Paskatinimas dalyvauti referendume – skalbimo milteliai ir alus
Duonos ir žaidimų (lot. Panem et circenes!). Būtent taip šaukdavo Romos minia, reikalaudama iš savo valdovų nemokamo maisto ir nemokamų pasilinksminimų tam, kad paremtų savo valdovus. Norėdami valdžios, į šiuos reikalavimus reaguodavo: dalijo pinigus ir maistą, kviesdavo žmones pažiūrėti gladiatorių kovų ar cirko[1].
Nors nuo šių laikų praėjo ištisi amžiai, politikoje situacija menkai pasikeitė. Eiliniams piliečiams pramogomis ir žaidimais tampa rinkimai, visa jų kampanija bei balsavimas, o duoną ir žaidimus pakeitė politikų pažadai ir pasakos apie grandiozinius pokyčius.
Žinoma, tai veikia tikrai ne visada. Net ir šiuolaikiniame pasaulyje bei modernioje politikoje visuomenė vis dar geidžia labiau buitinių pažadų ir dovanų, pavyzdžiui, skalbimo miltelių, šokolado arba…alaus.
Būtent taip politiniais sumetimais visuomenė buvo paveikta ir Lietuvoje, kai 2003 m. balandžio 29 dieną vyko referendumas dėl įstojimo į Europos Sąjungą (ES).
Referendume dėl Lietuvos įstojimo į ES dalyvavo 63,37 proc. rinkimų teisę turinčių gyventojų. Net 91,07 proc. dalyvavusių pasisakė už narystę Bendrijoje. Taigi, beveik pusantro milijono lietuvių balsavo už stojimą į ES[2].
Tai gana įspūdingi skaičiai, tačiau šiandien jau dažnai pamirštame, kad toks aktyvumas buvo pasiektas ne dėl didžiulio piliečių siekio išreikšti savo nuomonę. Priešingai, aktyvumas pačioje referendumo pradžioje buvo toks menkas, kad teko griebtis pačių įvairiausių, galbūt net neleistinų triukų, kad jis būtų įskaitomas kaip pavykęs.
Prie balsadėžių nueiti suviliojo Vilniaus prekybos dovanėlės
Lietuva norėjo į ES, o piliečiams, šis klausimas, regis, rūpėjo menkai. Tai suvokusi valdžia dėjo visas įmanomas pastangas, kad prie balsadėžių ateitų bent tiek lietuvių, kad referendumas būtų laikomas įvykusiu.
Būtent todėl balsavimas dėl Lietuvos narystės ES vyko dvi dienas, balsavimo laikas buvo gerokai prailgintas, balsuoti galėjo ir tie, kurie neturėjo paso, o tik rinkėjo pažymėjimą, o raginimus atiduoti savo balsą išreiškė net bažnyčios, nes balsavimas vyko sekmadienį. Tačiau net ir įvertinus šias priemones, pirmąją referendumo dieną žmonių aktyvumas tesiekė vos 17-25 proc[3].
Tai menki skaičiai, atsižvelgiant į dar anksčiau pradėtas taikyti priemones. Keliomis savaitėmis anksčiau po Lietuvą važinėjo Eurobusas su ES integracijos ekspertais, buvo rengiamos krepšinio varžybos, viktorinos, diskusijos, reklaminė agitacija spaudoje. Lietuvių tai nesudomino, balsuoti jie ėjo vangiai.
Tada įsikišo Vilniaus prekyba ir jai priklausantys tinklai „T Market“ (dabartinė „Maxima“). Per radiją ir televiziją buvo paskelbta, jog atėjusiems balsuoti rinkimų apygardose bus dalijami lipdukai, su kuriais „T Market” prekybos centruose už 1 centą bus suteikta teisė nusipirkti alaus butelį, šokolado plytelę, limonado ar skalbimo miltelių.
Apie šią „pilietiškumo akciją“ „VP Market“ paskelbė sekmadienio rytą.
„Šeštadienį vakare pamatę, jog rinkėjų aktyvumas referendume nedidelis, nutarėme, kad reikalingos ir mūsų pastangos“, – tuomet sakė bendrovės „VP Market“ generalinis direktorius Ignas Staškevičius.
„VP Market“ prie akcijos prisijungti ragino ir kitus prekybos tinklus, tačiau jie atsisakė, vertino šią iniciatyvą kaip neetišką.
O referendumo dalyvio lipduką pateikę pirkėjai džiaugėsi, jog prekybos centruose už vieną centą galėjo nusipirkti vieną šių prekių: 1,5 litro talpos butelį lietuviško gaiviojo gėrimo, butelį lietuviško alaus, lietuvišką šokoladinį batonėlį ar skalbimo miltelių pakuotę.
Prekybos tinklo parduotuvėse prasidėjo tikras pirkėjų antplūdis, visi ypač skubėjo prie skalbimo miltelių lentynos, piktinosi, kad negali pasiimti daugiau prekių, jeigu lipdukus jiems atidavė šeimos nariai ar kaimynai. Kaip ir galima numanyti, netrūko ir norinčių įsigyti alaus: juo ypač domėjosi tam tikro visuomenės sluoksnio atstovai.
Tuometinis Vyriausiosios rinkiminės komisijos vadovas Zenonas Vaigauskas, vertindamas šią akciją sakė, kad tai nėra papirkinėjimas – pasak jo, tai veikiau yra rinkiminis triukas, pramoga. Jis sakė, kad tokiomis dovanomis nupirkti rinkėjo balsą nėra realu[4]. Z. Vaigauskas taip pat teigė, kad skundų dėl referendumo eigos gauta nebuvo.
Galiausiai, Lietuvoje surengtas referendumas buvo laikomas pavykusiu, už narystę ES balsavo 91,07 proc. balsavusių piliečių iš 63,37 proc. balsavusių ir šie rezultatai išskyrė Lietuvą iš kitų būsimų narių savo teigiamų balsų kiekiu.
Lietuvos kelias link narystės ES buvo permainingas, nestigo ir euroskeptikų
Referendumas buvo paskutinis žingsnis Lietuvos kelyje link narystės ES, o bendradarbiavimas su ES prasidėjo beveik iš karto po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę.
1990 m. rugsėjį šalyje lankėsi Europos Parlamento (EP) delegacija, 1991 m. sausį buvo priimta rezoliucija smerkianti Rusijos agresiją.
Netrukus buvo pradėtos derybos dėl Europos Bendrijos (EB) ir Baltijos šalių prekybos ir bendradabiavimo sutarčių, kurias pasirašant Baltijos šalys iškėlė asociacijos su EB klausimą[5].
1994 m. ES Tarybai patvirtinus Komisijos mandatą deryboms dėl laisvos prekybos sutarčių su Baltijos šalimis, Lietuva, kartu su kitomis Baltijos ir Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis, buvo de facto pripažintos kaip kandidatės į ES.
Tačiau tiek Lietuvoje, tiek ir kitose Baltijos šalyse nestigo tų, kurie nenorėjo jungtis prie Bendrijos. Buvo kalbama, kad po ilgų sovietų okupacijos dešimtmečių, dabar šalys turi eiti nepriklausomu keliu ir atkurtas valstybes bandyti gaivinti laisvai. Vis tik, Latvijoje ir Estijoje euroskepticizmo balsai buvo garsesni nei Lietuvoje.
Mūsų šalyje beveik referendumo išvakarėse, susikūrė euroskeptikų judėjimas „Už nepriklausomą Lietuvą“, kurio iniciatyvinei grupei priklausė Pranciškus Šliužas, Mindaugas Murza, kiti aktyvistai, tarp kurių, galbūt kiek netikėtai, tačiau buvo ir tuomet dar studentas, o dabar, Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.
Judėjimo „Už nepriklausomą Lietuvą“ nariai kalbėjo apie tai, kad ES Lietuvai reikš ekonominį sąstingį ir tautinės valstybės nykimą. Tačiau didesnio palaikymo tokia nuomonė nesulaukė.
Dabar, Lietuvai ES esant jau du dešimtmečius, didesnė dalis visuomenės šią narystę vertina teigiamai. Pernai atliktos apklausos duomenimis, net 82 proc. lietuvių palankiai vertina šalies narystę ES. Neigiamai žiūrinčių į ES Lietuvoje neužfiksuota, o neutraliai šalies narystę ES vertina 17 proc. gyventojų.
Vertinant Bendrijos kontekste, vidutiniškai 52 proc. ES piliečių nuomone, ES įvaizdis yra teigiamas, o 12 proc. – neigiamas[6].
Referendumai be papildomo paskatinimo dažniausiai žlunga
O sugrįžus prie referendumų temos verta pažymėti, kad kontraversiškas prekybininkų žingsnis skalbimo milteliais ar alumi paskatinti rinkėjus balsuoti buvo stebėtinai sėkmingas. Juk be tokios papildomos paskatos, dauguma referendumo iniciatyvų Lietuvoje yra pasmerktos žlugti.
Per nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje vyko 12 referendumų, tačiau tik 4 iš jų buvo sėkmingi. Likusieji visuotiniai balsavimai neįvyko dėl prasto rinkėjų aktyvumo.
Nepraėjus nė metams po Kovo 11-osios akto paskelbimo, 1991 m. vasario 9 d. surengta gyventojų visuotinė apklausa dėl Lietuvos nepriklausomybės. Balsavime dalyvavo 84,74 proc. piliečių, iš jų net 90 proc. balsavo už nuostatą, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“.
Tai galiausiai ir tapo pirmuoju Konstitucijos straipsniu, kuris gali būti pakeistas tik už balsuojant ne mažiau kaip trims ketvirtadaliams visų šalies rinkėjų[7].
1992 m. Lietuvoje vyko dar trys referendumai: dėl prezidento institucijos atkūrimo, sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos ir dėl naujos Konstitucijos priėmimo.
Į referendumą dėl prezidento institucijos atėjo beveik 60 proc. rinkėjų, tačiau nepakankamai balsavo už šios nuostatos priėmimą.
1994 m. vyko referendumas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“, tačiau referendumas nepavyko.
1996 m. vyko referendumai dėl siekio priimti LR Konstitucijos 47 straipsnio papildymo įstatymą (dėl žemės pardavimo, ir dėl LR Konstitucijos 55, 57, 131 straipsnių pakeitimo ir papildymo (dėl Seimo narių mažinimo iki 111). Referendumai neįvyko.
Jau aptartas 2003 m. referendumas dėl Lietuvos narystės ES įvyko, referendumo nuostata buvo priimta.
2008m. vėl vyko referendumas dėl pritarimo, jog Ignalinos atominės elektrinės darbas būtų pratęstas iki techniškai saugių terminų, bet ne ilgiau, negu kol bus pastatyta nauja atominė elektrinė. Referendumas neįvyko.
2012 m. Lietuvoje vyko referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos. Tuomet, konsultacinis (patariamasis) referendumas įvyko, bet referendumo nuostata nebuvo priimta.
2014 m. vyko referendumas dėl LR Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo (dėl žemės pardavimo užsieniečiams, bet referendumas neįvyko.
