<h2>Minties eksperimentai yra it nemokami pietūs</h2>
<p>Šiandien dauguma mokslininkų ir filosofų tiki, kad yra tik vienas patikimas būdas pažinti pasaulį – dalyvauti ir savaip jam įkyrėti[1]. Toks požiūris yra vadinamas empirizmu (teorija, akcentuojančia patirties, įrodymų svarbą)[2]. Pavyzdžiui, kuomet vaikas baksnoja ir stumdo daiktus, veikla vadinama žaidimu; kai tai daro mokslininkai, tai vadinama stebėjimu bei eksperimentu, tačiau bet kuriuo atveju mes mokomės matydami ir veikdami.</p>
<p>Nepaisant to, neretai minėtos taisyklės turi išimčių, mat būna atvejų, kai kažką apie pasaulį suprantame per savotišką eksperimentą, vykstantį galvoje arba, kitaip tariant, grynos vaizduotės pratimus: mes galvojame apie tam tikrą pasaulio dalykų išdėstymą, o tada staiga išsiaiškiname, kokios būtų veiksmų pasekmės.</p>
<p>Minties eksperimentai, kaip žinia, suvaidino lemiamą vaidmenį ir fizikos istorijoje (Galilėjus buvo pirmasis minties eksperimento meistras; Albertas Einšteinas buvo sekantis). Tarkim, viename garsiausių savo minčių eksperimentų Galilėjus parodė, kad sunkūs ir maži objektai turi kristi tokiu pačiu greičiu kaip dideli.</p>
<p>Einšteinas taip pat puikiai sugebėjo savo galvoje atlikti ypatingus vaizduotės žygdarbius. Jaunystėje jis įsivaizdavo, kaip reikėtų bėgioti kartu su šviesos spinduliu, ir tai jį atvedė į ypatingą reliatyvumą. Vėliau jis įsivaizdavo krentantį vyrą ir suprato, jog laisvo kritimo metu žmogus nejaučia savo svorio; iš šios įžvalgos jis padarė išvadą, kad pagreičio negalima atskirti nuo gravitacijos, – šis suvokimo lūžis ir paskatino Einšteiną pasiekti didžiausią triumfą – bendrąją reliatyvumo teoriją.</p>
<p>Tokie pavyzdžiai savo ruožtu turi kai ką bendra: žinios kyla iš proto, o ne iš kažkokio išorinio šaltinio; joms nereikia jokios laboratorijos, jokio pasiūlymo dėl dotacijos ir pan. Galima sakyti, jog atliekant minties eksperimentą, visko mokomės grynai savistabos būdu. Tačiau ar minties eksperimentai iš tikrųjų kelia iššūkį empirizmui, vis tik karštai ginčijamasi.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/jason-dent-eehbs1punxk-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Kai tai išgirdau, nukritau nuo kėdės</h2>
<p>Kai kuriuose diskursuose Galilėjus prašo įsivaizduoti, kad iš bokšto yra numetami du skirtingo svorio objektai – muškietos rutulys ir patrankos sviedinys. Aristotelio išdėstyti argumentai bei sveikas protas sako, jog sunkesnis objektas pirmiausia atsitrenks į žemę. Bet, tarkime, kad sujungiame du objektus trumpu, standžiu strypu.</p>
<p>Galima ginčytis, jog lengvesnis rutulys stabdo sunkesnį patrankos sviedinį, sulėtindamas jo kritimą. Be to, galima teigti, kad sudėtinis kūnas, kurio svoris yra lygus dviejų pirminių kūnų sumai, turi kristi greičiau nei bet kuris kūnas atskirai. Tačiau vienintelis sprendimas, pasak Galilėjaus, yra tai, kad visi kūnai kris vienodu greičiu, nepriklausomai nuo jų svorio[3].</p>
<p>Vis tik Jamesas Robertas Brownas – Kanados mokslo filosofas – mano, kad minties eksperimentai leidžia mums įžvelgti „universalus“; tai yra, jie leidžia mums pamatyti universalias tiesas apie gamtos pasaulį. Panašiai kaip pasiekiame matematines tiesas apie jas galvodami, taipogi galime pasiekti tam tikras tiesas apie gamtą[4].</p>
<p>Kitaip tariant, nors pasaulis pilnas fizinių dalykų, užimančių erdvę ir išliekančių laikui bėgant, kai kurios tiesos apie jį turi labai „nefizinį skonį“, randamą už erdvės bei laiko ribų (manoma, jog šias tiesas galima suprasti be jokių stebėjimų ar eksperimentų). Tai žinoma kaip idėja, siekianti Platoną, ir iš tikrųjų Brownas linksmai apibūdina save kaip „platonistą“.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/priscilla-du-preez-vzqeavugnss-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Turite tikėti magija, kad patikėtumėte, jog sėdėjimas fotelyje suteikia pažinimo apie pasaulį</h2>
<p>Galėtume ir toliau priimti Galilėjaus teiginį – kad visi kūnai krenta tuo pačiu greičiu – bet tik tuomet, jei priimsime jo kruopščiai išdėstytą argumentą, kuris savo ruožtu remiasi daugybe anksčiau įgytų žinių apie pasaulį. Net jeigu minties eksperimentą galima rekonstruoti kaip argumentą, kognityvinis procesas yra daug intuityvesnis ir mažiau analitinis nei veržlių ir varžtų aprašymas.</p>
<p>Taigi, tai, kas atskleidžiama, labiau primena savotišką „aha“ akimirką, mat mes linkę matyti tam tikrus dalykus, nes jau esame tam pasiruošę. (Galilėjaus atveju mes buvome pasiruošę sužinoti apie krentančius kūnus mokykloje – ir, galbūt, dar svarbiau, daugelį metų matydami krintančius objektus.)</p>
<p>Vis tik sutariama, jog minties eksperimentai, kaip ir tikri bandymai, gali būti ydingi; tik kai kurie iš jų (pavyzdžiui, Galilėjaus atvejis) iš tiesų leidžia pažvelgti į vidinį gamtos veikimą. Bet ir čia negali būti tikras dėl skaniai paruošto jautienos gabalo, kadangi jei minties eksperimentai yra „platoniškas suvokimas“, tai kaip man žinoti, kuris yra skanus, o kuris verčia vemti? Ir, žinoma, tu negali man pasakyti, nes nėra jokio būdo; tu tiesiog tai jauti.</p>
<p>Sunku paaiškinti, kodėl kai kurie minties eksperimentai pasiseka, o dalis šlubuoja. Bet šiuo atžvilgiu pastarieji niekuo nesiskiria nuo įprastų fizinių eksperimentų: kaip ir beveik bet kas gyvenime, jie klysta.</p>
<p>Žinote, kai turi prekybos centrą, viename gale atidarai universalinę parduotuvę, o kitame – dar ką nors. Tačiau vienintelė problema yra ta, kad empirizmo ir platonizmo diskusijose tarpinės pozicijos turėti nėra daug prasmės. Todėl arba tikite, kad apie gamtą sužinosite empiriškai, arba esate įsitikinę, jog galite suprasti, koks yra pasaulis, vien apie tai galvodami.</p>
<p>Ir štai, gali būti, jog abu požiūriai yra klaidingi, dėl ko yra ir neoficiali trečioji galimybė: kai galvojame apie minties eksperimentą, mes dalyvaujame protiniame modeliavime, nes kaip galime kurti fizinius modelius naudodami savo rankas, taip pat galime kurti ir psichinius naudodami savo protą. Ir visgi, smalsu, ar įmanoma suskaičiuoti savo daugiabučio namo langų skaičių nežiūrint iš lauko pusės?</p>
<p>Tikima, kad yra vienas įdomus būdas atsakyti į šį klausimą: mintyse susikuriate savo namo modelį ir virtualiai pasivaikščiojate po jį, skaičiuodami langus. Tačiau virtualus modelis yra daugiau nei tikro daikto atvaizdas, mat kuomet manipuliuojame psichiniu modeliu, naudojame tokį patį apdorojimo būdą, kurį pasitelkiame manipuliuodami dalykais realiame pasaulyje.</p>
<p>Galiausiai visi – nuo kepėjų iki teisininkų – pradeda nuo prielaidos, jog svarbu tai, ką matai ir lieti: mes kepame ir sprendžiame bylas realiame pasaulyje, o ne Platono danguje; mes nieko nenuteisiame, nes prokuroras „tiesiog žino“, kad kaltinamasis yra kaltas.</p>
<p>Kita vertus, jeigu galime pažinti aplinką iš „fotelio pozicijos“, ar neturėtume skirti daugiau išteklių baldams, ant kurių patogu sėdėti, o ne CERN (Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijai)? (Galėtume nusipirkti daug fotelių už tiek, kiek kainavo CERN.)</p>
