Nepamirštamu nuotykiu turėjusi virsti išvyka baigėsi tragiškai
Šią savaitę visus tarsi susidomėjo visą pasaulį apskriejusia istorija ir klausimu, kas nutiko „Titaniko“ nuolaužų apžiūrėti vykusiems „Titan“ povandeninio laivo keleiviams.
Taškas šioje intriguojančioje, tačiau ne menkiau gasdinančioje istorijoje buvo pradėtas vakar, kai JAV pakrančių apsaugos tarnybos ir kompanija „OceanGate“ paskelbė, kad visi penki „Titan“ povandeniniu aparatu į jūros dugną besileidę asmenys žuvo.
Intensyvią paiešką atlikę pareigūnai patvirtino, kad atsižvelgiant į aptiktų nuolaužų išsidėstymą ir būklę – povandeninė kapsulė sprogo vandenyno gilumoje[1].
Turistinis povandeninis laivas buvo dingęs nuo sekmadienio. Juo plaukė britų milijardierius Hamishas Hardingas, dvigubą Pakistano bei Didžiosios Britanijos pilietybę turėję magnatas Shahzada Dawoodas ir jo sūnus Sulemanas.
Povandeniniame laive taip pat buvo „OceanGate“ generalinis direktorius Stocktonas Rushas ir prancūzas povandeninio laivo operatorius Paulis-Henri Nargeolet. Už vietą povandeniniame laive „OceanGate Expeditions“ prašė 250 000 JAV dolerių.
Jau ir iki oficialaus pranešimo apie keleivių mirtį daugelis patyrusių vandenyno ekspertų pranašavo liūdną šios istorijos baigtį, buvo akcentuojama, kad net jei povandeninis laivas „Titan“ ir būtų sveikas, jame galėjo nebelikti deguonies.
O dabar aptiktos nuolaužos leidžia manyti, kad dingusiame povandeniniame laive netoli nuskendusio „Titaniko“ katastrofiškai sumažėjo slėgis, ketvirtadienį savo ruožtu pranešė JAV pakrančių apsaugos tarnyba.
Akyliausieji šios istorijos sekėjai spėjo pastebėti, kad daugiau nei prieš šimtą metų nuskendęs „Titanikas“ ir toliau geba pasiglemžti žmonių gyvybes.
Kiti, pastejo ir šiurpų sutapimą: paaiškėjo, kad vieno iš keleivių, „OceanGate“ generalinio direktoriaus S. Rusho žmonos Vendės giminaičiai 1912 m. „Titaniku“ plaukę ir neišsigelbėję asmenys, vėliau net atvaizduoti populiariajame Jameso Camerono meniniame filme tuo pačiu pavadinimu.
Įdomus sutapimas: „OceanGate“ vadovo žmona – „Titaniko“ aukų anūkė
„OceanGate“ įkūrėjas ir generalinis direktorius S. Rushas buvo vedęs V. Rush, kuri yra Isidoro ir Idos Strausų, kurie nusprendė likti skęstančiame „Titanike“, anūkė ir vieno iš septynių Strausų vaikų dukra[2].
Jos senelis I. Strausas buvo verslininkas ir politikas, kuris kartu su broliu valdė garsiąją universalinę parduotuvę „Macy’s“ ir vienu metu net atstovavo Niujorkui JAV Atstovų rūmuose. Jis ir Ida susipažino Niujorke, būdami vos dvidešimties ir netrukus susituokė, o lemtingą 1912 m. balandžio 14 d. „Titaniku“ į JAV jie grįžo po atostogų Europoje[3].
Laivui pradėjus skęsti, moterys ir vaikai buvo suvaryti į gelbėjimosi valtis. Strausai buvo pirmos klasės keleiviai, todėl jiems buvo suteikta prioriteto teisė, tačiau vietą valtyje gavo tik Ida. Vis tik, vienas gelbėjimosi valtį prižiūrintis karininkas atpažino ir Isidorą ir būtų leidęs jam evakuotis, tačiau šis atsisakė. Tuomet iš valties išlipo ir Ida, nusprendusi likti su vyru. Jų mirtis pavaizduota ir filme „Titanikas“: lovoje gulinčią senyvo amžiaus porą užlieja vandens banga.
Jau vėliau Izidoriaus kūną, pagal medalioną su vaikų nuotraukomis, rado narai, tačiau Idos palaikai niekuomet nebuvo rasti. Jų šeima vėliau surinko vandenį iš Šiaurės Atlanto, vietos kur nuskendo laivas, ir patalpinę jo lašą į urną, palaidojo juos abu Niujorko mauzoliejuje; į jų atminimo pamaldas vienoje Niujorko bažnyčioje rikiavosi eilė.
Apie tam tikrus sutapimus kalba ir „Simpsonų“ gerbėjai, kurie mano, kad šis animacinis serialas vėl išpranašavo ateitį. 2006 m. rodytame 17-ojo sezono 10-ajame epizode, vaizduojama, kaip seniai dingęs Houmerio Simpsono tėvas Masonas Fairbanksas drauge su sūnumi iškeliauja tyrinėti jūros gelmių, tačiau povandeninis laivas praranda ryšį ir įstringa tarp barjerinio rifo.
Laive net įsijungia įspėjamasis signalas apie sparčiai mažėjantį deguonies kiekį. Vis dėlto, šioji istorija baigiasi ir keliautojai po kelių dienų komos galiausiai pabunda ligoninėje[4].
„Titaniko“ likimas atvaizduotas ir knygoje: likus daugiau nei dešimtečiui iki katastrofos
Dar vienas sutapimas, 1898 m., likus vos 14 metų iki „Titaniko“ katastrofos, rašytojas Morganas Robertsonas parašė romaną „Beviltiškumas arba Titano sudužimas“, kuriame pasakojama apie išgalvotą laivą, kurio nuskendimas turi stebėtinų panašumų su tikrais 1912 m. įvykiais ir „Titaniko“ nelaime.
Pirmasis ir ryškiausias panašumas yra akivaizdus ir susijęs su laivų pavadinimais: M. Robertsonas savo laivą pavadino „Titanu“, beje, kaip ir dabar gelmėse prasmegęs povandeninis laivas[5]”.
Sutampa ir tai, kad tiek „Titanas“, tiek ir „Titanikas“ nuskendo neįprastai šaltą balandžio naktį, maždaug už 900 mylių nuo Niujorko – susidūrė su ledkalniu.
Įdomu ir tai, kad „Titanas“ plaukė iš Niujorko į Sautamptoną, o „Titanikas“ – priešinga kryptimi. Abu šie laivai, ir tikras, ir išmanytas buvo vadinami nenuskandinamais, tačiau pirmasis nuskendo vos per kelias minutes, o „Titanikas“ išsilaikė apie tris valandas.
Nors „Titanikas“ nuskendo prieš 111 metų jis ir toliau domina mases, iki šių dienų yra plėtojamas ir įvairios su šia tragedija susietos konspiracinės teorijos.
Pavyzdžiui, itin paplitusi pakeistų laivų teorija: jos šalininkai teigia, kad iš tikrųjų nuskendo laivas „Olympic“, kuris jau anksčiau buvo apgadintas per susidūrimą.
Tuo tarpu kiti tiki mumijos prakeiksmo teorija. Pasak šios teorijos, „Titaniko“ tragediją lėmė mumijos prakeiksmas, manoma, kad laive neva buvo gabenama senovės egiptiečių mumija.
Tuo tarpu dar viena, federalinio rezervo teorija, teigia, kad kai kurie turtingiausi ir įtakingiausi laivo keleiviai, tokie kaip Džonas Džeikobas Astoras IV, Bendžaminas Gugenheimas ar jau minėtas I. Strausas priešinosi Federalinio rezervo bankų sistemos sukūrimui. Šios teorijos šalininkai teigia, kad jų nepritarimas suvaidino svarbų vaidmenį sąmoksle juos pašalinti.
