Vaisiai ir uogos yra natūralių antioksidantų šaltinis
Braškių, serbentų ir mėlynių ilgesį neretai malšiname iš anksto pasiruoštomis atsargomis: kol dalis pasauliečių atsidaro stiklainį vyšnių uogienės, kiti gi iš šaldymo kameros traukia žemuoges ar mėgaujasi džiovintomis slyvomis.
Visi esame girdėję, jog įvairios uogos – tai natūralūs vitaminai. Kita vertus, daugeliui, ko gero, smalsu, kiek norint įsisavinti vidutinę geležies dienos normą, reikėtų jų suvalgyti?
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto, Biochemijos ir technologijos laboratorijos vedėjas prof. Pranas Viškelis užtikrintas – uogos itin naudingos organizmui, bet viskam reikia paisyti saiko[1].
Vyras tikina, jog įvairių vitaminų, kitų biologiškai aktyvių medžiagų bei svarbių elementų paros norma žmogui yra gana skirtinga.
Jeigu kalbėtume apie geležį, jos suaugusiam žmogui per parą reikia apie 14 miligramų. Tokį geležies kiekį gautume suvalgę maždaug 400 gramų šviežių žemuogių. Tuo tarpu viename kilograme mėlynių yra 6 gramai antocianinų.
Įdomu tai, jog mėlynės stiprina regėjimą. Tačiau iš tiesų regėjimą stiprina ne pačios mėlynės, bet jose esantys antocianinai, kuriais pasižymi ir juodieji serbentai. O ar teko girdėti apie saulės uogas?
Pabrėžtina, kad pastarosiose antocianinų daugiau nei mėlynėse – net virš 8 gramų viename kilograme. Vis dėlto vertėtų atsiminti viena: suaugusiam žmogui tinkamas uogų kiekis dienai – 300–400 gramų; persivalgius kai kuriems gali pasireikšti alerginės reakcijos.
Šiaip ar taip, kad gautume reikalingą vitaminų kiekį iš uogų, nebūtina jų valgyti kelių šimtų gramų; galima rinktis liofilizuotas (džiovinimas žemoje -55-85°C temperatūroje) ar paprastai džiovintas uogas.
Pirmasis variantas, be kita ko, apskritai įvardijamas kaip vienas palankiausių konservavimo būdų, mat šio proceso metu uogos išdžiovinamos išsaugant beveik visas biologiškai vertingas medžiagas bei fermentus.
Svarbiausia tai, jog norint gauti tam tikrą kiekį mikroelementų iš liofilizuotų (džiovintų šaltyje) uogų, jų, lyginant su šviežiomis uogomis, užteks suvalgyti kur kas mažiau: vietoj vidutinės suaugusiojo dienos geležies normos (400 gramų) šviežių žemuogių, paprastai ar šaltyje džiovintų užtektų dešimt kartų mažiau.
Saulės uogos skoniu primena bulves – tačiau neapsigaukite
Nemažai diskusijų sukelia saulės uogos, turinčios vertingųjų savybių ir skoniu nusileidžiančios kitoms mūsų pamėgtoms uogoms.
Nepuošia jų ir priklausymas nuodingųjų kiauliauogių genčiai. Vis dėlto šis prieš šimtmetį įvykęs selekcinis eksperimentas neliko pamirštas ir vis atsiranda minėtas uogas auginančiųjų. Taigi, kuo naudinga ir įdomi yra saulės uoga?
Saulės uogos pavadinimas skambus ir daug žadantis. Bet tikrasis lotyniškas vardas slepia kur kas prastesnę reputaciją.
Saulės uoga lotyniškai yra Solanum retroflexum Dun., lietuviškas mokslinis pavadinimas – lenktažiedė kiauliauogė. Tai ne tik skambus pavadinimas, bet ir vitaminų šaltinis: selenas lėtina senėjimą, o natris, kalis, kalcis, magnis ir geležis aprūpina būtiniausiomis medžiagomis.
Nors liaudies medicinoje uogos naudojamos gydyti daugeliui ligų, pagrindinė jų savybė – regėjimo pagerinimas, – užtenka tik saujelės uogų per dieną (farmacijos pramonėje pastarosios naudojamos akių maisto papildų gamyboje); dėl didelio pektinų kiekio šios uogos taipogi užkerta kelią apsinuodijimo bei virškinimo sutrikimų pasekmėms[2].
Gėrybės yra paruoštos skinti, kai yra minkštos ir nebeblizga. Ir nors prinokusios uogos nėra labai skanios, jos neabejotinai pagardins pyragus bei sirupus derinant kartu su cukrumi ar kitu mėgiamu saldikliu.
Su kiauliauogėmis reikia būti atsargiems
Soduose nokstančios saulės uogos nėra nuodingos, tačiau, žinoma, svarbu jų nesupainioti su nuodingąja giminaite laukine daugiamete juodąja kiauliauoge. Pastarųjų mūsų šalyje galima pamatyti pakelėse, šiukšlynuose bei grioviuose. Kaipgi jas atskirti?
Laukinių juodųjų kiauliauogių uogos, kekės, lapai yra smulkesni. Negana to, kultūrinės kiauliauogės – vadinamosios saulės uogos – yra ne tik didesnės, bet ir blizgesnės, atrodo tarsi nuvaškuotos bei padengtos pūkeliu, ir jų kekėje yra daugiau.
Konkrečiau, saulės uogos yra vyšnios arba stambios avietės dydžio, juodos spalvos. Jų žievė yra labai stora, riebi, dažanti, joje daug aliejų.
Kalbant apie paruošimą, tam, jog pastarąsias būtų galima valgyti, reikėtų trumpam apiplikyti verdančiu vandeniu – bene iš karto pajusite mėlynių skonį.
Šiaip ar taip, apsivalgyti nepavyks, nes pastarosios yra nesaldžios, nors ir sultingos kaip mėlynės. Tam tikslui dažnai pasitelkiamas jogurtas, pagardintas minėtomis uogomis; uogos džiovinamos arba šaldomos[3].
Dar vienas ypatingas receptas – saulės uogų uogienė su svarainiais. Tereikia smulkiai supjaustyti svarainius, užpilti cukrumi ir palikti truputį pastovėti, kad atsirastų sulčių; tuomet įmesti saulės uogas ir pavirti po 5 minutes keletą kartų. Tiesa, ingredientus galima keisti pagal poreikį: saulės uogas galima virti ir su citrinomis, pagardinant mėtų lapais ar avietėmis. Tokią uogienę mielai valgo net ir itin išrankūs vaikai.
