Lyderystės teorija ir jos istorija – kas ir kada buvo vadinamas „išrinktuoju“
Žemės planetoje esti daugybė skirtingų žmonių ir įvairialypių jausmų, kurie yra persipynę su įvairiomis nuostatomis bei prestižo, garbės, šlovės ir geros reputacijos poreikiu. Ir vis tik esminis šių emocijų bei lyderystės pagrindas yra, be abejo, jų reikšmė žmonijai bei pavienių žmonių elgesiui, turinčiam įtakos konfliktų eigai ir sprendimams.
Daugumoje senųjų rašytinių istorijų pasakojama, jog tuometiniai vyrai – karaliai titulą gaudavo tik tada, kai padarydavo kažką, ko likusi žmonijos dalis nesugebėdavo: milžiniško svorio pakėlimas nuo žemės, kardo iš akmens ištraukimas bei kitų „triukų“ atlikimas išskirdavo žmogų iš minios ir galiausiai asmuo būdavo apdovanojamas išrinktojo titulu.
Taigi jei vis dar remtumėmės ankstesniąją atrankos procedūra, tuomet tikrųjų lyderių šiuo metu tarp mūsų, matyt, nebūtų tiek ir daug. Galbūt net tikėtina, jog jei tokių staiga imtų ir atsirastų, mes galiausiai jų paklaustume: „Kodėl gi, galiūne, aš turėčiau tavęs apskritai klausytis?“
Faktas, jog anuomet viduriniųjų ir aukštesniųjų kastu lyderiai per visą kariavimo istoriją nerimavo dėl valdžios troškimo – o dažnu atveju netgi buvo kone apsėsti – žinomas kone kiekvienam iš mūsų dar ir dėl to, jog dalis žmonių tokiais išlikę dar ir iki šių dienų tik, aišku, visai tai išreiškiama šiek tiek kitokia (demokratiškesne) valdymo forma.
Tuo tarpu kai kurie istorikai teigia, kad daugelis karų buvo inicijuojami vien dėl to, kad jų lyderiai nežmoniškai geidė garbės ir aukšto statuso, kurio dėka galėtų pateisinti visus savo veiksmus bei suvaldyti milžinišką minią.
Žinoma, reputacija, kaip vienas iš sklandaus manipuliavimo įrankių, įgalina vadovą veikti taip, kad likusi dalis piliečių įsisavintų žinią, jog be lyderio jokie veiksmai neturi nei prasmės, nei didelio pasisekimo. Kitaip sakant, informacija pateikiama tokiu būdu, jog žmonės ne tik neabejotų lyderio poreikio intensyvumu, bet ir kantriai lauktų ryžtingo vedimo, suvokiamo lyg tai būtų kasdienė laimingo gyvenimo sąlyga. Aišku, kiekvienas vadovas savo laiku buvo savitas, tačiau skirtingumo aspektas išlieka itin reikšmingas tada, kai norima palyginti juos tarpusavyje.
Iš esmės lyderystė, apibūdindama socialinės elgsenos istoriją ir jos organizavimą, nurodo raudonos origamio valties konceptą, kuriame ši valtis vadovauja mėlynosioms, taip sukurdama tipinę lyderystės formą. Tuo tarpu kiekvienas iš mūsų galime nesunkiai atpažinti tikrai gerą lyderį, turintį bendruomeninės praktikos bei kitų reikiamų vadovavimui savybių. Visgi, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, tyrėjai sutaria, jog nėra vieningo sutarimo, ką iš tikrųjų reiškia lyderis[1].
Lyderystė sąvoka ir šiandieninė jos išraiška – sąsajos, kartais trukdančios kvėpuoti
Galime užduoti sau keletą klausimą, susijusių su gebėjimu valdyti komandą, kurie galėtų skambėti maždaug taip: „Ar išties nuostabų žmogų, turintį lyderio savybių, apibūdina jo pasiekimai bei tų pasiekimų įvertinimas?“, „Ar visgi mes galime išmokti lyderystės bei įgauti jai būdingų bruožų?“ ir pan.
Galime galvoti apie šią savybę kaip apie įgūdį, na, arba kaip apie nulemtą savasties dalį, tačiau šiuo metu, kai lyderystė yra apibūdinama kaip individualus sprendimas, pardavimų vadybininkai raginami būti kuo aktyvesniais ir entuziastingesniais; vadovai – charizmatiškais ir unikaliais, o direktoriai, kaip jau turbūt žinome, itin valdingais ir išprususiais, tokiu būdu parodant, jog šių siekių įgyvendinimas vis tik yra įmanomas.
Turbūt didžioji dauguma iš mūsų pritartų, jog lyderystės demonstravimas yra ne kas kita, o „pono povo“ norėjimas išsiskirti iš minios ir tai toli gražu nėra stabilios lyderystės įrodymas[2]. Mat ši „pasirodymo“ forma neatspindi visuomenės poreikių tuomet, kai vadovas yra susitelkęs į save labiau, nei į kitus, kartu nepaisant ir besikeičiančių aplinkybių bei vertybių.
Žinoma, atkreipus dėmesį į tai, kaip, pavyzdžiui, spauda pateikia Bill’ą Gates’ą, galima daryti išvadą, kad novatoriškus sprendimus priimantys žmonės yra išties laukiami. Kita vertus, žengdami svarbų žingsnį, mes turime daugiau ar mažiau suvokti įvairių vadovavimą apimančių aspektų svarbą, turėti kritinį mąstymą ir toliaregišką suvokimą. Aišku, negalima vienareikšmiškai teigti, kad šiuolaikinis lyderystės suvokimas yra teisingesnis, tačiau jis tikrai labiau švietėjiškas, prisitaikantis bei pagrįstas individo veiklos morale.
Vadovavimo, vertybių ir lyderystės kaita – skirtingų mąstymo modelių produktas
Iš esmės lyderiu gali būti laikomas tas žmogus, kuris šį statusą plėtoja dėl formalių priežasčių bei laipsnio organizacijoje; tuo tarpu bendruomeniškesnėje sąjungoje lyderis iš pažiūros gali nė neišsiskirti. Ir būtent tai yra kone vienos iš esminių lyderystės sampratų. Tačiau kaipgi mes suvokiame lyderystę šiandien?
Kalbant istoriškai, mes važinėjome ir vis dar važinėjame pirmyn ir atgal… Mat atsisukę į praeitį galime stebėti palaipsniui kintančius vertybinius produktus, dvasios kančias ir mąstymo modelius. Na, o palygindami kone visiems amžiams būdingas visuomeniškumo detales, galime pamatyti, kiek toli jau esame nuėję.
Visgi ieškant atsakymo, kodėl tuometiniai karai kartojosi, nors sprendimai buvo daromi sąlyginai atsakingų visuomenės veikėjų, vienareikšmiškai atsakyti vis tik negalima. Gali būti, jog netipiniu mąstymu buvo mėginama iššaukti tam tikrus karų scenarijus, kuriais buvo siekiama konkrečių rezultatų. Tuo tarpu taika įprastai buvo skelbiama tik tada, kai tai buvo naudinga abiems lyderių pusėms[3].
Turbūt niekas nesuabejotų, kad vadovavimas ir jo veiklos standartai yra pagrindas ir sąmyšiui, ir taikai kurti. Tačiau atsižvelgiant į kiekvienos situacijos ir pageidavimo kontekstą, lyderiais laikomais asmenimis kone visuomet yra žavimasi ir į juos lygiuojamasi.
Kita vertus, lyderystės, kaip esminio motyvo, darančio poveikį kiekvienam sprendimui, pozicionavimas gali apsunkinti situaciją tuomet, kai tikimės, jog susidūrus su kritinėmis aplinkybėmis už mus sprendimą padarys kažkas kitas. Pati mintis iš esmės nėra žalinga, tačiau ji gali suvaržyti tolimesnius veiksmus ir sukelti sumaištį tarp to, ką laikome geru, o ką blogu bei netinkamu.
Apibendrinant galima sakyti, jog dabartinė valdymo sistema bei supratimas apie ją kelia įvairias problemas, apimančias statuso poreikio slopinimą ir individualybės ribojamus. Mat gana sparčiu tempu augdama ir tapdama vis savarankiškesne visuomenė pradeda abejoti, ar lyderystė nurodo gabius galios vienetus, ar sukelia dar daugiau žalos, tokiu būdu netiesiogiai mažindama ir likusios piliečių dalies statusą bei balsą[4].
Visgi verta paminėti, kad vadovavimas ne visuomet buvo laikomas išeitimi. Mat būdami lyderiais asmenys gali labai gerai išmanyti vieną sritį, tačiau būti apgailėtini kitoje. Aišku, galime džiūgauti tuomet, kai darbo vadovas, norėdamas mums pagelbėti, prisideda prie užduoties įgyvendinimo, ir jo dėka mes galime greičiau priartėti prie norimo tikslo.
Pavyzdžiui, skyriaus vadovas ar direktorius gali sugalvoti nusipirkti kitos įmonės dalį ir tuomet jis įpareigos savo darbuotojus vykdyti paskirtas užduotis, idant darbas būtų atliktas gerai ir tikslas kuo greičiau pasiektas. Tuo tarpu sėkmingas ir greitas plano įgyvendinimas sukurs pasitikėjimo atmosferą ir leis pasikliauti lyderio sugebėjimais.
Kitas pavyzdys galėtų būti toks, jog pasikeitus tvarkai įmonėje lyderis bus itin supratingas ir kalbėsis su kiekvienu komandos nariu, domėdamasis jų savijauta, adaptavimusi bei siūlydamas pagalbą, ir būtent toks elgesys bei praktiniai pavyzdžiai gali parodyti, kuris vadovas yra tikrasis.
