Vis daugiau medikų kaip vaistą siūlo savanorystę ir pagalbą kitam
Daugėja gydytojų į receptus savo pacientams rašančių ne tik vaistus, įsigyjamus vaistinėse, bet ir tokius, kuriuos kiekvienas gali pasigaminti pats.
„Mes juk vienas kitam esame vaistai, – sako gydytoja homeopatė Diana Ambrė. – Jau pasaulio mokslo yra ištirta, kad žmogaus pozityvumas, geros mintys, bendravimas padeda keisti mūsų DNR. Kitas svarbus dalykas – geraširdiškumas. Tai vienas iš svarbiausių faktorių, kuris ilgina gyvenimą. Geraširdiški jausmai bunda, kai tu padedi kitiems.“
Gydytoja Diana Ambrė viena tų, kuri savo pacientams kaip vaistą skiria savanorystę.
Kita gydytoja – Zofija Tikuišienė – kasdien rūpinasi savo vaistažolių ūkiu. Šiandien fitoterapija užsiimanti medikė visą gyvenimą gydė vaikus ir suaugusiuosius, sergančius plaučių ligomis. Zofija apie pusę savo užaugintų ir surinktų vaistinių augalų paaukoja labdarai. Kalbinant gydytoją Zofiją Tikuišienę ji teigė:
„Dovanoju Caritui, bažnyčiai ar bibliotekai. Aš labai džiaugiuosi, nes už tai gaunu sveikatos. Padarai gerą darbą ir tai suteikia atgalinį ryšį.“
Plėsti suvokimo apie žmogaus sveikatą ribas ir ieškoti netradicinių išeičių pasaulyje, kuriame grėsmių sveikatai vis daugėja, ryžtasi daugiau medikų. Pasaulio išminties tiesos vis drąsiau įrodinėjamos mokslo tyrimais. Štai ir Lietuvoje genetikai jau kalba apie tai, kad padėdami kitiems, mes ugdome savyje sveikatos potencialą per DNR ir telomerus, kurių ilgis siejamas su ilgaamžiškumu.
Knygų autorius, Jungtinių Valstijų Stony Brook universiteto profesorius Stephenas Postas jau ne vieną dešimtmetį norinčius gyventi ilgiau ir sveikiau ragina savanoriauti. Savanorystė tik vienas iš pagrįstų atsakymų iš daugybės tyrimų, kuriuos parėmė šio mokslininko įsteigtas institutas. Knygoje „Kodėl geri dalykai nutinka geriems žmonėms“ („Why goof things happen to good people“) jis rašo[1]:
„Davimas kitam yra galingiausia jėga planetoje. Meilės mokslo esmė ta, kad davimas kitam saugo sveikatą dvigubai stipriau nei, pavyzdžiui, aspirinas saugo nuo širdies ligų. Jeigu davimas būtų mokamas, farmacijos kompanijos galėtų prisiimti nuopelnus už naujo vaisto atradimą, kuris vadintųsi „Dovanok kitam“ ir siūlytų jį vietoje Prozac‘o.“
Dosnus elgesys saugo nuo ligų ir padeda gyventi ilgiau
Dosnumo ir geros sveikatos ryšį imasi tyrinėti įvairių mokslo sričių atstovai – psichologai, evoliucinės biologijos tyrėjai, gerontologai, epidemiologijai, antropologai, visuomenės sveikatos specialistai ar net medikai. Medicinos mokyklos profesorius Stephenas Postas tvirtina, jog dosnus elgesys gali nušviesti visą gyvenimą. Ir tai ne vaizdingas posakis iš religinio teksto, o tūkstančių tyrimų pastebėjimas:
„Nuostabą kelia daugybės mūsų tyrimų rezultatai – jeigu įsitrauksite dar paauglystėje į veiklas, kuriomis padėsite kitiems, vis dar mėgausitės to nauda sveikatai, kai jums bus šešiasdešimt ar septyniasdešimt metų. Ir visai nesvarbu, kada jūs įsitrauksite į tokį gyvenimo būdą, jūsų gerovė padidės net ir jei esate vyresnio amžiaus.“
Mokslininkas pasakoja, kad dosnus elgesys yra glaudžiai susijęs su sumažėjusia mirties ir ligų rizika, taip pat mažėja tikimybė išgyventi depresiją. Paaugliai, įsitraukiantys į savanoriškas veiklas, taip save apsaugo nuo savižudybės, polinkio į svaigalus ar kitokį žalingą elgesį.
Kai kurie tyrimai rodo, jog dosnumas kitiems gali turėti net stipresnį sveikatinantį poveikį nei judėjimas, reguliari mankšta ar lankymąsis religinėse bendruomenėse. Kodėl duodami kitiems mes sveikėjame? Ši klausimą mokslininkai bando paaiškinti.
„Duodami kitiems, mes lengviau galime atleisti sau už savo klaidas, – sakoma knygoje „Kodėl geri dalykai nutinka geriems žmonėms.. – Kai duodame, tai savyje išjungiame tą „kovok arba bėk“ atsaką. Tai nustumia šalin tokia negatyvias emocijas kaip pyktis ar pavydas. Šios emocijos žymiai prisideda prie psichologinių ar psichinių negalavimų, kuriuos sukelia stresas.“
Tai, kad kitiems darydami gerus darbus ir patys tampame sveikesni, – jau ne vieną amžių įvairių mąstytojų perduodama tiesa. Šias senas tiesas šiuolaikiniais moksliniais metodais viena pirmųjų patvirtino psichologijos profesorės Sonjos Lyubomirsky laboratorija[2]. Kodėl pagalba kitiems suteikia laimės visų pirma pačiam davėjui – mokslininkės atlikti tyrimai atskleidžia tokias priežastis:
„Būdami geri ir dosnūs, pradedame kitus žmones vertinti pozityviau. Tai paskatina labiau bendruomeniškus jausmus.“
„Tai paskatina tapti sąmoningesniems ir labiau įvertini tuos gerus dalykus, kurie yra tavo gyvenime, – tęsia mokslininkė. – Padėdami kitiems ar savanoriaudami prasmingam tikslui, išryškiname savo gebėjimus, išmanymą, o tai suteikia jausmą, kad tu kontroliuoji savo gyvenimą. Tai suteikia gyvenimui prasmę.“
Be to, S. Lyubomirsky priduria, kad pagalba kitiems padeda aplinkiniams tave pamėgti.
Būti geraširdžiais – žmonėms įgimta ir tai užkrečiama
Daugybė visuomenės gyvenimą stebinčių tyrėjų ne pirmą dešimtmetį kalba apie tai, jog daugėja materialių siekių turinčių žmonių, vis dažniau laimės ieškoma malonumuose, o Vakarų pasaulio pusės gyventojai vis vienišesni. Socialinis psichologas Dacheris Keltneris ramina, jog, nepaisant to, kad didelė dalis visuomenės eina savanaudiškumo kryptimi, tačiau gebėjimas būti gerais mūsų kūnuose įskiepytas. D. Keltneris pasakoja[3]:
„Neuromokslas rodo, kad, kai duodame kitiems ir elgiamės bendradarbiaujančiai, atlygio centrai smegenyse aktyvuojasi. Gerumas ir pasiaukojimas, kurie yra sveikos bendruomenės ženklas, yra įsišakniję mūsų nervų sistemoje, palaikiusioje rūpestingą elgesį žinduolių evoliucijoje.“
Dacheris Keltneris knygoje „Gimę būti gerais. Prasmingo gyvenimo mokslas“ („Born to be good. The science of a meaningful life“) rašo, jog atjauta ir altruizmas žmogaus evoliucijai buvo tokie svarbūs, jog šiuos jausmus mumyse palaikantys nerviniai išsišakojimai yra pastebimi ir įvertinami net nepažįstamųjų. Atjautą kaip išlikimo garantą visuomenei savo darbuose mini ir tokie žinomi evoliucijos teoretikai kaip Charlesas Darwinas. Tad teiginys „išlieka geraširdžiai“ iš tiesų labiau astpindi žmonijos išgyvenimui reikalingą kryptį – pastebi mokslininkas.
Geraširdiškumas žmonėms ne tik įgimtas, bet ir užkrečiamas – tai rodo psichologijos tyrimai. Štai viena pirmųjų pozityvumo poveikį elgesiui tyrusi psichologė Alice M. Isen prieš kelis dešimtmečius atliko daugybę malonaus elgesio eksperimentų. Pavyzdžiui, mokamo telefono būdelėse ji tyčia palikdavo monetų ir stebėdavo, kaip tai veikia žmones. Išvada būdavo tokia – žmonės, patyrę ką nors gero, ir patys buvo linkę elgtis draugiškiau ir paslaugiau[4].
Arba kitas pavyzdys – Catherine Ryan Hyde knyga „Sėkmė avansu“ („Pay it forward“), pagal kurią sukurtas filmas ne kartą buvo rodomas ir per Lietuvos televizijų kanalus. Tai istorija apie berniuką, mokykloje gavusį užduotį sugalvoti, kaip pakeisti pasaulį. Jis pasiūlo idėją ir pats imasi ją įgyvendinti. Idėja tokia – padaryti gerus darbus trims visiškai nepažįstamiems žmonėms, už tai teprašant jų padaryti gerus darbus dar trims sutiktiesiems. Taip jis pradeda nesibaigiančią geraširdiškumo grandinę. Ši idėja perkopė ir knygos, ir kino kadro ribas ir tapo nevyriausybine organizacija, skatinančia visame pasaulyje daryti gerus darbus nepažįstamiesiems ir taip kurti labiau rūpestingą visuomenę[5].
Savanoriaudami sveikėjame tik tada, kai kitiems padedame daugiau, nei esame įpratę
Laimę didinančių praktikų tyrėja Sonja Lyubomirsky tvirtina, kad nuo gyvenimo aplinkybių laimė labai mažai priklauso. Vedybos, didesnis uždarbis, pakeista darbovietė – ilgainiui tampa savaime suprantamais dalykais gyvenime ir laimės nebesuteikia. Nes laimė, kaip rodo mokslas, nėra kažkur atrandama, ji mumyse – tai sąmonės būsena. Laimei, o kartu ir sveikatai, įtakos turintys pratimai, nors iš pažiūros gali atrodyti sentimentalūs, tačiau mokslininkų patvirtinti kaip veiksmingi.
Štai, kad ir savanorystė, labdara ar pagalba kitam, anot mokslininkės S. Lyubomirsky, veiksmingai prisideda prie laimės tik tada, jei darai daugiau nei tau yra įprasta, bet kartu ir ne taip dažnai, kad tave tai išsekintų ar taptų kasdiene rutina.
„Svarbu daryti nei per mažai, nei per daug. Galite pasirinkti vieną dieną per savaitę“, – pasakoja psichologijos profesorė. Ji pataria, padarius kitam ką nors gero, niekam apie tai nesakyti ir nesitikėti nieko atgal.
Ir dar svarbi pagalbos kitam taisyklė – nesistengti padėti tiems, kurie to visai nenori. Be to, svarbu, kad ta veikla tau pačiam patiktų. Tai turi išlikti „šviežia, prasminga ir pozityvu“ – mokoma S. Lyubomirsky knygoje „Kaip būti laimingu. Praktinis gidas, norintiems gauti tokį gyvenimą, kokio trokšta“ („The how of happiness. A practical guide to getting the life you want“).
Anot Sonjos Lyubomirsky, pasirinkimo, kaip ir kam padėti yra begalė, tereikia apsižvalgyti aplinkui. Laimės praktikų tyrinėtoja atkreipia dėmesį:
„Kartais žmonės keliauja labai toli, kad kam nors padėtų, bet tas ypatingas atvejis gali būti ir tavo vaikas, sutuoktinis, bendradarbis ar draugas. Neturite tapti Dalai Lama ar Motina Terese – jūsų veiksmai gali būti maži ir trumpi.“
Šios psichologės įžvalgas savo tyrimų pastebėjimas papildo ir sociologas Christianas Smithas, knygos „Dosnumo paradoksas“ autorius[6]. Pasak jo, dosnumas, kuris įrodyta pozityviai veikia žmogaus sveikatą ir gyvenimą, neturi būti vienadienis veiksmas, o tai, ką tu nuolat kartoji.
„Ką gali duoti dosnus žmogus, yra įvairu – pinigus, aistrą, laiką, dėmesį, pagalbą, padrąsinimą. Tai ne tik meilės išraiška, bet ir atmetimas tokių emocijų kaip savanaudiškumas, gobšumas, baimė ar piktumas“, – rašo C. Smithas.
Daugiausiai naudos gauna padedantis, o ne tas, kuriam padedama
Istorijų apie gydančią pagalbos kitam galią – apstu. Štai kad ir apie Elissą Montanti. Ši moteris pasakoja prieš daugiau nei dvidešimt metų kentėjusi nuo panikos priepuolių ir sekinančio nerimo. Ji neseniai buvo palaidojusi mamą ir močiutę, tad jautėsi vieniša. Tuo metu jos draugė paprašė padėti surinkti aukų vaikams iš Bosnijos. E. Montanti perskaitė laišką, gautą iš berniuko, kuris, užlipęs ant minos, neteko trijų galūnių.
Maždaug per parą ji suorganizavo skrydį, ligoninę ir protezavimo įmonės pagalbą. Tą berniuką Elissa atsivežė į Jungtines Valstijas ir jis laikinai apsigyveno jos namuose.
„Mano nerimas ėmė mažėti. Aš prašiau Dievo, kad jis man padėtų dėl mano nerimo ir net neįtariau, kad ta pagalba ateis per laišką, kuris atkeliavo iš kitos pasaulio pusės“, – savo istorija dalinasi Elissa Montanti. Jos įsteigtas fondas nuo to laiko padėjo keliems šimtams vaikų, nukentėjusių per karą ar stichines nelaimes[7].
Pakviesk nuliūdusį žmogų padėti kitiems – vienas iš pozityviosios psichologijos mokslo patarimų. Kaip ir toks – duok kitiems tai, ko ir pačiam reikia. Tyrimai atskleidžia, kad net rimtą fizinę ligą galima palengvinti, jei padedi tiems, kurie išgyvena tą patį. Vienas pavyzdžių – nedidelis, bet iškalbus tyrimas, kai penkios išsėtine skleroze sergančios moterys turėjo padėti kelioms dešimtims ta pačia liga sergančių pacienčių.
Jos buvo apmokytos kaip jų atjaučiančiai išklausyti ir turėjo reguliariai pacientėms skambinti. Tyrimas parodė, kad per keletą metų šių moterų pasitenkinimas gyvenimu didėjo, jos sustiprino savo gebėjimus išklausyti kitus, tapo atviresnėmis ir tolerantiškesnėmis. Tyrime dalyvavusios moterys teigė, kad savanoriaujant jų gyvenimas tapo aktyvesniu ir jos mažiau jautė depresiją. Padėdamos kitiems jos pradėjo labiau pasitikėti savimi, labiau priimti savo ligą bei su ja geriau tvarkytis.
Čia dar pastebimas vienas svarbus dalykas – padėdamos kitiems šios moterys gavo daugiau naudos sveikatai nei tie žmonės, kuriems jos pagelbėjo. Štai ir dosnumo paradoksas – atiduodami mes gauname, o laikydami įsikabinę – netenkame. Būtent taip savo knygą pavadino vienas šio reiškinio tyrėjų Christianas Smithas. Jis priduria, kad šiam geros savijautos receptui svarbi sąlyga ir ta, kad negali būti dosnus apsimestinai, tam, kad gautum naudos. Kitų žmonių gerovė turi būti tai, ko mes norime.
Tą patį pastebėjo ir Jungtinių Valstijų Mičigano universiteto tyrėjai, analizavę ilgalaikio kelis dešimtmečius vykusio tyrimo duomenis. „Tie, kurie savanoriauja dėl kokios nors asmeninės naudos, negyveno ilgiau nei žmonės, kurie apskritai nesavanoriavo, – apie tyrimą pasakoja viena jo autorių Sara Konrath. – Akivivaizdu, kad savanorystė turi būti iš esmės nesavanaudiškas veiksmas. Bet žmonės savanoriauja dėl skirtingų priežasčių – norėdami ištrūkti iš namų, sutikti naujų žmonių ar norėdami padaryti ką nors gero tiems, kuriems reikia pagalbos.“
Pasak šio tyrimo autorių, savanorystė turėjo įtakos ilgesniam gyvenimui tik tada, kai kitiems padedama buvo iš atjautos bei meilės.
Vienas iš dosnumo įtaką sveikatai tyrinėjančių mokslininkų – psichologijos profesorius Paulas Winkas pastebi, jog „kiekvienas gyvenimas turi savas tylaus heroizmo akimirkas.“ Šios nesavanaudiškos akimirkos ir tampa raktu į sveikesnį ir ilgesnį gyvenimą.
Pagalba kitiems – moksleiviams kaip skydas nuo žalingų įpročių ir depresijos, sergantiems ar nuliūdusiems tai kopėčios iš savų duobių, pagyvenusiems – galimybė grąžinti pasauliui duoklę ir sukurti kiek labiau herojišką savo istorijos pabaigą. Gerai būti geram – šiandien tą patvirtina mokslas.
