Psichoterapija siūlo keletą būdų, kaip priimti ir pamilti save

Suprasti akimirksniu
Savigarba
Psichoterapija siūlo keletą būdų, kaip priimti ir pamilti save. Klara Kulikova/Unsplash nuotrauka

Medituokite – suvokti šią akimirką yra būtina

Prieš bet kokius gyvenimo pokyčius, kaip žinia, neretai reikia sustoti: atsikvėpti, nusišluostyti prakaitą, galbūt suvalgyti lazaniją ir patikrinti degalų kiekį savo energetinėje talpoje. Kitaip tariant, beveik neįmanoma pasiklydus išeiti iš miško, kol nesustoji, neapsidairai ir neįsitikini, kur šiaurė, o kur pietūs.

Ir iš tiesų, pauzių reikia kiekviename žingsnyje: prieš šokant į vandenį ar su parašiutu, grojant Bethovenui ar išeinant į sceną; prieš pradedant naujus santykius ar pasakant tiesą. Tačiau mes, deja, sustojame tik per Kalėdų šventes ir užsidegus raudonam šviesoforo signalui. Nepaisant to, verta žinoti viena: jei pauzes ignoruosime ir lėksime du šimtus kilometrų per valandą greičiu, mus sustabdys aplinkybės: peršalimai arba rimtos ligos, avarijos, gaisrai arba žemės drebėjimai.

Taip, pasaulyje viskas vyksta savo ritmu: diena – naktis, vasara – žiema, įkvėpimas – iškvėpimas. Galų gale, net ir treniruokliai sporto klube paliekami profilaktinei apžiūrai.

Taigi, turbūt kažkoks šviesuolis buvo teisus, tvirtindamas, kad gyvenime turi būti akimirkų, kai su mumis nieko nevyksta: mes paprasčiausiai sėdime ir žiūrime į pasaulį. Tuo tarpu pasaulis žiūri į mus.

Laikas
Medituokite – suvokti šią akimirką yra būtina. Jon Tyson/Unsplash nuotrauka

Iliuziniai idealai trukdo džiaugtis gyvenimu

Naudinga pakalbėti apie kitą matricos komponentą, kuris daugelį iš mūsų laiko savo nelaisvėje.

Vienas iš aktualiausių ir labiausiai paplitusių asmeninės prigimties stereotipų yra susijęs su sritimi, apimančia metodus, neva padedančius atitikti sėkmingo žmogaus standartus. Žinoma, kiekvienas pasaulietis turi savo „sėkmės“ idėją: kol kažkam reikia milijonų, kitas gi yra pasirengęs tenkintis nedidelėmis pajamomis – bet viskas priklauso nuo aplinkos, kurioje asmuo yra.

Šis „idealo“ siekis, be kita ko, taip pat gali būti siejamas su bendraisiais pasaulio stereotipais, nes jis yra grynai materialaus pobūdžio ir pagrįstas konkurencija – neišvengiamu dualumo atributu.

Taip, jau, ko gero, ne kartą yra kalbėta apie tai, kokie dirbtiniai ir nenatūralūs yra šiuolaikinės visuomenės žmogui primesti „idealai“. Tačiau dabar galima pabrėžti, kad jie ne tik žalingi, bet ir griaunantys žmogaus psichiką, nes palaiko ją nuolatinėje įtampoje, provokuodami kolosalias visokios neigiamos energijos emisijas. (Greičiausiai darė statymą tie, kurie sukūrė tokius „idealus“.)

Šiaip ar taip, akivaizdu, kad pagrindinė žmonijos problema yra ta, kad didžiąją jos dalį sudaro masė, kuriai galima vadovauti ir valdyti iš išorės. Ir esmė šioje vietoje gana paprasta: atpratinus žmogų girdėti savo sielą, prieštaringų prioritetų iniciatyva sulaiko giluminę būseną, piešdama žmonėms „gražaus“ gyvenimo paveikslus, tokiu būdu juos įvarydama į begalinio vartotojiškumo spąstus.

Dėl šios priežasties vartotojiška visuomenė Žemės planetą apgaubė kitu tinklu, supainiodama žmones gražaus, sotaus gyvenimo troškimo „gijomis“. Ir ant šio troškimo aukuro dabar guli daugybė gyvybių. Ir visgi, kodėl žmogui taip sunku tai pamatyti, jog sustotų laiku?

Visų pirma dėl to, kad šie „spąstai“ yra meistriškai užmaskuoti ir žmonėms pateikiami gražioje ryškioje pakuotėje, mat pastaruosius perdėm lengva suvilioti: madingi drabužiai, gurmaniškas maistas, brangūs automobiliai ir papuošalai ar egzotiški kurortai varo iš proto daugelį. Tačiau, deja, tik nedaugelis supranta, jog tai yra nesaugu, kadangi visų šių reklaminių triukų potekstė yra primesti žmogui visokius materialius perteklius, taip priverčiant jį dirbti dėl neįmanomos svajonės, o ne gyventi laimingą gyvenimą čia ir dabar.

Dėl to dauguma žmonių Žemėje visai negyvena, o yra arba praeityje, arba ateityje, bet ne dabartyje.

Vis tik verta suvokti, kad nūdienos pasauliečiui duota tiek mažai gyvenimo metų, jog nepaisyti momentinių džiaugsmų ir pojūčių reiškia atimti iš savęs visavertį gyvenimą. Tuo tarpu malonumą galima rasti net ir mažuose dalykuose, – tam tereikia regėti kiekvieną akimirką kaip unikalią, neatšaukiamą, neįkainojamą patirtį.

Laimė
Iliuziniai idealai trukdo džiaugtis gyvenimu. Andre Hunter/Unsplash nuotrauka

Kiekvienas turime įsimylėti save

Jūsų asmenybė susideda iš daugybės skirtingų dalių. Iš pradžių tai gali skambėti keistai, bet pagalvokite apie tai akimirką ir suprasite, kad mes nuolat apie jas kalbame. 

Pavyzdžiui, jei draugas paklaustų, ar norėtumėte penktadienį nueiti į naują restoraną, galite pradėti savyje svarstyti: „Galbūt daliai, kuri nori pasakyti „taip“, patinka išbandyti naujas vietas, tačiau kita dalis trokšta sakyti „ne“, nes nori, jog penktadienis būtų skirtas poilsiui vienumoje“[1].

Anot vidinės šeimos sistemų terapijos (IFS), mūsų dalys tiesiogine šio žodžio prasme yra mažos būtybės mumyse su mintimis, jausmais ir savo patirtimi. 

Pagrindinis aš: tai yra užuojautos, smalsumo, ramybės, pasitikėjimo, ryšio, aiškumo, kūrybiškumo ir drąsos savybės; tuo tarpu apsauginės dalys – tai vidinis kritikas – tas, kuris muša už jūsų padarytas klaidas ar tariamus trūkumus. Kita vertus, klausydamiesi savo dalių galite geriau jas pažinti ir pradėti gydytis.

Visgi verta žinoti, jog visos dalys turi teigiamą tikslą: t. y. jos visos bando kažkaip „padėti“. 

Tarkime, draugas išsinuomojo baseiną vakarėliui ir pakviečia jus, pranešdamas, kad tema bus „bikini“. Jei kuri nors dalis jūsų kūne nesijaučia patogiai, gali kilti vidinė diskusija, kuri skambėtų maždaug taip:

„Nemanau, kad eisiu, man nebūtų patogu“; „tu turi eiti, jie tavo draugai“; „galbūt galėčiau dėvėti ką nors labiau uždaro“; „nebūk juokingas, tada žmonės į tave tikrai atkreips dėmesį“ ir pan. Taigi, kas čia vyksta? 

Žvelgiant iš IFS perspektyvos, tai yra jūsų kaip vadovo dalys, besirūpinančios, kaip atrodote kitiems. Žinoma, tai nebūtinai turi būti vakarėlis prie baseino: tai gali būti kažkas darbe, pasibuvimas su draugais ar buitinė situacija, – rezultatas neretai būna toks pat.

Tačiau yra vienas kelias – atleidimas sau ir priėmimas, pasitelkiant kvėpavimo, meditacijos, jogos ar kitas kasdienes praktikas, atliekamas su terapeuto (arba be) pagalba, – tada apsauginės dalys, elgesio strategijas verčiančios kančia turės galimybę atsipalaiduoti[2].

Kitaip sakant, kuo labiau jūsų dalys žinos, kad gali jumis pasitikėti, tuo daugiau naudos gaus emocinė bei psichologinė sveikata[3].