Ką gi, ką gi, ką gi. Naujas reiškinys Lietuvos medicinos padangėje. Pacientai bando apginti savo gydytoją nuo jo mažiau talentingų bendradarbių, mažiau talentingų kolegų, minusinių valdininkų.
Homoseksualūs žmonės, kuriuos išgydė gyd. A. Alekseičikas, renka parašus ir lėšas apginti ujamam žmogui. Mieli kolegos, nagi nagi, jei mus užpultų nukvailėję ideologiniai chunveibinai, kurį iš mūsų organizuotai stotų ginti pacientai? Vargu ar nors vieną, nepaisant gražių nuotraukų prie konferencijų stendo ar mokslinių/pedagoginių vardukų.
Ši situacija labai daug ką apnuogina:
- Koks talentingas gydytojas yra A. Alekseičikas.
- Kokie skysti ideologijai pasidavę jo bendradarbiai ir kolegos. Ypač keblaus dizaino direktorius.
- Ir svarbiausia: mieli homoseksualūs žmonės, ar jūs suvokiate, kad nerūpite LBGTQ triukšmo kėlėjams?
Ramiai gyvenantis homoseksualas, dirbantis savo darbą, be triukšmo kuriantis santykius su kitu žmogumi, kurių mes kiekvienas pažįstame ne po vieną, nė velnio nereikalingas LBGTQ biznio sukikams. Jūs įdomūs tik su tinkliniais triusikais miesto aikštėj mojuojantys ta durna vėliava ir provokuojantys bei demoralizuojantys visuomenę. Klykiantys prieš normalią šeimą, jaukiantys protus vaikams ir paaugliams.
Ar supratote?
Ar supratote?
Ar supratote?
Kaip pseudopandemijos metu kaukė su vakcina neturėjo nieko bendro su sveikatos išsaugojimu.
Kaip baltarusiškų trąšų tranzitas (kurio niekas nereikalavo, o JAV per 2 metus pirkimus beveik padvigubino) neturi nieko bendro su frontu Ukrainoje.
Taip ir LBGTQ triukšmo kėlimas neturi nieko bendra su homoseksualių žmonių teisėmis ir gerove.
Būna įvairių daktarų: garbės, mokslo. Bet svarbiausias ir vertingiausias – žmogaus daktaras. Kai žmogui nustoja skaudėti pilvą vien daktarui prisėdus ant jo lovos. Kai pakyla nuotaika net 4-os stadijos onkologiniam ligoniui, kai daktaras paima jį už rankos. Kai nėščioms moteriškėms atsileidžia visi spazmai vien išgirdus už palatos durų savo daktaro balsą, net jo nematant.
Su A. Alekseičiku kažkokia keisto dizaino žmogysta, Rasa Navickaitė, kurios vien išvaizda rėkte rėkia: „psichiatrai, padėkite man“, labai klastingai ir manipuliatyviai pateikė informaciją. Paskaitykite šio proceso dekonstrukciją Yoanna Koleva tekste. Puikus straipsnis. Lenkiu galvą, Yoanna, už drąsą ir pilietiškumą. Daktaro smerkimą organizavo jo direktorius, kuris turbūt gyvo žmogaus negydęs 10 metų. Žodžiu, Alekseičiko kritikams iki Alekseičiko profesine prasme neužtektų apkakoti nacionalinio stadiono vejos, kol pasiektų jo lygį.
Argumentai – jis taikė nepriimtinus metodus. Jis juos taikė slapta? Kol neišėjo Navickaitės straipsnis, metodai tiko 30 metų. Kilo triukšmas – tapo nepriimtini? Matai, žmogų pastato ant kėdės ir šaiposi! Bet tai – psichoterapija. Be galo patyrusiose kūrybingose rankose. Juk ne taip seniai psichiatrijoje taikė insulininės komos gydymą, elektrošoką, lobotomiją („Skrydis virš gegutės lizdo“). O čia – ant kėdės pastatė! Nulinčiuoti!
Norite tikrai šokiruojančių gydymo metodų? Pavyzdys: moteris pastojo po kiaušidžių stimuliacijos. Penki gyvi vaisiai gimdoje. Penketukas. Bet įvyko kiaušidžių hiperstimuliacija. Labai pavojinga gyvybei būklė. Ką bedarėme, moters būklė tik blogėjo. Ir teko nužudyti 4 vaisiukus, kad mama ir nors vienas vaikutis išgyventų. Kurį pasirinkti? Fetocidas lotyniškai. Vaikus, dar esančius gimdoje, su savo genetika, veiduko bruožais, charakteriais. Mama ir vienas vaikutis išgyveno. Pasveiko. Bendraujame. Bet kaip po to jaustis mamai? Gydytojui? Čia ne ant kėdės pastovėti, nukvakę kritikai, kolegos, filosofai ir šimoarmotalibai.
Šiuo liūdnu gydytojo A. Alekseičiko cancelinimo atveju bandoma uždrausti konversinę terapiją. Homoseksualiam žmogui, kuris pats kreipiasi į gydytoją, nes jis supranta savo sutrikimą, norima atimti galimybę gydytis. Liūdna, bet dalis homoseksualių pacientų pasirodė protingesni už dalį ideologiškai „teisingų“ psichiatrų. Tokius žmones reikėtų išvyti? Į priešingą pusę – pripumpuoti hormonų ir nupjauti varpą – gėris? O atstatyti žmogui sujudėjusį stogelį – blogis, gerbiami psichiatrai?
Mieli draugai. Gydytojas Aleksandras Alekseičikas – ne Instagramo žmogus. Vargu ar paskaitys, ką parašiau. Pasidalinkite plačiau, kad kažkaip pasiektų įvairių kvailių ujamą žmogų. Kad tiesiog žmogus žinotų, jog yra jį palaikančių medikų. Ne visi „įžeisti“ Vilniaus PSC bendradarbiai. Ir prisidėkite parašu, o pagal galimybes ir euru už teisybę ir labai reikalingo skyriaus išsaugojimą. Nuoroda – teksto gale.
P. S. Bet va būtų, pvz., normalus sveikatos apsaugos ministras. Užtektų vieno skambučio ir sakinio – ei, suskiai, atstojat nuo žmogaus. Staigiai! Ir suskiai, kaip organizuotai užpuolė, taip organizuotai ir atstotų. Nes todėl jie ir suskiai. Būriu užpulti seną žmogų – suskiui malonumas. Suskis – bet kokios profesijos yra suskis.
P. P. S. Žinojote, kodėl tiek daug piratų, vikingų – vienaakiai? Nes po sunkios galvos traumos jiems kolegos išlupdavo vieną akį dėl smegenų dekompresijos – mirtinos būklės. Nes prarasti nebūdavo ko. Irgi – gydymo metodas. Kai kurie – išgyvendavo.
