D. Tuskas piestu stoja, kad apsaugotų visuomeninę žiniasklaidą nuo „priešiškų jėgų“
Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas paskelbė apie planus įtraukti komercinius televizijos tinklus TVN ir „Polsat“ į „strateginių įmonių“ sąrašą ir suteikti savo vyriausybei įgaliojimus blokuoti „priešiškus“ perėmimus. Šis sprendimas priimtas po pranešimų apie Vengrijos televizijos kompanijos bandymą įsigyti TVN iš „Warner Bros Discovery“. Paprastai tariant, iš Lenkijos ketinama apskritai pašalinti nepriklausomus ir nešališkus transliuotojus žiniasklaidą pakreipiant sau naudinga linkme.
Premjeras pažymėjo, kad šis sprendimas galios iki 2027 m. pabaigos[1].
Tačiau ši iniciatyva pačioje Lenkijoje buvo vertinama nevienareikšmiškai. Jos rėmėjai mano, kad tai yra būtinas žingsnis siekiant užtikrinti Lenkijos nacionalinį saugumą ir nepriklausomą žiniasklaidą, ypač atsižvelgiant į užsienio – daugiausiai Rusijos, poveikį. Tuo tarpu opozicija ir kai kurie politiniai analitikai kritikuoja šį žingsnį, manydami, kad jis gali būti naudojamas kaip įrankis kontroliuoti nepriklausomą žiniasklaidą ir sukurti politinį pasitikėjimo vakuumą prieš artėjančius Lenkijos prezidento rinkimus.
Panašūs įstatymai, siekiant „apsaugoti“ žiniasklaidą nuo užsienio įtakos, egzistuoja ir kitose Europos šalyse, kaip antai Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje, tačiau Lenkija tokio žingsnio imasi pirmą kartą, o tai gali sukelti politinį susiskaldymą.
D. Tuskas taip pat minėjo, kad žiniasklaidos kontrolė ir užsienio įtakos apribojimas yra susiję su grėsme, kad galimi pirkėjai gali turėti ryšių su autoritarinėmis vyriausybėmis, tokiomis kaip Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas. Savo ruožtu kritikai, įskaitant PiS atstovus, teigia, kad D. Tuskas bando sustiprinti vyriausybes vykdomą kontrolę žiniasklaidai ir įvesti politiką, kuri gali kelti grėsmę žiniasklaidos laisvei ir nepriklausomumui.
Pažvelgus iš kitos pusės, ar tai nėra tas pats „Kremliaus naratyvas“, kai į šalį visai nenorima įsileisti kitos nuomonės (pavadintos užsienio įtakos vardu), mat tėra tik viena tiesa ir ji būtinai – liberaliojo D. Tusko.
Lenkijos ministras pirmininkas užsibrėžė tapti svarbiu Europai asmeniu
Taip jau nutiko, kad D. Tuskas šiuo metu atsidūrė reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje – vos per žingsnį nuo tapimo įtakingu Europos politiku, kai šiuo metu čia – visiška politinė žiema Prancūzijai ir Vokietijai išgyvenant politines krizes, o Lenkijai rotacijos tvarka perėmus pirmininkavimą ES[2].
D. Tuskas pabrėžęs didėjančią Lenkijos tarptautinę atsakomybę, ypač sprendžiant Ukrainos ir Rusijos karo problemą, kas dabar yra pats populiariausias geopolitinis „arkliukas“.
Griežta D. Tusko pozicija sienų saugumo ir migracijos klausimais sukėlė trintį su Vokietija, ypač dėl prieglobsčio procedūrų taikymo Baltarusijos pasienyje. Jis taip pat pasveikino Vokietijos CDU lyderį Friedrichą Merzą, akcentuodamas atvėsusius santykius su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu.
Jau 2025 metais įvyksiančiuose Lenkijos prezidento rinkimuose D. Tuskas siekia paremti savo partijos kandidatą, Varšuvos merą Rafalą Trzaskowskį ir taip užsitikrinti savo politinę galią. Tiesa, tai tas pats kandidatas, Varšuvos viešųjų institucijų vietose uždraudęs kabinti su religija susijusius simbolius ir reikalaujantis į LGBTQ+ asmenis kreiptis tik tais įvardžiais, kuriuos šie patys nurodo.
Tačiau lenkai skeptiškai vertina D. Tuską dėl jo provakarietiškos pozicijos, pavyzdžiui, tos pačios lyties santuokų įteisinimą, kas realiai pažeidžia Lenkijos konstituciją, kurioje yra įtvirtinta nuostata, jog „santuoka yra sudaroma tarp vyro ir moters“[3].
Ateidamas į valdžią D. Tuskas taip pat pažadėjo siekti, kad Lenkijoje moterys turėtų teisę legaliai nutraukti nėštumą, kas iki šiol šalyje buvo tabu. Taipogi davė pažadą ir toliau remti karą Ukrainoje. Tiesa, ne šalies verslininkų ir ūkininkų sąskaita. Matyt, ne savo noru karą tenka remti patiems žmonėms.
Apklausos rodo, kad Lenkijos prezidento rinkimuose daugiausiai simpatijų pelno R. Trzaskowskis
Lenkijoje prezidento rinkimai vyks 2025 m. gegužę, nes dabartinis prezidentas Andrzejus Duda negali būti perrinktas dėl konstitucinių kadencijų apribojimų. Pagrindiniais kandidatais užimti šį postą šiuo metu yra laikomi Karolis Nawrockis, Lenkijos nacionalinės atminties instituto (IPN) vadovas, remiamas opozicinės partijos PiS, ir Varšuvos meras Rafalas Trzaskowskis, kurį palaiko valdančioji koalicija.
41-erių K. Nawrockis yra nepriklausomas istorikas, o 52 metų Trzaskowskis yra progresyvus politikas, garsėjantis LGBT teisių palaikymu, dėl to svarstoma, kad jis gali nesulaukti konservatyvesnių rinkėjų paramos.
Apklausos rodo, kad Trzaskowskis šiuo metu yra populiariausias kandidatas, o Nawrockis užima antrąją vietą. Jei šie du kandidatai susitiktų antrajame ture, tikėtina, jog laimėtų Trzaskowskis.
Kiti kandidatai ne tokie populiarūs – tai kraštutinės dešinės lyderis Slawomiras Mentzenas ir centristinės partijos „Lenkija 2050“ vadovas Szymonas Hołownia. Rinkimai bus svarbūs Lenkijos ateičiai, ypač dėl vidaus politikos, Ukrainos karo ir regioninio saugumo. Oficialiai kampanija prasidės sausio 8 d.
