Prasideda Adventas: apie jo prasmę ir brangiausias dovanas, kurių nėra parduotuvių lentynose

Ištiesta ranka atveria kelią į širdį

Šį sekmadienį prasidėjo Adventas – prieškalėdinis susikaupimo laikas bei naujųjų liturginių metų pradžia. Tai laikas, per kurį dvasininkai kviečia žmones permąstyti įvykius, pabūti su artimaisiais, atleisti, susitaikyti, skleisti gerumą. Tačiau kalėdinių dekoracijų, aksesuarų gausa parduotuvių lentynose žmones įtraukia į bėgimo, pirkimo, lenktynių dėl geresnės, įspūdingesnės dovanos maratoną. Apmąstymams ir susitaikymams laiko nelieka. Galvojama apie tai, kiek išleisime, ką pirksime, kaip puošime namus, ir kuo vaišinsime svečius. Tai kaipgi sustoti ir didžiųjų metų švenčių laukimą išgyventi prasmingai?

Apie Advento prasmę, gyvenimiškas vertybes ir brangiausias dovanas mintimis pasidalijo Viešintų (Anykščių r.) Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas, kunigas teologas Mindaugas Šakinis.

Šis dvasininkas, norėdamas su parapijiečiais užmegzti šiltesnį ryšį, kalba su žmonėmis ne tik iš bažnyčios sakyklos. Jis sekmadieniais po Mišių kiekvieną dalyvavusį išlydi ir paspaudžia ranką. Toks gestas, pasak dvasininko, teikia džiugesio, leidžia pasisemti teigiamos energijos, atveria kelią į žmogaus širdį.

„Ištiesus ranką žmogui galima atrasti daug dalykų, pasidalinti pastebėjimais, geru, šiltu žodžiu, rūpesčiu“, – sakė kunigas M. Šakinis.

Pašnekovas džiaugiasi, kad žmonės, nors ir yra užimti įvairiais reikalais, skubantys, bet vis tik kunigo laukia, mielai atveria jam ir savo namų duris, rūpinasi ir myli. 

Brangiausios dovanos – ne parduotuvių lentynose

Kunigas M. Šakinis sako, kad Advento laikotarpis yra svarbus, kaip ir bet kuris kitas laukimas.

„Tik šis laukimas, Kristaus gimimo šventės laukimas, yra džiugus ir asocijuojasi su imbierinių sausainių, Advento vainiko kvapu. Tai pasiruošimo laikas, kuris skirtas tam, kad pamatytume tai, ko iš tiesų laukiame – Kristaus gimimo.

Jei laukiame tik dovanėlių ar jų pirkimo karštinės, koncentruojamės į tai, kuo pavaišinsime atvykusius giminaičius, ką padėsime ant stalo, tai nežinome ko laukiame. Dėl to neretai nublanksta pats susitikimas su artimaisiais“, – kalbėjo kunigas.

Adventas, pasak dvasininko, tai laikas, kuomet turime savęs paklausti ko iš tikrųjų norime, ko tikimės iš artėjančios šventės ar savo gyvenimo.

„Su Adventu prasideda nauji liturginiai metai. Tai ir naujo pasiryžimo pradžia, kad tie nauji metai su Kristumi, su artimaisiais būtų kitokie“, – dėstė pašnekovas.

Kunigas pasakojo, kad dar studijuodamas Vokietijoje, prieš Kalėdas, triukšmingame turguje, kurie dabar populiarūs ir mūsų šalyje, yra pastebėjęs gražių dalykų, kurie mums galėtų būti sektinu pavyzdžiu.

„Ten žmonės taip pat perka dovanas, ragauja skanėstus, bet šalia viso to atranda laiko svarbiausiam – susitikimui, pokalbiui su kitu žmogumi.

Nesitikiu, kad imsime ir Advento laiką išgyvensime ramiai, atsiribosime nuo šurmulio. Bet linkėčiau, kad visa tai ką darysime prieššventiniu laikotarpiu, darytume kiek įmanoma sąmoningiau.

Jeigu rinksime dovaną žmogui, tai, kad tikrai pamąstytume apie tą žmogų, kuriam norime įteikti dovaną. Kad ieškodami dovanos artimui, draugui, brangiam žmogui, neimtume iš parduotuvių lentynų tai kas liko, ar kam taikoma akcija, bet, kad prieš tai pagalvotume, kas tą žmogų tikrai nudžiugintų.

O jeigu nežinome kas gali pradžiuginti, tai gal kaip tik ir yra proga pasikalbėti ir paklausti kuo tas žmogus gyvena, kas jam suteiktų džiaugsmo. Kartais labiau nei prekė iš parduotuvės lentynos, labiau nudžiuginti gali paprasčiausias ranka parašytas laiškas“, – mintimis dalijosi kunigas.

Žmonės dažnai taip įsijaučia į dovanų pirkimo, ruošimosi šventėms maratoną, kad nepastebi tikrosios laukimo, ruošimosi prasmės. O sulaukę tikrosios šventės jau lyg ir nebeturi ką švęsti, jaučia tuštumą. Kunigo M. Šakinio nuomone, svarbiausia neužbėgti šventėms už akių, neskubėti švęsti.

Kviečia pažvelgti vienas kitam į akis

„Asmeniškai man šis laikas tai klausimų ir atsakymų laikas. Ir kiekvienais metais Dievas duoda kažkokią naują patirtį, kai suprantu, kad Adventas įvyko. Advento laikas galėtų padėti ir santykiams šeimose. Dažnai atrodo, kad pas mus šeimose viskas gerai, visi šypsosi ir yra laimingi. Neretai aplinkiniams demonstruojame tobulus namus, kuriuose nėra dūmų. Bet kartais net nejaučiame, kad nesikalbame su šeimos nariais, net nežinome kaip jaučiasi artimiausi, brangiausi žmonės“, – teigė dvasininkas.

Kad Advento laikas taptų prasmingesnis, o Kalėdos būtų dar gražesnės, kunigas M. Šakinis kviečia žmones pabandyti nebijoti pabūti bažnyčios tyloje, maldoje, išgirsti siunčiamą Dievo žodį.

„Dievas veikia paprastuose dalykuose. Taigi bažnyčia nekviečia liūdėti, ji kaip tik kviečia pamąstyti apie švenčių prasmę ir surasti būdų, kaip nudžiuginti kitą žmogų. Dovana nebūtinai turi būti iš parduotuvės lentynos. Svarbu, kad dovana sušildytų kitą žmogų. Brangiausia dovana kartais gali būti ir kartu praleistas laikas geriant arbatą ir besikalbant“, – kalbėjo kunigas. 

Taigi per šį Adventą Viešintų (Anykščių r.) Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas kunigas teologas Mindaugas Šakinis kviečia atsisukti ir pažvelgti vienas kitam į akis, tam, kad atrastume savo artimus, mylimus žmones, kad neprabėgtų pro šalį gyvenimas, kad suspėtume mylėti ir pamatytume Kalėdų stebuklą šalia esančių žmonių širdyse.

Linki puošti sielas, o ne namus

Kaip ir kasmet taip ir šiais metais prieškalėdiniu advento laikotarpiu Utenos dekanato dekanas, Utenos Dievo Apvaizdos parapijos klebonas kunigas Remigijus Kavaliauskas lanko savo parapijos gyventojus ir sako, kad šio miesto žmonės gyvena tais pačiais džiaugsmais ir tais pačiais vargais, kaip ir dauguma šalies gyventojų. Dalis žmonių, genami įvairių skaudulių, norėdami išsikalbėti, pabendrauti, ateina ir į bažnyčią.

Anot dvasininko, bažnyčia nėra šventųjų bendruomenė, jos durys atviros visiems. Pagal bažnytinius kanonus atleidžiamos visos nuodėmės, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus gyvena nuolatinėje nuodėmėje (ne bažnytinėje santuokoje). Bet ir šie žmonės neatstumiami nuo bažnyčios ir jie yra laukiami.

„Kai žmonės eina priimti komunijos, jie ateina vienodomis teisėmis: ar tai būtų vaikas, ar pagyvenęs žmogus, ar Seimo narys, ar ministras, ar verslininkas, ar benamis. Visi stovime prie to paties Dievo“, – kalbėjo kunigas R. Kavaliauskas.

Dvasininkas įsitikinęs, kad dabartiniame gyvenime ramybės labai mažai, daug susierzinimo, pykčio, tad bažnyčios žmogui reikia tam, kad galėtų nusiraminti. Bažnyčia yra ta vieta, kur tu gali sustoti, nusiraminti.

Paklaustas apie artėjančias šventes, kunigas R. Kavaliauskas sakė, kad Kristaus gimimo nereikėtų laukti perkreiptais veidais ir pasninkaujant. Adventas, anot jo, yra džiugus laukimas. Girliandos, puošiamos eglutės yra gerai, jeigu tai žmones paskatina ieškoti Dievo. Taigi Utenos Dievo Apvaizdos parapijos klebonas kunigas Remigijus Kavaliauskas linkėjo ruošiantis šventėms pasižiūrėti į savo vidų, pirmiausiai papuošti savo sielas, o ne šventinėmis dekoracijomis dabinti namus. Nepirkti brangenybių artimiems, bet geriau juos apkabinti. Nesigėdyti tikėjimo ir atrasti ryšį su Dievu.

Advento vainiko prasmė

Lietuvoje jau įprasta prieš adventą pinti švenčių laukimą įprasminančius advento vainikus. Šis simbolis – advento vainikas – į Lietuvą atkeliavo prieš šimtmetį ir yra ne tik graži puošmena, bet ir švenčių laukimo akcentas, prie kurio kas vakarą susiburdavo visa šeima bei dalydavosi dienos rūpesčiais ir džiaugsmais.

Apie etninę šio simbolio reikšmę plačiau pasakoja etnologė Gražina Kadžytė. Ji sako, kad žodis „adventas“ kilęs iš lotyniško „ad ventum“, reiškiančio „atėjimą“.

Adventas trunka kone mėnesį, jame būna keturi sekmadieniai iki Kūčių.

„Norint įprasminti šį laiką, iš visžalių augalų, tarkim, eglės ar pušies šakelių, pinamas vainikas, simbolizuojantis amžinos gyvybės ratą. Jame – keturios žvakės, simbolizuojančios keturias pasaulio šalis, – pasakojo etnologė. – Pirmą sekmadienį uždegama viena žvakė, antrąjį – dvi, trečiąjį – trys, o prieš Kūčias jau dega visos keturios.“^[1]

Biblijoje Kristus vadinamas pasaulio šviesa, o žmogų yra apgaubusi nuodėmės tamsa. Tikėjimo advento žvakės pabrėžia tamsos ir šviesos kontrastą. Per adventą mes laukiame Kristaus atėjimo. Su kiekvienos žvakės įžiebimu išsisklaido vis daugiau tamsos, nes Jo atėjimo laikas artėja.

Katalikiškose šalyse advento vainikai puošiami liturgines spalvas primenančiomis violetinėmis ir rožinėmis žvakėmis. Keturios žvakės žymi keturis advento sekmadienius. Trys violetinės žvakės reiškia maldą, atgailą ir pasninką, kurie praktikuojami per adventą ir gavėnią.

Rožinė žvakė reiškia džiaugsmą, kurį Dievo įsikūnijimas atnešė žmonijai. Ji įžiebiama trečiąjį sekmadienį. Kartais vainikas turi ir penktąją, baltos spalvos, žvakę, kuri simbolizuoja Kristų ir yra įžiebiama per Kūčias^[2].

Pasak etnologų, advento vainikai į Lietuvą atkeliavo prieš šimtą metų, kai buvo pasirašytas Tilžės aktas (1918 m. lapkričio 30 d.) ir prie Lietuvos valstybės prisijungė Mažoji (Prūsų) Lietuva.

Šios puošmenos nebūdavo kabinamos, kaip kartais dabar, ant sienos ar durų – juos dėjo tik ant stalo – garbingiausioje vietoje, simbolizuojančioje namų altorių. Kas vakarą susirinkdavo visa šeima, uždegdavo žvakes, gerdavo arbatą ir kalbėdavosi, dalydavosi dienos džiaugsmais bei rūpesčiais.

„Gaila, kad ši prasminga apeiga primiršta, nors praverstų mums, nuolatos kažkur kažko skubantiems, nespėjantiems pasakyti svarbių žodžių artimiausiems žmonėms. Turėkime vilties, kad ji atgis, juk ir advento vainikai antrą kartą išpopuliarėjo po 1990-ųjų, atkūrus nepriklausomybę, kai vėl atsirado galimybė skaityti specialiuose fonduose laikytą tarpukario spaudą. Ten rasti tekstai, kuriuos perpasakojame, gaivina šią tradiciją“, – džiaugėsi G. Kadžytė^[1].

Baigdama pokalbį etnologė sakė, kad šiuo laikotarpiu svarbiausia nesipykti bei stengtis būti geriems, nes tuomet ir visas pasaulis taps geresniu^[3].