Saulės energijos „pasaugojimas“ kelia vis daugiau klausimų: apmokestinami patys sau elektrą gaminantys vartotojai
Nuo šių metų sausio 1 d. daliai saulės elektrines savo namuose turinčių Lietuvos gyventojų taikomas vadinamasis „pasaugojimo“ mokestis padidėjo net 30 proc. Lyginant su 2022 m., kai kurių paslaugų kainos 2023 m. augo akivaizdžiai: vidutinės įtampos tinkle – 11 proc. ir 34 proc., o žemos įtampos tinkle – 32 proc. ir 56 proc.
Tokio didėjimo priežastys oficialiai – padidėjusios skirstymo paslaugų sąnaudos. Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) aiškinimu, paslaugų kainos apskaičiuojamos įvertinus skirstomojo tinklo operatorių planuojamus patirti kaštus, kurie yra būtini paslaugai teikti, o šių kaštų kainos yra augančios[1]. Dėl to, auga ir „pasaugojimo“ mokestis.
Jei to būtų negana, vis plačiau sklinda kalbos apie tai, kad rengiamasi keisti gaminančių vartotojų veiklos modelį kaupimo laikotarpiu. Pagal naują tvarką, vartotojams būtų siūloma pagamintą elektrą iš karto perduoti į tinklą. Didieji elektros pardavėjai aiškina, kad toks ėjimas būtų logiškas: juk elektra pagaminama šviesiu paros metu, o tuomet ji yra pigi, tačiau didžiausias jos poreikis yra jau vakaro ar nakties metu.
VERT taip pat nurodo, kad pigesnės elektros energijos tinkluose jau dabar negalima pasaugoti. Ji yra iš karto suvartojama, todėl atitinkamai skirtumą tarp gaminančių vartotojų pagamintos elektros energijos kainos ir suvartotos elektros energijos kainos turi dengti elektros energijos tiekėjai. Šie, nenorėdami nuskriausti savęs, ieško alternatyvų, o tai, savaime suprantama, neįtinka eiliniam vartotojui.
O vis daugiau vartotojų jau viešai ima kvestionuoti visą saulės elektrinių ir jose generuojamos elektros kaupimo politiką. Piliečiai skundžiasi, kad Energijos skirstymo operatorius (ESO) yra linkęs apgaudinėti klientą, o ir pats „pasaugojimo“ konceptas yra nesuprantamas: teigiama, kad Lietuvoje net nėra tokios įrangos, o tai reiškia, kad neva „saugoma“ elektra yra iš karto atiduodama į rinką ir brangiai parduodama.
„Pasaugotos“ energijos ESO priskaičiuoja tiek, kiek reikia
Viešojoje erdvėje galima rasti ypač pozityvių istorijų apie tai, kaip savo namuose saulės elektrinę įsirengę asmenys sutaupo šimtus ar net tūkstančius eurų per metus. Tačiau pastaruoju metu gausėja ir kitokių istorijų, kurios atskleidžia visos energijos kaupimo politikos silpnybes, kurios net signalizuoja galimą aferą.
Namuose saulės generuojamą elektros energiją naudojantys vartotojai teigia , jog peržiūrėję savo ESO mėnesio suvartojimo duomenis buvo itin nemaloniai nustebinti. Duomenys rodė, kad į tinklą buvo atiduota per 1700 kWh, o atgal paimta beveik 90 kWh. Peržiūrėjus duomenis savarankiškai, skaičiai rodė, kad buvo paimta jau tik 24 kWh.
Socialinių tinklų vartotojai teigia, kad paanalizavus duomenis, paaškėja, jog tuo pačiu metu yra skaičiuojamas ir elektros atidavimas, ir paėmimas. O po to, tarsi savaime suprantama, nuskaitomas pasaugojimo mekestis. Tad finale per vieną mėnesį saugomos energijos buvo 4 daugiau nei realiai turėjo būti. Tai, anot internautų, yra ne kas kita kaip ESO žulikavimas.
Į tokį internauto įrašą feisbuke sureagavo ir ESO, kurio atstovai, pareiškę, kad trifaziai skaitikliai skaičiuoja kiekvienos fazės į tinklą patiektą ir iš tinklo paimtą elektros energijos kiekį atskirai, nes tarp fazių energija nėra tiesiogiai perduodama. Šiuo atveju, vidaus tinklo vienoje fazėje atsiradęs elektros perteklius yra suvartojamas kitų prie tinklo prijungtų vartotojų.
ESO pažymi ir tai, kad į fazes, kuriose tuo pačiu metu vartojimas didesnis nei generacija, elektra yra tiekiama iš tinko. Dėl to tinkle yra sukuriamas disbalansas tarp fazių ir šis veiksnys blogina elektros kokybę kitiems vartotojams. Akcentuojama ir tai, kad tam, kad tokiu atveju ESO galėtų užtikrinti tiekiamos elektros kokybę, reikalingos papildomos investicijos.
„Pasaugoti“ pasimta energija Lietuvoje yra kaupiama, tačiau kur jos kaupti nėra
Apie įtartiną situaciją, besiklostančią su saulės jėgainių pagaminta pertekline energija kalba ir Lietuvos Šeimų sąjūdžio tarybos nariai Algimantas Rusteika bei Artūras Orlauskas. Kaip pabrėžia A. Rusteika, šiuo metu Lietuvoje yra tokia situacija, kad perteklinė elektra yra atiduodama į tinklą, o kai ateina šaltasis metų laikotarpis, saulės nebėra tiek daug, o dienos tampa trumpos, energija lyg ir yra grąžinama[2].
Vis dėlto, jo teigimu, pagal sudaromą „pasaugojimo“ sutartį, energija yra paimama per patį dienos piką, kai saulė šviečia gausiai, o elektra yra ypač brangi. Būtent tuomet elektra yra iš karto parduodama, o ji grąžinama yra vėl sumokėjus mokestį, nors jis ir yra skaičiuojamas su nuolaida. Pasak A. Rusteikos, tokia situacija gali būti tikras piktnaudžiavimas.
Ne mažiau aktualu atkreipti dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje nėra nei vieno kaupiklio: vienas yra tik pradėtas statyti, tačiau oficialiai dar neveikia. Kaip teigia A. Rusteika, tai kelia įtarimą, kad jokio elektros „pasaugojimo“ bei kaupimo niekada net ir nebuvo. Elektros perteklius yra superkamas, brangiai parduodamas, pelnas kraunasi elektros pardavėjai, o patys vartotojai už savo „atgaunamą“ elektrą dar ir susimoka.
Problemą elektros politikoje mato ir Nacionalinio susivienijimo narys Linas Karpavičius. Jo teigimu, elektros rinkos liberalizavimas paskatino vartotojų atsigręžimą į vėjo arba saulės jėgaines, tačiau net ir čia neapsieinama be perdėtos valdžios kontrolės.
L. Karpavičius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad asmenims pasigaminus energijos sau, valdžia paima jos perteklių į tinklą, o žiemą grąžina tik nuskaitę 40 proc. siekiantį pasaugojimo mokestį. Negana to, Nacionalinio susivienijimo nario nuomone, 40 proc. pasaugojimo mokestis gali būti tik tarpinė stotelė, o vėliau jis gali didėti kartu su pagamintos ir nusavintos energijos kiekiais.
