim, Jungtinėse Valstijose, palaipsniui mažinama vaikų galimybė žaisti, kaip ir, deja, daugelyje kitų šalių.
Įdomu tai, kad knygoje „Children at Play: An American History“ Howardas Chudacoffas pirmąją XX amžiaus pusę vadina vaikų laisvo žaidimo „aukso amžiumi“.
Žinoma, jog maždaug 1900 m. vaikų darbo poreikis sumažėjo, todėl jie turėjo nemažai laisvo laiko. Tačiau nuo 1960 m. ar šiek tiek anksčiau, suaugusieji pradėjo naikinti šią laisvę, prailgindami laiką, kurį atžalos turėjo praleisti prie namų darbų ir, dar svarbiau, sumažindami vaikų laisvę žaisti, net kai jie būdavo lauke[1].
Kitais žodžiais tariant, suaugusiesiems skirtos atsakomybės, pritaikytos vaikams ėmė pakeisti žaidimus, kol pamokos ir laikas po jų keitė pomėgius. Net ir tėvų baimės kliudydavo, kadangi jie vis dažniau drausdavo vaikams eiti žaisti su kitais vaikais toli nuo namų be priežiūros.
Be abejo, tokiems pokyčiams yra daug priežasčių, bet per kelis dešimtmečius jų poveikis buvo gana dramatiškas vaikų galimybėms tyrinėti pasaulį savo pasirinktais būdais.
Tai buvo priežastis, dėl ko mažamečių psichikos sutrikimų ėmė daugėti.
Galų gale, net ir Albertas Einšteinas, kuris, matyt, nekentė mokyklos, savo pasiekimus teorinėje fizikoje ir matematikoje vadino „kombinaciniu žaidimu“, paremdamas tą pačią idėją: žmonės yra kūrybiškiausi ir laimingiausi, kai juos užplūsta spontaniško žaidimo dvasia.
Anketos, skirtos nerimui ir depresijai įvertinti, atskleidė dažnėjančius psichikos pažeidimus
Daugelio rezultatų analizės, kaip žinia, atskleidžia nuolatinį, iš esmės linijinį, jaunų žmonių nerimo ir depresijos padidėjimą per dešimtmečius, todėl to, kas šiandien būtų diagnozuojama kaip generalizuotas nerimo sutrikimas ir didžioji depresija, yra nuo penkių iki aštuonių kartų daugiau nei anksčiau[2].
Galimybių žaisti bei užsiimti kita komandine veikla vaikystėje mažėjimą taip pat lydi empatijos mažėjimas ir narcisizmo padidėjimas (empatijos nuosmukis ir narcisizmo augimas yra būtent tai, ką tikėtume pamatyti vaikuose, kurie turi mažai galimybių žaisti socialiai).
Akivaizdu, jog vaikai negali išmokti šių socialinių įgūdžių ir vertybių mokykloje, nes mokykla yra autoritarinė, o ne demokratinė aplinka: ugdymo įstaiga vis dar skatina konkurenciją, bet ne bendradarbiavimą.
Knygoje „Free to Learn“ autorius Peteris Gray dokumentuoja šiuos pokyčius teigdamas, kad vaikų psichikos sutrikimų daugėja daugiausia dėl jų laisvės mažėjimo[3]. Taigi, anot jo, jei mylime savo vaikus ir norime, jog jie klestėtų, turime skirti jiems daugiau laiko ir galimybių kvailioti.
Visgi politikos formuotojai bei įtakingi filantropai ir toliau stumia mus priešinga kryptimi – intensyviau mokytis ir patirti kuo daugiau išbandymų, kurie kartais būna pražūtingi.
Puikus to pavyzdys – organizacija, agituojanti už ilgesnę mokslo dieną ir mokslo metus JAV moksleiviams. Jos disertacija, atitinkanti organizacijos tikslą ir prezidento Baracko Obamos bei švietimo sekretoriaus Arne Duncano raginimus, buvo ta, jog vaikams mokykloje neva reikia praleisti daugiau laiko, kad jie būtų paruošti rytojaus konkurenciniam pasauliui.
Tačiau atsižvelgus į keblią laimės pojūčio statistiką pasauliniu mastu, galime su tuo ginčytis.
Reikia daugiau žmonių, kurie mąsto kritiškai ir kūrybiškai, imasi naujovių bei iniciatyvos
Žaisdami vaikai išmoksta svarbiausias gyvenimo pamokas, kurių negalima išmokyti mokykloje.
Taip mano ir daugelis evoliucinių psichologų, nagrinėjančių žmogaus prigimtį bei jo santykius su kitais. Kita vertus, įdomu, ar mums reikia daugiau žmonių, kurie gerai įsimena atsakymus į klausimus ir juos atsako, ar tų, kurie pareigingai daro tai, kas jiems liepiama, nekeldami jokių klausimų?
Žaidžia visų žinduolių jaunikliai. Kodėl? Todėl, jog žaidimas atsirado natūralios atrankos būdu kaip priemonė užtikrinti, kad gyvūnai praktikuotų įgūdžius, kurių jiems reikia norint išgyventi.
Konkretus tokio pobūdžio atvejis – Sudbury Valley mokykla, esanti Masačusetse. Ji vadinama mokykla, bet smarkiai skiriasi nuo to, ką mes įprastai laikome „mokykla“.
Mokiniai, kurių amžius svyruoja nuo ketverių iki maždaug 19 metų, ten gali visą dieną daryti tai, ką nori, jei tik nepažeidžia mokyklos taisyklių, mat taisyklės neturi nieko bendra su mokymųsi; jos susijusios su taikos ir tvarkos palaikymu.
Daugeliui žmonių tai skamba beprotiškai, tačiau mokykla gyvuoja jau 45 metus ir joje yra šimtai absolventų, kuriems realiame pasaulyje sekasi puikiai, ir ne todėl, kad jų mokykla juos ko nors išmokė, o todėl, jog leido mokytis to, ko nori.
Rekomenduojama atskleisti autentiškumą
Tai, ko mūsų vaikai gali išmokti būdami laisvi, yra įgūdžiai, lemiantys individualius talentus atitinkančius darbus bei pasitenkinimą teikiantį gyvenimą.
Dar svarbiau už specifinius įgūdžius yra išmoktos nuostatos, dėl ko minėtoje nestandartinio ugdymo įstaigoje pastarieji laikui bėgant išmoksta prisiimti atsakomybę už save ir savo bendruomenę, sužinodami, kad gyvenimas yra įdomus, net (galbūt ypač) kai reikia daryti sudėtingus dalykus.
Žinoma, neįtikima, jog artimiausiu metu įtikinsime daugumą žmonių, kad turėtume panaikinti tokias mokyklas, kokias turime šiandien, tačiau galimybė vystyti kūrybiškumą yra tiesiog būtina.
