Romantinis žanras – labiausiai pasmerktas Holivude
„Mirtis romantiškai meilei“, – paskelbė feministinės Valentino dienos šventėje, kurią studentų grupė reklamavo plakatuose, matomuose Saragosoje Ispanijoje iki 2020 m. vasario 14 d.
Šis feministinis šūkis, kita vertus, priminė mažai žinomą Šekspyro ištrauką, kai Hotspuras, išaukštintas karys, ruošėsi išvykti į kitą mūšį, kol jo žmona mėgino įtikinti jį likti kartu su ja[1]. Visgi „šturmuodamas“ arklį, pastarasis atsakė, jog toks jau tas pasaulis, kuriame turime būti „pasipuošę“ kruvinomis nosimis ir suskilusiomis karūnomis.
Šiaip ar taip, daugeliui kino kritikų ir mokslininkų, o taip pat ir didelei daliai žiūrovų, komedija, ypač romantinė, reiškia lengvabūdiškumą; taip pat ji jiems asocijuojasi su meninės kokybės ar originalumo stoka, kurios pabaigoje neretai pasirodo mirtį pranašaujančių žmonių „choras“.
Ir iš tiesų, žanras, kuriame paprastai baltaodis – dažnai pasiturintis jaunas vyras – ir mergina susitinka, įsimyli, susituokia ir laimingai gyvena, yra daugeliui pažįstamas išties gerai. Tuo tarpu pati kūrinio idėja, kaip žinia, apima rasizmą, klasicizmą, heteroseksualumą, monogamiją, lyčių šališkumą, laimingą (arba išskirtinai nelaimingą) pabaigą ir, tikėtina, santuoką[2].
Kitais žodžiais tariant, galime pastebėti tokį gilų tikėjimą nelanksčia „vaikinas susitinka merginą“ struktūra, kad romantinėmis komedijomis laikomi tik tie filmai, kurie tinka šiam scenarijui. Tačiau jeigu filmas keičia formulę arba jį režisuoja didesnio ar mažesnio prestižo autorius, tada kino juosta vis tik gali užimti kito žanro poziciją.
Šekspyras įtvirtino ir išpopuliarino romantinį žanrą
Galime grįžti prie Šekspyro – dramaturgo, kuris, nieko nesugalvodamas ir įtakojamas Rytų, nukreipė XVI a. italų pasakojimų ir dramų tradiciją į romansų pasakas.
Iš šio kokteilio Šekspyras įtvirtino ir išpopuliarino žanrą, kuris po kelių šimtmečių evoliucijos atvedė į dabartinę jo formą. Tiesa, dauguma jo komedijų, kaip žinia, baigiasi švente vestuvių forma – beveik visada dviguba ar daugkartine – tačiau įdomi ir vidurinė siužeto dalis, kurioje troškimas toks stiprus, jog jis visam laikui pakeičia mūsų visų gyvenimą.
Akivaizdu, kad kūrėjo troškimas yra momentinis, žiaurus ir brutalus, ir jo neįmanoma prisijaukinti. Kita vertus, čia greičiausiai ir slypi tokio žanro žavesys.
Šiaip ar taip, kalbant apie žodinius mūšius ir erotinius žaidimus, romantinėse komedijose šį nenumaldomą impulsą dažnu atveju perteikia humoras, juokas ir komiška nuojauta; erotinis žaidimas taipogi atsispindi dialogu tarp įsimylėjėlių, kurie tarsi perteikia priešiškumą, bet kuriuos visi aiškiai atpažįstame pagal tam tikrus emocinio ir seksualinio suderinamumo ženklus.
Toks humoras, viena vertus, apima įsimylėjėlių džiaugsmą, kita vertus, „per dantį traukiami“ ir tie, kurie yra apsėsti aistros, siekdami socialinių pirmenybių ar valdžios, – šios žodinės kovos nuo Šekspyro iki šių dienų yra pasikartojantis žanro susitarimas.
Kad tuo įsitikintumėte, galite pažvelgti į tokius filmus kaip „Tai atsitiko vieną naktį“, „Siaubinga tiesa“ arba „Nefrito skorpiono prakeiksmas“.
Visgi džiugu, jog, nepaisant to, ką filmai per dešimtmečius galėjo numanyti, žanro sutartys neturi apsiriboti tik viena rase, socialine klase, lytimi ar seksualine orientacija[3].
Romantinė komedija nemiršta, ji keičiasi
Kai 2010-ųjų viduryje vėl pasirodė pranešimai apie šio žanro mirtį, tai, kas iš tikrųjų vyko, buvo daugialypė jo mutacija ir persikėlimas į kitas erdves: nepriklausomą kiną, skaitmenines platformas ar internetinius serialus, laužant iki tol šventais laikomus pelėsius – bent jau kritikų atžvilgiu – ir palaipsniui didinant homoseksualių santykių matomumą, tarprasinę ir transnacionalinę meilę, meilę ir seksualumą paauglystėje bei brandoje, poliamoriją ir skirtumus, – visa tai buvo perleidžiama per romantinės komedijos objektyvą.
Ir iš tiesų, itin nepastoviame bei perdėm greitai besikeičiančiame pasaulyje smarkiai daugėja grėsmių geismo viršenybei – pirmajam romantinės komedijos įsakymui. Akivaizdžiausia iš šių grėsmių yra siaučiantis neoliberalizmas (intelektualinė ir politinė ideologija, siekianti ekonomikos vystymosi ir politinio suverenumo taikant ekonominio liberalizmo principus) ir arogantiškas savęs vertinimo paūmėjimas, apibūdinamas kaip romantiška neviltis asmenybės ieškojimo bei plunksnų kedenimo amžiuje.
Ir štai, nors priimtinų troškimų formų paplitimas šiuolaikiniame audiovizualiniame peizaže yra bemaž stulbinantis, net ir čia galime išlaikyti humoro jausmą pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis.
Romantiška meilė – feminizmo simbolis
Turint omenyje santuokos, kaip socialinės patriarchato institucijos, istoriją, gali būti suprantama, kad tam tikri feministiniai diskursai trokšta romantiškos meilės mirties kaip žingsnio lygybės link.
Tačiau verta prisiminti, kad, pavyzdžiui, nuo Šekspyro laikų romantinė komedija buvo vienas iš nedaugelio filmų žanrų, kurių pagrindinis veikėjas yra vyras ir moteris santykinai vienodomis sąlygomis bei teisėmis.
Šiaip ar taip, įdomu tai, jog daugeliu atvejų filmai teikia pirmenybę moterų, o ne vyrų, troškimams.
Apskritai romantinė komedija vis dar laikoma varginga tragedijos „seserimi“ ir jos „įpėdiniais“, lydinčiais šį konkretų žanrą. Tačiau jau nuo senų laikų pastaroji ir tragedija buvo neatskiriamos dalys – tragiška bei komiška kaukės papildė viena kitą. Ir visgi, smalsu, ar romantiška meilė laikui bėgant mirs?
Galbūt, bet greitai besikeičiančiame pasaulyje, kurį nedaugelis gali suprasti, lūpos, kurios bučiuojasi su kitomis lūpomis – normatyvinėmis ar įvairiomis, plonomis ar mėsingomis, dažytomis ar suskeldėjusiomis – nėra juoko dalykas; menas perteikia tai, kokie esame ir ką turime išmokti ir išgirsti.
