Alekseičikas – kai kuriems vienintelis gydytojas, išgydęs depresiją, R.Navickaitei – homofobas
Aleksandras Alekseičikas-Kirinovas yra žymus Lietuvos psichiatras, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Ribinių būsenų skyriaus vedėjas, žinomas kaip vienas iš psichoterapijos pradininkų Lietuvoje, 1967 metais įkūręs pirmąjį oficialų psichoterapijos kabinetą.
Mokslininkė, istorikė Rasa Navickaitė dar prieš metus kalbino A.Alekseičiką Kirinovą apie sovietmečiu homoseksualumo gydymui taikomą konversijos terapiją – plataus pobūdžio intervencijų taikymą, siekiant, jog asmens seksualinė orientacija / lytinė tapatybė būtų pakeista. Nors pokalbio formatas, kaip skelbiama, buvo tiriamasis, diskutuojama, esą abu žmonės sutarė, jog prieš publikuojant straipsnį gydytojas tekstą paredaguos, adaptuodamas specifinius terminius[1]. Tačiau nejučia iškilo klausimų, kadangi apie leidimą publikuoti lyg ir nebuvo prasitarta.
Ir štai, praėjus metams, tekstas išvydo dienos šviesą, pavadinimu „Noriu, kad jūs mano tušinuką paimtumėte vienu pirštu“, į šoną nejučia nustumdamas gydytojo pasiekimus ir išgelbėtų gyvybių skaičius[2]. Retas žmogus ryžtasi diskutuoti kontroversiškiausiomis temomis – greičiausiai ne veltui, atvirumui šiame laikmetyje darant meškos paslaugą ir virstant drambliu kambaryje. Išpešti informaciją, o vėliau sukritikuoti, darosi taip įprasta, kaip liaupsinti progresyvumą. Publikacija – vienas iš įrodymų; ją skaitant susidaro įspūdis, kad seksualinė orientacijos / lytinė tapatybės keitimas vyksta įrėmus ginklą į smilkinį. Ar tikrai?
A.Alekseičikas tikina, esą atitinkamas paslaugas teikia tik tiems pacientams, kurie įvardija problemas, kurias nori pašalinti. Dalis psichiatrų, pritardami daktarui, daro prielaidą, kad R.Navickaitės skepticizmas – ne kas kita, o intelekto problema, kontekstą perleidžiant per asmeninį filtrą.
Sveikatos apsaugos ministerijos teigimu, pacientai nori atstatyti Alekseičiko skyriaus veiklą
Po straipsnio publikacijos, kaip ir buvo tikėtasi, R.Navickaitė sulaukė bendraminčių palaikymo. Strėlių tuo tarpu sulaukė A.Alekseičikas, iliustruojant pastarąjį kaip gydytoją, nevengiantį žaloti pacientus atgyvenusiais metodais bei neadekvačiais įsitikinimais. LGBT aktyvistų įsitikinimu – gydyti jis net ir paprašytas neturi teisės…
Siekdama sustiprinti savo poziciją, R.Navickaitė teigė, esą medikas su ja kalbėjo žeminančiai; darydamas tušinuko testą, tuo tarpu, siekė ją sumenkinti dėl homoseksualumo. Dalis tautiečių svarsto, kad kartais žmonės tiesiog nusprendžia įsižeisti, nepatikusią specialistų retoriką, liaudiškai tariant, sugretindami su savo lovos reikalais. Kaip ten bebūtų, sukilimas prieš psichiatrą buvo inicijuojamas R.Navickaitės, tačiau niekuomet – jo pacientų.
Anot Sveikatos apsaugos ministerijos, įstaiga per pastaruosius metus iš tikrųjų gavo ne vieną pacientų pasirašytą dokumentą su prašymais atstatyti A.Alekseičiko vadovaujamo skyriaus veiklą, kuri buvo apribota per pandemiją, psichoterapijos skyrių pervadinant į ribinių būsenų skyrių[3].
Nors besiskundžiančių gydytojo darbu iki šiol neužfiksuota, dabar psichiatras, dar vadinamas psichoterapijos tėvu, aiškinasi komisijoms – tokiu būdu sprendžiamas jo likimas[4].
Gydytojo Aleksandro Aleičiko – Krinovo užpuolimas parodo cenzūros mastus Lietuvoje
Sovietmečiu, kai homoseksualumas buvo laikomas sutrikimu, gydytojas taikydavo atitinkamas terapijos formas[5]. Galbūt kai kurie dalykai iš tiesų prasilenkia su gydytojo etika, tačiau taip pat gali būti, jog linčo teismas nuėjo per toli.
Pagal tarptautinę ligų klasifikaciją, seksualinė orientacija nėra laikoma sutrikimu – todėl gydyti neva „nėra ką“. Toks naratyvas suformuoja klausimą: ar psichiatras savo pacientui turėtų sakyti „eik lauk, nes viskas su tavimi gerai, ir niekuo aš tau nepadėsiu?“
Gydytojo užpuolimas – lyg alkanų vanagų išpuolis, tuo pat metu baksnojantis į visuomenėje gają cancel kultūrą, persekiojant dėl kitokios nuomonės.
Paprastų žmonių balsas negirdimas – girdimas tų, kurie skelbia galintys keisti lytį 72 kartus
„Rekomenduojant“ žmoną ir vyrą vadinti partneriais, o translyčius – queer karalienėm, darosi aišku, jog tie, kurie labiausiai šaukia apie toleranciją – netoleruoja kitaip mąstančių. Daktaras gydo homoseksualius žmones? Siaubas! Būtų normalus gydytojas – išvytų juos lauk šaukdamas „negydysiu jūsų, jūs homoseksualūs“. Kalbant rimtai, nemažai dalia pacientų gydytojas iš tiesų padėjo, prieš tai apsilankant pas begalę kitų specialistų.
Visgi, organizuotas daktaro gynimas apnuogina tai, koks talentingas gydytojas A.Alekseičikas ir kokie skysti ideologijai pasidavę jo kolegos. Manoma, kad ramiai gyvenantis homoseksualas, be triukšmo kuriantis santykius su kitu žmogum, nė per nago juodymą nėra reikalingas LBGTQ atstovams; pastariesiems įdomūs tik tinklinėmis trumpikėmis pasidabinę ir viešumos ištroškę demoralizacijos vaidmenys – tie, kurie svaido žaibus į normalią šeimą.
„Kaip ir pseudopandemijos metu kaukė su vakcina neturėjo nieko bendro su sveikatos išsaugojimu“, – savo soc. tinklo įraše teigė akušeris-ginekologas, biomedicinos mokslų daktaras Vytautas Abraitis, išdėstęs aiškią nuomonę ir gydytojo Aleksandro Alekseičiko-Kirinovo situacijoje.
Dar įdomiau, jog A.Alekseičiko smerkimą organizavo ir jo direktorius, kaip spėjama, negydęs nei vieno žmogaus jau „gerą“ dešimtmetį. Argumentai, neva A.Alekseičikas slapta taikė nepriimtinus metodus, daliai žmonių suka galvą į priešingą pusę, – juk tokiu atveju tai reikštų, jog pastarasis 30 metų dirbo „po žeme“ – iki kol, Navickaitės dėka, buvo užkliudytas peiliu.
Nepaisant to, jog lyties esmės suvokimas – sudėtingas procesas, daktaras linkęs kalbėti iš medicininės pusės; minėto straipsnio autorė – priešingai – iš asmeninių nuoskaudų padebesių, remdamasi beviltiškumo perspektyva, keldama nuo kėdės ramiai gyvenusius (dabar – nepilnavertiškumo „užgrūzintus“) savo pasekėjus.
Klausiantiems, ar tokia žurnalistinė praktika yra įprasta, gali būti, jog atsakymas vienas: nelabai profesionalu nei kaip tyrėjai (nesilaikyta konfidencialumo reikalavimo, mokslinių tyrimų etikos), nei kaip žurnalistei (ignoruotas susitarimas ir įprasta praktika prieš publikuojant duoti perskaityti transkribuotą interviu).
Prisiminkime plačiai žinomą XX a. dvasinio rašytojo C. S. Lewis mintį, rašiusį, kad tiesa nėra priklausoma nuo laiko, jei ji yra tiesa: juk negalima teigti, kad tai, kas buvo teisinga vienuoliktą valandą, jokiu būdu nebus tiesa po dvyliktos.
Galiausiai, kartais nereikia ilgai trunkančios terapijos – užtenka parekomenduoti knygą, pareflektuoti gyvenimą ar kontekstą – ir asmuo ilgainiui suranda priešingos lyties partnerį (-ę) ir susilaukia vaikų[6]. Tokie žmonės dar praeitais metais buvo susirinkę Didžiojoje Britanijoje ir kreipėsi pareiškimu viešai, klausdami, kodėl negirdimas jų balsas, kai taip atvirai girdimi balsai tų, kurie skelbia galintys keisti savo lytį – kas kažkiek laiko; kurie „atranda“ 72 lytis ir t. t.
