„Open-minded“ žmonės tokie atviri, jog net krenta smegenys
Geras blogu, o blogas spalvotu iki tol, kol kitas pasakys, jog prieš tai buvo geriau ir vėl perdažys pėsčiųjų perėją raudono kilimo verta idėja ar kita „nepakančia“ akims spalva. Tarp kitko, galbūt ir jį reikėtų pakeisti? Skamba lyg spekuliacija, tačiau rodosi, kad kova tarp nieko ir kažko tik įsibėgėja – artimiausiu metu santarvės tikėtis, deja, nereikėtų.
Man įdomu, kiek dar antsnukių turėsime uždėti, kol gausime pakankamą kiekį sekėjų, palaikymo komandos šokėjų ar „like“ paspaudimų už dar vieną kuprą tiesinantį komentarą.
Būtų tobula, jei judėdami sava kryptimi netemptume ir minios pasimetusių jaunuolių kartu. Aišku, visi žinome, jog valdyti pastaruosius – autoritetu, pinigais ar ateitį užtikrinančiais pažadais – yra lengviausia. Valdyti tuos, kurie nė patys nežino, kodėl taip ar anaip galvoja, yra išmintinga bei dargi itin naudinga.
Kita vertus, mintinai iškalti atsakymą (dažnu atveju vienodą į visus susiskirstymą liudijančius klausimus) daug smegenų nereikia – nuo dabar mes skanduosime, kaip puiku būti tokiais, kokiais norime, ir visai nesvarbu, jog galiausiai galėsime prisistatyti gyvūnu, ir tokiu būdu pateisinti savo, galbūt, gana riboto mąstymo aptakumą.
Kitaip sakant, mūsų identitetas maišysis kaip žemė ir dangus, kol apsisuks galva, kuris iš mūsų dengiasi meškos vardu, o kuris vis dar paieškose, pasimetime – čia jau kaip pasižiūrėsi. Žinoma, tikiuosi toks „miksas“ nepaguldys į patalą, galvojant, jog net ir jis netikras. Iki išprotėjimo, kaip sakant.
Gimęs baltaodžiu vyras gali sakyti, jog yra kinė moteris
Taip, šįsyk kalbėsime apie judėjimą prie papildomų laisvių iš „bukų“ susitarimų; dargi kalbėsime apie suvaržymų nebuvimą ir, ko gero, absoliutų pareigų, kurias kone drąsiai vadiname blogybėmis, būsimą išnykimą.
Tęsiant temą apie papildomas „manieringo“ žmogaus teises, nedidelio ūgio baltaodis mėlynakis blondinas, užimantis Vašingtono šeimos politikos instituto žurnalisto poziciją, aplankė to paties pavadinimo universiteto miestelį, norėdamas sužinoti, ar studentai patvirtins, ar atmes naują (ką tik sugalvotą) šio vyro kaip mažaūgės kinietės tapatybę[1]. Juokinga, tiesa? Tačiau reportažas rodo visai ką kitą.
Taigi, į mano akiratį pakliuvusiame 2016 metų interviu kalbama apie tai, kaip ieškodamas kažko neįprasto (ne savyje esančio dvilypiškumo, tačiau didelių „gabaritų“ ažiotažo) žurnalistas apklausia keliolika studentų, sakydamas jiems, jog jis šiuo metu yra kinų kilmės moteris, ir kaipgi jie į tai reaguojantys.
Užduodamas tokius klausimus, kaip „kas dabar būtų, jei prisidengęs šiuo vaidmeniu nueičiau į moterų tualetą?“, bei „kaip reaguotumėte į tai, kad aš dabar įsivaizduoju esąs 2 metrų ūgio?“, jis gavo aplinkinių, sakančių „anokia čia problema“, padrąsinimą; dargi jie paskatino žurnalistą kreiptis į bendruomenę, kurioje esti visapusiškas palaikymas, nepaisant to, jog kalbinantysis nurodė norintis eiti ir į vaikų darželį. „Viskas su tavo įsitikinimais yra gerai“, – teigė progresyvus jaunimas.
Aišku, kažkam užkliuvo nuo realybės kiek nutolęs ūgis, tačiau su didesnėmis kliūtimis žurnalisto įsitikinimai iš esmės nesusidūrė.
Žinoma, galime į tai pažiūrėti pro pirštus (aš taip, tiesą sakant, ir padariau), tačiau vėliau atėjusi mintis mane nubloškė į painų sumišimą ir privertė užduoti sau klausimą: „jei mes saugome šeimas nuo pražūties, o vaikus nuo psichinių sužalojimų, kur toks perdėm demokratiškas „kinietį“ vyrą palaikančių žmonių požiūris galiausiai visus nuves?“
Ir visgi, jei negebame atskirti esminių ir būtinų apsaugoti dalykų nuo žmonijos pamišimo, pasvarstykime, kaip tai paveiktų aplinką, visuomenę ir mus pačius jeigu, pavyzdžiui, sakytume, kad esame vaikai, norintys grįžti atgal į darželį.
Aišku, šis reportažas simbolizavo pusiau pramerktų akių dvikovų pradžią – nuo jo padarymo praėjo 5 metai – ir dabar jau matome, jog tai ne pabaiga. Ir vis tik, kaip po tokio maknojimo po klampias savęs identifikavimo dirvas jums atrodo vaivorykštė? Na, ir kur ta riba tarp buvimo mergaite, voru ar visa krokodilų banda? Kitaip sakant, niekas niekada nebeklysta – viskas, ką pasakome, yra tiesa, vedančia iki pamišimo, išsiblaškymo bei galiausiai iki savo artimųjų neatpažinimo. Brutalu, argi ne?
Šuniukais tapę žmonės ir juokiasi, ir verkia
Tęsiant temą apie mane smarkiai gluminančias laisves bei augančias jų „perspektyvas“, jums vertėtų išgirsti ir tai, kad pasaulyje esti ne tik žmonių, skirstančių save į tokias lytis, kaip belyčiai (nesitapatinantys su jokia konkrečia lytimi pagal esamas schemas); neutralūs (turintys, jų manymu, ir vyriškų, ir moteriškų savybių); besitapatinantys su abejomis lytimis „pagal nuotaiką“; tie, kurie identifikuoja save pagal gimimo metu priskirtą lytį; galvojantys, kuri gi iš jų jiems yra priimtinesnė (tarsi žaistų kokį „mini“ mąstymo reikalaujantį stalo žaidimą); nurodantys dalinio identifikavimo ar ryšio su konkrečia lytimi patirtį ar tuos, kurie yra apatiški ir jiems yra nusispjaut, kokią etiketę šiandien pasirinks bei kaip tai paveiks aplinkinius[2].
Aišku, tokių terminų kaip „gender bender“ ar „genderfuck“ vartojimas savaime įtraukia į kovą, prie kurios kadaise, rodosi, nė nebuvome priartėję. Kova, kurią daugelis iš mūsų laikė paprasta sąvoka, dabar gi iš tikrųjų pasirodė tokia asmeniška, dramatiška ir niuansuota, jog net norisi verkti.
Žinoma, ašarą braukti norisi ir dėl augančio masinio žmonijos sumišimo – jis dabar kaip epidemija. Mat žmonės, pasirodo, nebenori būti vadinami ir žmonėmis.
Įdomu tai, kad pasaulyje yra nemažai asmenų ir jų grupių, kurie gyvena ir elgiasi kaip šunys: „Mes esame tokie patys kaip ir visi žmonės gatvėje“, – sakosi jie, akcentuodami laisvalaikį girgždančių žaislų apsuptyje bei valgymą iš dubenėlių[3]. Dar jie kalba apie bendruomenę, ir todėl galima daryti išvadą, jog tokie žmonės dauginasi kone taip pat, kaip tai daro triušiai.
Aišku, pašaliečiams lengva juoktis iš suaugusio žmogaus su šuns kostiumu, tačiau šaipymasis iš esmės reikštų atmetimą, sumenkinimą bei nepaisymą fakto, kad dalis žmonių tam tikru gyvenimo momentu randa paguodą ir džiaugsmą apsimetę kažkuo kitu.
Kita vertus, slaptas žmogaus fantazijų užkaborio atspindys per pastaruosius 15 metų išaugino tokio pobūdžio judėjimus taip, jog jie susprogdino internetą, atverdami plačius idėjinius laukus jaunimui, dabar besigydančiam psichiatrinėse ligoninėse.
Ir čia vėlgi kalbame apie tapatybės kaip beprotybės suvokimą, vieną minutę peršantį mums iracionalaus pobūdžio laisvę, kitą – duodantį bilietą į visišką savęs (kaip triušio, žmogaus ar penkių asmenų viename) susinaikinimo kelionę. Ir tai neabejotinai yra vienas iš pagrindinių katalizatorių, sulaužiusių kupranugariui nugarą.
Faktas tas, jog nesvarbu, kokiu būdu mes vertiname savo (puoselėjamą) tapatybę – ankstyva reakcija į gluminančią patirtį veda į pražūtį: jei dalyje šalių užtenka pasakyti, jog esi vyras (nors akivaizdu, kad nesi) ir dalyvauti vyrų varžybose, tuomet lygybės nebėra; jei prievartautojas kalėjime pasisako, kad jis yra moteris, ir jį perkelia į moterų kalėjimą, tuomet nebėra ir suvokimo, kas yra gera, o kas bloga. Tuo tarpu jei vyrui užtenka pasakyti, jog jis yra moteris, galbūt visi galėtume gauti ankstesnę pensiją?
Kita vertus, jei vaikas pradės vadinti savo mamą „gimdyve“ ar žmogumi, išnešiojusiu kūdikį (kas einant „progresyviuoju“ keliu labai tikėtina ir, beje, kai kuriose pasaulio vietose jau vyksta), kokia pragaištis laukia tuomet?
Taip, „elastingumas“ visame kame yra svarbu, bet ar mes esame pasirengę susidurti su šalutiniu laisvių produktu, dėl kurio neteksime lyties kaip visiems būtinos asmeninės sveikatos, sąmoningumo ir gerovės dalies?
