Užuojautos žmogiškajai patirčiai nesiūlo netgi Biblija
Yra daug jėgų, darančių įtaką laimei, ir, rodos, dar daugiau aplinkybių, keliančių nelaimes. Mes nežinome, kas konkrečioje situacijoje bus didvyriu, bet norėdami elgtis protingai, turime pažinoti abu. Ar religija iš tiesų yra pasitikėjimo vertas pranašiškas matmuo, ar ne, sakyčiau, jog vis tik esti kažkas, kas skubiai perkelia nesenstančias idėjas į nūdienos aktualijas – nevalgymą dienos metu (ramadaną) ar savalaikį išdavikės moters sušaudymą – tokiu būdu darant laimę įmanomą tik tiems, kas iki kraujo nublizgina užrašą „Aš šventai tikiu“.
Taip, Biblija – tai savotiškas vilčių katalogas – priešprieša milžiniškam baimių sąrašui – tyrinėjantis žmonių vietą žemėje bei numanomas galimybes siekti ramesnės, laimingesnės ir gražesnės ateities. Dargi sulyginčiau tikėjimą su mūsų kultūrine alergija netikrumui, kurią bandome palengvinti žmogaus sielą skraidinančiais būdais, tokiais kaip Dievo vardų kartojimai, gaudžiantys varpai ar religiniai pašnekesiai ir įsipareigojimai.
Šiame novatoriškų žinių ir patologinės informacijos amžiuje, kuriame terminas „bevielis ryšys“ reiškia tai, ką jis reiškia dabar, gana sudėtinga įsivaizduoti ką nors kitko nei aistros išvargintus betikslių (paviršutiniškų) atradimų malonumus: apima jausmas, lyg koptume į aukštą kalną su dauba viršuje, kurioje, deja, nėra nieko, išskyrus miežinį alų, pavydą, konkurenciją ir dūlančių vertybių dūmuose skendintį belaidį internetą.
Be kita ko, atrodo, kad tai, ką mes vadiname savo mintimis, priklauso nuo trasų pobūdžio ir jų išsidėstymo smegenyse beveik taip pat, kaip kad ekskursijų kryptis priklauso nuo asmeninių jos dalyvių poreikių. Įdomu dar it tai, kad įtempto galvojimo metu naudojama energija turi jai pritaikytą cheminę formulę. Pavyzdžiui, deguonies trūkumas protingą žmogų, ko gero, pavers absoliučiu idiotu, ir tai daugeliui turbūt jokia naujiena.
Tuo tarpu jeigu psichiniai reiškiniai tarnauja materialinei priklausomybei, tai reiškia, jog samprotavimo fikcijos yra fizinės tikrovės atspindžiai, į šoną nustumiantys religinę mitologiją ir amžino gyvenimo ilgesį, kuris, nepaisant visatos prigimties, yra pateikiamas kaip mokestinė gero gyvenimo versija, neįperkama jokioje religinėje tiesoje.
Dievas ir nemirtingumas moksle vietos neatranda
Be abejo, malonu manyti, kad esame dorovingi, o visi kiti yra nedorėliai. Ir vis dėlto, pažymėdama, jog Dievo nebuvimas ar egzistavimas negali būti šimtu procentu įrodyti, svarstau apie išskirtinį asmeninio išlikimo atvejį, kurį dažniausiai pagrindžiu ilgiausiai gyvenusio žmogaus žemės planetoje pavyzdžiu arba vizualia visatos supratimo istorija.
Tiesa ta, kad žmonės yra žemės, persmelktos įvairiomis mokslo atšakomis, dalis, kurioje randamos egzistencinės galimybės: vanduo nėra nemirtingas, tačiau jis gali būti skaidomas į vandenilį ir deguonį. Taigi, jei vandens lašelis tvirtintų, kad jis turi antgamtišką savybę, kuri išliktų šiam pradingus, derėtų būti skeptiškiems ir tai patikrinti. Be kita ko, mes žinome, kad smegenys iš esmės nėra nemirtingos; tuo tarpu gyvo kūno energija jam mirus, galima sakyti, yra perdirbama ir todėl nėra prieinama kolektyvinėms funkcijoms[1].
Racionalu manyti, kad mentalinis gyvenimas nutrūksta tuomet, kai baigiasi kūniškasis. Žinoma, šis pamąstymas yra tik vienas iš, turbūt, tūkstančio galimų, bet jis toks pat svarbus kaip ir tie, kuriais grindžiama dauguma mokslinių išvadų bei įrodymų, darančių nemenką įtaką mūsų pasaulėžiūrai bendrame tikėjimu paremtų įvykių kontekste, kuriame mes geidžiame tapti nemirtingais.
Reikėtų paminėti, jog kone kiekvienas žmogus yra apsėstas minčių apie senėjimą, ligas, mirtį ar amžina gyvenimą, ir šios įkyrios variacijos slypi mūsų baimėse, primygtinai siūlančiose sudalyvauti kosmoso platybėse vykstančiame žaidime. Bet kokiu atveju, žmonių baimės – visos kartu ar kiekviena atskirai – dominuoja didžiąją socialinio gyvenimo dalį, dėl ko ilgainiui kliaunamės jėgomis, kurių suvaldyti negalime.
Riba tarp šių dviejų – mokslo ir tikėjimo – plotmių nėra nei perdėm srauni, nei pastovi, mat technologinei pažangai besiveržiant į priekį, vis daugiau kontrolės perima žmonės. Kita vertus, egzistuoja ir kita barikadų pusė, kurioje astrologija bei anatomija vis dar išlieka nepavaldžios žemiškiems reikalams – jų mes negalime formuoti, kaip ir neįstengiame užkirsti kelio mirčiai, beldžiančiai kitapus ligoninės sienų[2].
Religija yra bandymas įveikti laikinumą
Sujaudinti maldos mes įgyjame kosminės energijos, kuri padeda jaustis taip, lyg bet kokios jėgos iš tiesų yra mūsų sąjungininkės: nenoriu tokio veiksmo iliustruoti plauko sriuboje palyginimu, tačiau panašiu principu nemirtingumas panaikina siaubą nuo mirties paviršiaus.
Taip, kategoriškas požiūris į religinius motyvus kyla dėl išgąsčio, ir šis jausmas padaro meškos paslaugą, teigiančią, jog bet kokia baimės forma yra bloga[3]. Tuo tarpu mokslas siūlo tokio teroro priešnuodį, kurį galime įsivaizduoti taip: pradžioje jo išvados gali išmušti iš vėžių, bet atviros mokslo durys, kadaise vertusios mus drebėti robotizuotų mitų patalpų gūsyje, galiausiai tampa gaiviu oru, suteikiančiu jėgų.
Kitaip tariant, jeigu suvoksite visatą kaip pilną gausos, tokia ji ir bus. Be abejo, optimizmas ar kategoriškas pesimizmas rodo impulsyvų humanizmą, mat pasaulis, kiek mes jį pažįstame, nėra nei geras, nei blogas, o juo labiau nesirūpina, jog visuomet jaustumėmės išimtinai laimingi, – tai mūsų „pareiga“. Viską – tikrą ar įsivaizduojamą – kas yra aplink mus, galime matyti taip, kaip norime – nėra jokių standartų ar taisyklių, kurios parodytų, jog mūsų vertinimas atitinka specifines sąlygas. Taigi, mes esame vieninteliai reiškinių arbitrai, įkainojantys gamtą ar kitką kaip pagrindinę vertybę, o Dievą – susižavėjimo ar pasmerkimo vertą objektą. Kita vertus, kad ir koks geras būtų gyvenimas, juk galima prašyti dar geresnio.
