Seimas iš stalčiaus vėl traukia diakritinių ženklų įteisinimo asmenvardžiuose projektą
Po Seimo kadenciją baigusio nesutarimo dėl diakritinių ženklų įteisinimo asmenvardžiuose, šį klausimą vėl kelia naujieji parlamentarai. Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis kartu su frakcijos kolegomis ir Liberalų sąjūdžio vadovės Viktorijos Čmilytės-Nielsen palaiminimu registravo įstatymo pataisas, kurios leistų užrašyti asmens vardą ir pavardę dokumentuose su visais diakritiniais ženklais. Mat tikroji ir neiškraipyta lietuvių kalba jau tapo ir… žmogaus teisių klausimu.
Siūloma, kad ši galimybė būtų taikoma ne tik užsieniečių sutuoktiniams, bet ir tiems, kurie turi pavardes su nelietuviškais rašmenimis.
Jei Seimas pritartų pasiūlymui, piliečiai galėtų užrašyti savo vardą ir pavardę dokumentuose su diakritiniais ženklais tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kai asmuo arba jo protėviai turėjo kitų šalių pilietybę. Tokiu būdu būtų sprendžiami tiek tautinių mažumų, tiek sutuoktinių pavardžių klausimai[1].
L. Šedvydis pabrėžia, kad naujos technologijos, modernizuojant gyventojų registro duomenų kodavimą, pašalina anksčiau minėtas kliūtis įgyvendinti šią pataisą, o asmenvardžių keitimas neišaugs į masinį reiškinį.
Pagal statistiką, po 2022 m. įstatymo, leidžiančio rašyti asmenvardžius lotyniška abėcėle, asmenvardžių keitimas išliko ribotas – per beveik dvejus metus buvo suteikti tik 1123 leidimai, o dauguma jų susiję su raidėmis W, Q ir X.
L. Šedvydis teigia, kad dabartinis teisinis reguliavimas diskriminuoja tuos, kurių asmenvardžiuose yra nelietuviškų diakritinių ženklų, nes jie negali pilnai pasinaudoti šia galimybe, kas prieštarauja Konstitucijai.
Valstybinės kalbos reikalai nejučia tapo ir žmogaus teisių klausimu?
Vertėtų akcentuoti, kad šią įstatymo pataisą registravo Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, socialdemokratas L. Šedvydis. Kitaip tariant, valstybinės lietuvių kalbos reikalai nejučiomis buvo paversti ir žmogaus teisių klausimais. Ir štai įsivaizduokime situaciją, kai nuskrendame į Kiniją ar Japoniją, o ten jau nebesuprantame apskritai nieko, todėl pradedame skųstis, kad šios šalys pažeidžia mūsų, kaip žmonių, teises. Nes mes nesuprantame šių kalbų.
Žinoma, tai ironizuota situacija, bet panašia kryptimi, panašu, ir einame.
„O asmenys, savo asmenvardžiuose turintys nelietuviškų diakritinių ženklų, tokios teisės neturi arba gali ją įgyvendinti tik iš dalies. Toks teisinis reguliavimas asmenis, esančius identiškoje teisinėje situacijoje (turinčius nelietuviškus asmenvardžius), traktuoja skirtingai“, – sako L. Šedvydis, pastebėdamas, kad tai draudžia Konstitucija.
Lietuvių kalbos grynumas ar odė čia gyvenančioms tautinėms mažumoms?
Lietuvių kalbos ateitis karšta diskusijų tema tapo dar 2022-aisiais, kai buvo pristatyti įstatymo projektai, siūlantys įteisinti diakritinius ženklus asmenvardžiuose. Anuomet „valstietis“ Robertas Šarknickas pareiškė, kad tokios pataisos galėtų kelti pavojų lietuvių kalbos grynumui ir netgi pažeisti Konstituciją. Jis taip pat įspėjo, kad leidimas rašyti vardus su diakritiniais ženklais galėtų sukelti sumaištį, nes tokių dokumentų lietuviai tiesiog nesuprastų.
Tuo tarpu LLRA-KŠS atstovai, tokie kaip R. Tamašunienė, pabrėžė, kad šios pataisos reikalingos siekiant užtikrinti, jog tautinių mažumų ir piliečių, įgijusių užsienio pilietybę, vardai ir pavardės būtų rašomi originaliai, atsižvelgiant į jų kultūrą ir kalbos tradicijas. Jie tvirtino, kad tokie pokyčiai padėtų lengviau atpažinti ir pripažinti šių piliečių tapatybę bei pagerintų jų kasdieninę komunikaciją su valstybe.
Tais pačiais metais tuometinei teisingumo ministrei Ewelinai Dobrowolskai taip pat pavyko pasiekti, kad šios pavardė būtų rašoma taip, kaip turi būti originaliai lenkiškai[2].
Po dešimtmečius trukusių diskusijų Seime 2022 metais buvo priimtas ir nuo tų metų gegužės 1 dienos įsigaliojęs įstatymas numato, kad Lietuvos piliečio vardas ir pavardė asmens dokumentuose tam tikrai atvejais gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinių ženklų.
