Kraują stingdantis vyksmas atskleidžiamas vykdant demonų išvarymo ritualą
Filme turėsite galimybę išvysti nemažai daug žadančių epizodų, galinčių pasigirti gana tikroviškais kraupiais vaizdais[1]. Ir nors tokios idėjos kaip vienatvė, sielvartas, ilgesys ir atleidimas jau seniai buvo siaubo žanro pagrindinės dalys, tačiau „Velnio šviesa“ (angl. „Prey For The Devil“) visa tai sulieja į siaubingai realistiškos kasdienybės kratinį.
Istorija pasakoja apie Romos katalikų bažnyčią, kuri kovoja su pasauliniu demoniškojo apsėdimo augimu, atidarydama mokyklas, kuriose mokytų kunigus atlikti egzorcizmą.
Tiesa, vienuolėms čia vis tik draudžiama atlikti tokį ritualą, bet tėvas Kvinas, pastebėjęs, kad sesuo Ana turi ypatingą dovaną patekti į demoniškų atstumtųjų sąmonę, sutinka ją to išmokyti.
Įdomiausia tai, jog dar 2018 m. Vatikanas atvėrė duris kasmetiniam egzorcizmo kursui: net 250 kunigų iš 50 šalių atvyko į Romą, norėdami suprasti, kaipgi atpažinti velnio apsėdimą, išgirsti asmeninius kitų kunigų pasakojimus ir sužinoti daugiau apie demonų išvarymo procedūrą[2].
Žinoma, egzorcizmo procedūra tebėra gana prieštaringa, iš dalies dėl jos vaizdavimo populiariojoje kultūroje ir siaubo filmuose, taip pat dėl keleto piktnaudžiavimo atvejų įvairiose religinėse sektose. Tačiau filmas padeda į tai pažvelgti kiek kitaip.
Puikus pavyzdys – sesuo Ana, atsidūrusi mūšyje, siekdama išgelbėti jaunos merginos sielą, kurią, kaip paaiškėjo, apsėdo tas pats demonas, prieš metus kankinęs jos pačios motiną.
Visgi pradžia ne tokia jau sklandi: viena scena rodo, jog sesuo nepaiso visų įspėjimų ir nusprendžia surengti egzorcizmą be bažnyčios palaiminimo. Ir rezultatai, deja, pasirodo esą pražūtingi. Kita vertus, mums, kaip publikai, galbūt tokiu būdu mėginama pasakyti, kad taisyklių laikymasis yra kelias į priekį, kitaip tai baigsis katastrofa?
Verta susimąstyti.
Remiamasi sena gąsdinimo taktika
Filmas, ko gero, nebus greit pašalintas iš atminties, mat režisierius Danielis Stammas po dvylikos metų grįžo su dar vienu egzorcizmo paveikslu, ne ką mažiau tikroviškai atskleidžiančiu apsėdimo planą.
Taip, „Velnio šviesa“ yra dar vienas siaubo filmas, paremtas keletu praktinių kūno siaubo žygdarbių, – viso to dėka per 93 kino juostos minutes galima patirti ne vieną išgąstį. Kita vertus, nė vienas iš jų neatkreipė mano dėmesio labiau nei šiek tiek padažnėjęs širdies susitraukimų dažnis dėl didelio triukšmo, tiesa, nebūtinai gąsdinančio, jog galiausiai negalėčiau užmigti.
Ir iš tiesų, filmo atmosfera yra itin rimta bei gana tamsi: siužeto linija nusidriekia keistame kultūriniame kraštovaizdyje.
Viena vertus, Vakarų kultūra išaugo krikščionybės centre, todėl prasminga toliau tyrinėti demonus kaip siaubo šaltinį. Be kita ko, pragaro idėja taip įsirėžė į mūsų mintis, kad net žmonės, kurie nepripažįsta krikščionių, gali įsibaiminti, žiūrėdami, kaip atsidavęs kunigas ekrane atlieka egzorcizmą.
Visgi filmai, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas demonų apsėdimui, dažnai atrodo kaip reklama, kurioje siaubas būtų priemonė skleisti žinią, jog turime tikėti religija. Be abejo, dažniau, jei norime, galime nepaisyti pranešimo ir tiesiog mėgautis siaubo filmu, bet neretam pasauliečiui atrodo, kad „velniškas“ grobis buvo sukurtas kaip tam tikros formos propaganda.
Filmo idėja yra pagrįsta tikrove, paaiškinančia siaubingą pasaulio būklę, kai apsėdimas tampa epidemija, o Šventoji Bažnyčia turi veikti žmonijos labui
Šiaip ar taip, neverta pamiršti fakto, kad „Velnio šviesa“ vyksta Bostono egzorcizmo mokykloje, finansuojamoje Katalikų bažnyčios: ten jaunieji kunigai mokosi gelbėti sielas ir kovoti su demonais. Tuo tarpu įgytas žinias jie dažnai praktikuoja su pacientais, esančiais įstaigos rūsyje.
Taip yra todėl, jog kiekvienas žmogus, tariamai kenčiantis nuo demoniško apsėdimo, yra izoliuojamas ir atidžiai stebimas medikų komandos, jog kunigai reikalui esant galėtų pradėti veikti, kai tik mokslas pasirodys ne toks jau veiksmingas.
Tai jaudinanti koncepcija. Tačiau idėja yra pagrįsta tikrove, paaiškinančia siaubingą pasaulio būklę, kai apsėdimas tampa epidemija, o Šventoji Bažnyčia turi veikti žmonijos labui.
Ana laužo lyčių vaidmenis
Pagal tradiciją, tik vyrai kunigai gali imtis egzorcizmo. Vis tik šįsyk maištinga vienuolė yra pasiryžusi mesti iššūkį konservatyviajai struktūrai ir išmokti tai daryti pati.
Iš pažiūros „Velnio šviesa“ yra istorija apie moterų įgalinimą patriarchalinėje struktūroje. Bet tai ne kas kita kaip fasadas, nes filmas akivaizdžiai sustiprina įvaizdį, kuriame boluoja tūkstantmečius siekiantys Bažnyčios mokymai kaip neva veiksmingiausia priemonė blogiui nugalėti.
Šiaip ar taip, „Velnio šviesa“ bando vadovautis viešųjų ryšių patvirtintomis gairėmis, kad pademonstruotų, kaip religija prisitaikė prie šių dienų. Štai kodėl sesuo Ana ir kiti religingi žmonės dažnai matomi laisvalaikio drabužiais.
Pagrindiniai veikėjai taip pat turi vakarėlių ir bendravimo su netinkamais žmonėmis praeitį, kad parodytų, jog yra tokie pat nuodėmingi kaip ir visi kiti, tokiu būdu mėgindami užpildyti politinio korektiškumo kontrolinį sąrašą. Žinoma, viskas būtų lyg ir gerai, jei „Velnio šviesa“ iš tikrųjų atskleistų savo žinutės veidmainystę.
Visų pirma, užuot pripažinęs tikrąjį žmonių kankinimo ir žudymo Dievo vardu siaubą kaip dalyką, dėl ko reikia gėdytis, filmas nori parduoti mintį, kad tai buvo būtina. Tai, be kita ko, nėra vienintelis suktas moralinis pranešimas.
Pavyzdžiui, kino juosta nepatogiai palygina velnio apsėdimą ir psichines sveikatos problemas. Taip pat regimas atvejis, kai moteris, patyrusi traumą po išprievartavimo, pasidarė abortą. Teisingai, pasirinkimas atsikratyti vaisiaus kelia grėsmę, tačiau kai daroma prielaida, kad žmonės, jaučiantys gėdą ir kaltę, tyčia kviečia demonus, nes neva nori būti nubausti, išvada pradeda panašėti į aukų menkinimą[3].
Taip, iš pažiūros „Velnio šviesa“ tikrai bando patikti šiuolaikinei auditorijai, bet filmas beveik kiekviename žingsnyje kovai su blogiu pateisina bet kokias priemones. (Netgi tamsūs istorijos laikotarpiai, tokie kaip inkvizicija, anot jo, egzistavo, jog apsaugoti tikinčiųjų sielas.)
Nenuostabu, kad „Velnio šviesa“ vartojama religinė kalba taipogi yra ypač karinga, o kunigai gauna ginklus, kad galėtų kovoti su neįveikiamu priešu.
Visgi nuvertinti kūrinio nederėtų: filmas siūlo unikalų žvilgsnį į Katalikų bažnyčios ideologiją ir edukaciją, tuo tarpu tamsi mirtinų egzorcizmų virtinė neabejotinai turi siaubingos tamsos prieskonį.
Belieka pažiūrėti, ar ši „išvyka“ kam nors išliks atmintyje pakankamai ilgai, jog būtų sukurtas tęsinys, apie kurį mes dar nežinome.
